Folkloras – ne tik senoliams

E. Girskaitė įvairiose Lietuvos vietose įamžino atlikėjus, dainuojančius jiems svarbias liaudies dainas. Įrašus ji kelia į jutubą, patraukdama ne tik folkloro gerbėjų, bet ir juo nesidominčių klausytojų dėmesį. Pašnekovė su liaudies dainomis nuo mažens jautė artimą ryšį, tad pasak jos, projekto idėja kilo natūraliai.

„Prieš kurį laiką pradėjau intensyviau ieškoti liaudies dainų, klausytis jų archyvinių įrašų. Tačiau man pritrūkdavo vaizdo – būdavo įdomu, kaip atrodė dainuojantys žmonės, kokios buvo jų manieros, kokioje aplinkoje jie atliko dainą. Kadangi esu videografė, nusprendžiau pati nufilmuoti liaudies dainas atliekančius žmones. Vis dar tenka išgirsti, kad folkloras – tai bobučių muzika, tad projektą pradėjau nuo jaunų atlikėjų, kad parodyčiau, jog liaudies dainas atlieka ir jaunuoliai. Vis dėlto projektas ne tik jaunimui, ketinu nufilmuoti įvairaus amžiaus žmonių“, – pasakoja ji.

Anot Eglės, visi projekto dalyviai turi skirtingą santykį su folkloru. Kai kurie jų yra užaugę su liaudies muzika. Kiti su folkloru susipažino mokykloje ar studijų laikais, pradėję dalyvauti ansamblių veikloje. Treti tik retkarčiais padainuoja prie laužo ar per šventes. Ne visi jie yra profesionalūs atlikėjai. Tačiau yra ir tokių, kurie tiesiog gyvena folkloru, studijuoja šią sritį, dažnai koncertuoja. Kol kas pašnekovė filmuoja pažįstamus žmones, nes taip buvo drąsiau pradėti projektą ir pakviesti juos nusifilmuoti. Ji tikisi, kad vėliau pavyks susipažinti ir su nepažįstamais liaudies dainų atlikėjais ir juos užfiksuoti kamera.

Ryšys: su seserimis Liepa ir Ula liaudies dainas Eglė dainavo nuo vaikystės. Seserys ir šiandien susitikusios kartu padainuoja./ E. Girskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pasak E. Girskaitės, atliekamą dainą projekto dalyviai visada išsirenka patys. Vieni atlieka mėgstamiausius ar jų balso tembrui tinkamiausius folkloro kūrinius. Kiti nori atlikti kuo senesnes, mažiau girdėtas dainas. Treti atsineša iš tėvų ar senelių perimtas dainas. Tokie atvejai pašnekovę žavi labiausiai. Pavyzdžiui, prieš porą mėnesių Eglė kamera užfiksavo projekto dalyves Aistę Surkytę ir Elzę Šontienę, dainuojančias „Augin tėvas motinėlė”. Ją Aistė perėmė iš savo prosenelės. Tad, pasak E. Girskaitės, filmavimo metu jautėsi, kad atliekama daina atlikėjai turi gilią prasmę.

Tradicijos gyvos

Projekto sumanytoja teigia besistengianti atlikėjams palikti kuo didesnę laisvę. Juk visi žmonės skirtingai jaučia ir supranta muziką.

„Vieniems atlikėjams norisi liaudies dainą atlikti kuo autentiškiau, kiti nevengia improvizacijų, – atskleidžia pašnekovė. – Gerbiu žmones, kurie savo darbu stengiasi išsaugoti autentiškas tradicijas. Kita vertus, tradicijų gyvumas ir yra tai, kad jos prisitaiko prie kiekvieno žmogaus, aplinkos ar laikotarpio. Kiekvienas atlikėjas, liaudies dainą perduodamas iš lūpų į lūpas, joje palieka dalelę savęs. Įdomu, ar apskritai įmanoma prisikasti prie pirminių liaudies dainų versijų? Juk, metams bėgant, jos natūraliai keičiasi.“

E. Girskaitė pasakoja atlikėjus filmuojanti Kauno ir Vilniaus apylinkėse. Tačiau ateityje ji ketina praplėsti projekto geografinius taškus. Pasak jos, sau artimą ir dainai tinkančią filmavimo vietą pasirenka patys atlikėjai. Pavyzdžiui, jau minėtos dainos „Augin tėvas motinėlė“ vaizdo įrašas buvo užfiksuotas apylinkėse, kuriose dainos atlikėja Aistė praleido savo vaikystę.

