Liuda Skripkienė: redaktoriaus darbas – ir menas, ir mokslas

Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė tradiciškai apdovanoja ryškiausią praėjusių metų darbuotoją. Jis už nuveiktus darbus buvo renkamas vienuoliktą kartą. 2025-ųjų muziejininke tapo Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vyresnioji redaktorė L. Skripkienė, išskirta už profesionalumą, rūpestingą ir atsakingą požiūrį į tekstą, prasmingą indėlį į muziejaus leidybos ir parodų projektus.

– Ar būtų galima Jūsų darbą pamatuoti skaičiais? Parodų kuratoriai gali suskaičiuoti parodas, restauratoriai – kiek restauravo kūrinių, gidai – kiek vedė ekskursijų...

– Redaktoriaus darbas sunkiai apčiuopiamas. Mes, žinoma, galime įsivertinti spaudos ženklais arba autoriniais lankais, bet ne visada skaičius parodo, kiek darbo įdėta, nes tekstas tekstui nelygu: gali būti visiškai lengvai skaitomas, kai pakanka permesti akimis, o gali būti, kad kartais prie kelių puslapių sėdi visą dieną. Muziejaus leidiniai – tai sunkiasvoriai parodų katalogai, konferencijų medžiaga, moksliniai darbai, čia reikia labai daug tikslinimo, kruopštaus darbo.

– Kiek žinynų guli ant Jūsų darbo stalo ir kiek kompiuteryje atidarytų langų su kalbos svetainėmis, kai dirbate?

– Kartais pagalvoju, kaip anksčiau dirbo redaktoriai, kai nebuvo interneto? Šiandien, žinoma, yra paprasčiau, daug ką pavyksta susirasti internete. Atidarytų langų būna nemažai. Visų pirma,  tai lietuvių kalbos žodynai – dabar dauguma jų patogiai sudėti vienoje svetainėje Lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti be Pasaulio vietovardžių žodyno, Istorinių vietovardžių duomenų bazės, be enciklopedijos, kartais tenka naudotis ir vardynais, Pavardžių duomenų baze. Daug yra tų šaltinių. Tačiau retsykiais informacijos tenka ieškoti ir popieriniuose leidiniuose, nes prireikia bibliografijoje patikslinti kokį nors puslapį, taigi, paieškos užima gana daug laiko.

– Jums tenka susidurti su tokiomis kebeknėmis, kai autoriai tekste mini išnykusį vietovardį ar pavardę ir Jums prireikia rasti lietuvišką atitikmenį. Tampate terminų kūrėjais?

– Tenka atlikti ir tokį tiriamąjį darbą. Pavyzdžiui, rengiantis paskutinei Napoleono Ordos akvarelių parodai, sudarėme vietovių, kuriose dailininkas lankėsi ir kurias pavaizdavo, žemėlapį. Kai kurios vietos šiandien jau ištrintos iš tų šalių žemėlapių – nebėra buvusių kaimelių ar miestelių, jie prijungti prie didesnių miestų arba priklausę vienai valstybei, dabar priklauso kitai, pakeisti ir jų pavadinimai. Reikėjo rasti lietuviškų atitikmenų, kuriais galbūt galėjo ar galėtų būti vadinama vietovė, – tam prireikia nemažai žinių ir pastangų: ieškai, bandai atrasti kokią nors sistemą remdamasi senaisiais pavadinimais, sulietuvinti. Tokio darbo lankais nepaskaičiuosi.

Kalba yra ne vien pasikeitimo informacija priemonė, tai ir būdas pasidalyti jausmais, emocijomis, o šitai tikrai nėra stiprioji DI pusė.

– Ar tenka ginčytis su tekstų autoriais?

– Būna, kad autorius sugalvoja savo terminą ar savaip interpretuoja svetimvardį. Aš į tai žiūriu kaip į būtiną bendradarbiavimą, juk kiekvienas iš žmonių, su kuriais tenka dirbti, ar tai būtų teksto autorius, ar parodos kuratorius, yra savo srities specialistas, todėl galiu tik išsakyti nuomonę remdamasi surasta informacija, patarti, bet galutinis sprendimas visada yra ar bent jau turėtų būti teksto autoriaus, tyrėjo, teksto rengėjo. Tvirčiau jaučiuosi, jei problema susijusi tik su kalba, tada galiu primygtinai prašyti atkreipti dėmesį į vieną ar kitą dalyką. Kita vertus, mus mokė, kad redaktorius niekada negali piršti savo nuomonės, jis gali tik patarti, o autorius nusprendžia, kaip bus, tada ir reikėtų palikti tai autoriaus atsakomybei. Kartais taip ir darau, bet tai retas atvejis, dažniausiai pavyksta susitarti, rasti geriausią sprendimą, kad tekstas nenukentėtų moksline prasme, bet ir būtų lengvai suvokiamas skaitytojui. Redaktoriaus darbas – ir menas, ir mokslas, nes reikia išlaikyti ir autoriaus balsą, kad būtų atpažįstamas stilius, bet kartu ir taip sutvarkyti, kad būtų lengva skaityti, neliktų dviprasmybių. Tai ateina su patirtimi, įgyji daugiau drąsos siūlyti keisti.

