1926 m. birželio 12 d. Kauno radijo stočiai pradėjus pirmąsias transliacijas, radijo aparatas tapo pačia geidžiamiausia preke. Vis dėlto ilgą laiką tai buvo prabangos objektas – lempinis radijo imtuvas tarpukario Lietuvoje kainavo 600–2 000 litų ir savininkas turėjo mokėti abonentinį 3 arba 5 litų mokestį (palyginkime: mokytojo alga buvo 350 litų, prezidento Aleksandro Stulginskio – 3 500 litų, o žąsis kainavo 5 litus). Asmenys, negalėję įsigyti brangių importinių radijo imtuvų („Philips“, „Telefunken“, „Marconi“ ir kt.), rinkdavosi į kaimynų namus klausytis radijo transliacijų kartu arba patys konstravo detektorinius aparatus.
Pirmieji savadarbiai aparatai buvo pagaminti apie 1925 m. Šiauliuose – Stasio Brašiškio radijo laboratorijoje ir bendrovėje „Dubysa“. Sparčiai augant paklausai (abonentų skaičius 1926 m. – 323, 1931 m. – 12 427, o 1938 m. – 59 527), Vytauto Didžiojo universiteto studentų technikų draugijos nariai iš užsienio vežėsi įvairių dalių ir konstravo radijo imtuvus „Stedyn“. Buvo išleisti žurnalai „Radio mėgėjas“ ir „Kaip pasidirbti radijo imtuvą“, pateikę instrukcijas, kaip surinkti radijo imtuvą. Tokio aparato kaina tesiekė 100 litų. Pirmieji lietuviški radijo aparatai – „Karadi“ ir „Radiotechnika“ – pradėti masiškai gaminti 1934–1935 m.
Daugiau suskaitmenintų muziejinių vertybių galite peržiūrėti Lietuvos muziejų kolekcijų portale www.limis.lt

Naujausi komentarai