Projekto „Tyku“ vaizdo įrašuose galima pamatyti ir angliškų subtitrų. E. Girskaitei norėjosi, kad lietuvių kalbos nemokantys klausytojai galėtų suprasti dainos tekstą. Eglė pasakoja pati mėgstanti pasiklausyti kitų šalių folkloro. Pavyzdžiui, slavų ar skandinavų. Radus gražią lenkų ar ukrainiečių dainą, norėdavosi ją išmokti ir suprasti žodžius, tačiau trūkdavo vertimo. Todėl ji nusprendė projekto metu užfiksuotas lietuvių liaudies dainas išversti. Tiesa, Eglė pripažįsta, kad folklorą versti sudėtinga.

Tęstinumas: projekto „Tyku“ dalyviai pasirinktoje vietoje atlieka jiems artimas lietuvių liaudies dainas./ E. Girskaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Žinoma, žodžių prasmę išversti galime, tačiau gilesnės kūrinio prasmės perteikti nepavyks. Didelė dalis liaudies dainų grožio yra būtent dėl mūsų kalbos. Deja, kalbos ir žodžių skambesio išversti neįmanoma“, – pastebi ji.

E. Girskaitė pasakoja, kad didžioji dalis projekto klausytojų yra folkloro gerbėjai. Tačiau vaizdo įrašai sužavi ir liaudies muzika nesidominčius žmones. Pašnekovė džiaugiasi, kad po Ulos ir Auganto Braziulių atliktos liaudies dainos „Kas ten po mano sodelį vaikščiojo“ paviešinimo ją ėmėsi mokytis net ir įprastai liaudies dainų nedainuojantys klausytojai. Tai labai nudžiugino pašnekovę, nes vienas pagrindinių jos projekto tikslų – paskatinti žmones dainuoti liaudies dainas, net jei jie anksčiau to nedarė.

Palaikymas – iš seserų

Meilę folklorui pašnekovė paveldėjo iš savo mamos Normantės, kuri taip pat rinko folkloro dainas, o vėliau jas dainuodavo Eglei ir jos seserims Liepai ir Ulai.

Gali pasirodyti, kad liaudies dainų temos nebeturi nieko bendro su šiais laikais. Tačiau jose užkoduoti tam tikri esminiai žmogaus ir gamtos gyvenimo etapai ir virsmai, kurie nepavaldūs laikui.

„Vienas pirmųjų mano atsiminimų apie liaudies dainas yra vaizdinys, kaip mama dainuoja dainą apie plaukus, juos plaudama man ar sesėms. Tai labai saugios ir jaukios akimirkos prisiminimas, – atskleidžia Eglė. – Mama labai mėgo dainuoti prie ežerų, sutemus – prie laužo. Naktį tos dainos įgaudavo ypatingą, kiek mistišką, skambesį. Pomėgį dainuoti gamtoje iš mamos perėmiau ir aš, dažnai išeinu padainuoti į mišką arba prie upės. Tai – lyg meditacija.“

E. Girskaitė pasakoja vaikystėje su sesėmis ir mama dainuodavusi linksmas vaikiškas, greitakalbes daineles, kurios dažnai lydėdavo kelionėse. Vėliau seserys dalyvaudavo ir folkloro stovyklose, kur išmoko naujų dainų ir ėmė vis dažniau dainuoti trise. Susitikusios seserys padainuoja ir šiandien, kartu dainų pamokydamos jauniausią brolį Arrį.

„Tikriausiai daugiausia iš mūsų dainavo jauniausia sesuo Ula, dalyvavusi ansamblių veikloje, o dabar dainuojanti su savo vyro šeima. Jos namuose iki šiol dažnai skamba liaudies dainos ir muzika. Vyriausia sesuo Liepa dainuoja kiek rečiau, bet taip pat labai mėgsta dainuoti prie laužo, gamtoje“, – pasakoja Eglė.

Pašnekovė džiaugiasi su seserimis turinti ypatingą ryšį ir jaučianti didelį jų palaikymą. Trys seserys šiandien gyvena skirtinguose miestuose, tad ne visada pavyksta susitikti taip dažnai, kaip norėtųsi. Tačiau susitikusios Eglė, Liepa ir Ula stengiasi išlaikyti savo tradiciją – drauge padainuoti.