– Ar gavusi tekstą atpažįstate autorių?

– Beveik 80 proc. iš muziejuje gaunamų tekstų galiu pasakyti, kas jį parašė (juokiasi), žinoma, jeigu tai yra nuolat rašantys autoriai. Be to, dažnai iš teksto galiu pasakyti, ar jį rašė jaunas, ar vyresnio amžiaus žmogus, nes vartojamos tam tikros sakinių struktūros, specifinė leksika.

– Kurie tekstai – artimiausi?

– Įdomiausi ir artimiausi tie, kurie susiję su literatūra, aš – filologė. Valdovų rūmų muziejuje teko prisidėti prie kelių labai didelių ir reikšmingų projektų. Pirmasis buvo Adomui Mickevičiui, tiksliau, jo poemai „Ponas Tadas“ skirta paroda. Man ji buvo itin įdomi, nes susiejo tiek literatūrinį, tiek istorinį kontekstus, per vieną atskleidė kitą. Leidome ir katalogą, kuriame buvo publikuojama keletas puikių lenkų autorių straipsnių, bet vertimai buvo gana keblūs, teko prie jų nemažai padirbėti. Vis dėlto rezultatu džiaugiuosi. Nepamirštamos parodos apie kunigaikščius Radvilas, didikų Pacų giminę – įspūdingos jau vien dėl apimties, nepamirštamos dėl darbo prie begalės etikečių aprašų, genealoginių schemų. Juk turbūt labiausiai vertini tai, kam prireikia daugiausia pastangų.

– Ar nekyla minčių dalį darbo atiduoti DI?

– Visaip būna. Kartais DI gali padėti surasti tai, ko ieškai: pasakyti, kur ieškoti. Arba, tarkime, gali paklausti, ar toks terminas vartojamas ir kiek kartų buvo pavartotas istoriniuose tekstuose, nes kartais suabejoji: gal čia aš sugalvojau, ar jis iš tikrųjų legalus? Kalbant apie redagavimą, konkurencija dar negresia, tegul dar tobulėja tie DI įrankiai. Šiaip ar taip, kalba yra ne vien pasikeitimo informacija priemonė, tai ir būdas pasidalyti jausmais, emocijomis, o šitai tikrai nėra stiprioji DI pusė.

– Ar turite profesinių ligų? Matant užrašus, girdint kalbos klaidas?

– Stengiuosi šito išvengti, bet pastebiu. Tiesa, jeigu bendraujame kasdienybėje, man ne taip svarbu, kaip žmogus kalba, kokius žodžius vartoja ir kaip kirčiuoja, mano pačios tartis tikrai neideali. Tačiau jeigu šnekama viešojoje erdvėje, taip pat kalbant apie leidinius, grožinės literatūros knygas, tai pastebiu tam tikrų mane erzinančių dalykų. Tarkime, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, pavyzdžiui, su prielinksniu „apie“, vartojimą, perimtą iš anglų kalbos. Erzina ir žodžių vartojimas ne ta prasme, semantikos nesuvokimas.

– Kaip atrodo Jūsų pabėgimo keliai? Kaip ilsitės nuo kompiuterio ir begalinio tekstų skaitymo?

– Aš turbūt iš tų žmonių, kuriems pavyko savo pomėgį paversti darbu, kalbant labiau apie grožinę literatūrą. Vis dėlto, nors beveik nebelieka laiko skaityti savo malonumui, klausau garso knygų. Taip suderinu kelis pomėgius: ilgus pasivaikščiojimus ir knygų skaitymą. Kelionėmis neišsiskirsiu – visi jas mėgstame ir keliaujame. Dar vienas iš užsiėmimų, leidžiančių atitrūkti nuo kasdienybės, – knygų klubas. Lankausi leidyklos „Rara“ knygų klube, kas keletą mėnesių renkamės aptarti šios leidyklos leidžiamų knygų. Susitikimai su kitais skaitytojais, vertėjais, redaktoriais praturtina – supranti, kaip skirtingai gali būti suvokiamas tekstas, išgirsti naujų įžvalgų.