Simbolių paieškos

E. Girskaitei artimos ne tik liaudies dainos, bet ir buvimas gamtoje. Tad pašnekovė dažnai laisvalaikiu išeina pasivaikščioti į mišką, jame uždainuoja. Pasak jos, tai padeda paleisti užgniaužtas emocijas, ramina fiziškai ir dvasiškai.

Pašnekovės teigimu, išties verta atsigręžti į senąsias dainas, nes jose paslėpti simboliai yra aktualūs ir šiandien.

„Gali pasirodyti, kad liaudies dainų temos nebeturi nieko bendro su šiais laikais. Tačiau jose užkoduoti tam tikri esminiai žmogaus ir gamtos gyvenimo etapai ir virsmai, kurie nepavaldūs laikui. Tai suprasti galima tik įsigilinus į dainos prasmę – ne tik į žodžius, bet į pačią esmę, – sako ji. – Tarkime, dainuojama, kad tėvai ištekina dukrelę. Šiais laikais toks veiksmas mūsų kultūroje nebeaktualus. Tačiau šie žodžiai iš tikrųjų turi gilesnę reikšmę. Jie simbolizuoja tam tikrą žmogaus perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą – vidinius pokyčius, sielos augimą. Folklore užslėptuose simboliuose galima atrasti atsakymus į įvairius gyvenimo klausimus, tereikia giliau pažvelgti į dainos prasmę. Deja, šias laikais pamažu prarandame gebėjimą pastebėti tuos simbolius, juos suprasti.“

Žvilgsnis: E. Girskaitės aistra – makrofotografija. Jai patinka fotoaparatu fiksuoti tai, kas plika akimi nematoma./ E. Girskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Emocinis poilsis – gamtoje

Dar viena E. Girskaitės aistra – gamtos fotografija. Pašnekovę traukia smulkus miško gyvenimas – samanos, grybai, kerpės. Tad ji dažnai užsiima makrofotografija.

„Man patinka fotoaparatu užfiksuoti tai, ką plika akimi sunku pastebėti. Fotografuodama miške galiu prie vieno kelmo ar grybo praleisti net kelias valandas, kol užfiksuosiu tokį kadrą, kokio noriu. Profesionalios įrangos nenaudoju, man labiau patinka žaisti su apverstu objektyvu. Tai apsunkina procesą, bet visi kadrai pavyksta unikalūs, gyvi“, – atskleidžia ji.

Neseniai pašnekovės gamtos fotografijų paroda buvo eksponuota „Miško galerijoje“ po atviru dangumi Švenčionėliuose. Eglė pasakoja, kad tai buvo interaktyvi paroda, jungianti mišką su šiuolaikinio žmogaus polinkiu į technologijas. Fiziškai fotografijos „Miško galerijoje“ nekabėjo, ant medžių buvo galima rasti QR kodus ir jais pasinaudojus darbus pamatyti papildytos realybės formatu, mobiliojo įrenginio ekrane. Taip buvo siekiama pritraukti šiuolaikinį žmogų dažniau apsilankyti miške.

Pasivaikščiojimus gamtoje dievinančiai E. Girskaitei patinka nuvykti į Neries regioninį parką netoli Vilniaus. Eglė dažnai važiuoja praleisti laiko į šeimos sodybą Šakių rajone, netoli Liekės kraštovaizdžio draustinio. Eglės nuomone, žmonėms labai svarbu nepamiršti kuo dažniau išeiti į mišką.

Į pasivaikščiojimus miške pašnekovė dažnai pasiima ir savo augintinę katę Šišką, kurią gamtoje vedžiojasi su pavadėliu. Nuotykius mėgstančiai augintinei tokios išvykos labai patinka, tad ji smalsiai laksto medžių šakomis ir miško takeliais. Toks vaizdas be galo nustebina sutiktus žmones, ypač vaikus. Vis dėlto Eglė pasakoja miške ieškanti nuošalesnių vietų, kuriose mažiau žmonių ir triukšmo.

„Visuose miškuose galima atrasti įspūdingų vaizdų, tiesiog reikia nebijoti išklysti iš pagrindinio tako“, – šypsosi ji.