N. NARMONTAITĖ: MAN LAIMĖ YRA MEILĖ

Septynetukų magiją savo naujausioje knygoje „Aktoriai, režisieriai ir 77 laimės receptai“ sukūrusi Nijolė Narmontaitė nesutrinka paprašyta pažaisti skaičiais. „Kaip buvo įdomu, kiek knygelių apie numerologiją perverčiau, kiek visko naujo sužinojau!“ – džiūgauja prieš pokalbį kruopščiai namų darbus atlikusi charizmatiškoji aktorė ir septynių knygų autorė. Tad leidžiamės į kelionę po jos gyvenimą, paverstą skaičiais.

1

Startas: „Turėjau puikių vaidmenų, gerą aktorinę mokyklą ir pirmąjį savo teatrą prisimenu su didžiausia meile“, – kalba aktorė apie septynerius metus Šiaulių dramos teatre. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kas yra vienas? Pradžių pradžia. Man tai Telšiai, miestas, kuriame gimiau, užaugau, baigiau mokyklą. Labai artima Ericho Marios Remargue’o mintis, kad gražiausias pasaulio miestas yra tas, kuriame žmogus laimingas. Savo vaikystę prisimenu kaip laimingiausią laiką, kai jaučiausi vienintelė ir svarbiausia pasaulyje tiems, kurie myli, saugo, globoja, – tėvams.

Kai tik būnu Telšiuose, pirmučiausia suku į kapines, pas juos. Tokie gražūs tie kapai viduryje miesto ant aukšto kalno. Uždegu žvakelę, pasimeldžiu, taip palengvėja! Ir toliau suku garbės ratą: pravažiuoju S. Daukanto gatve pro tą namą, kuriame gyvenome, pro geležinkelio stotį. Kaip vaizduotė susijaukia regint tą tiltą, ant kurio sėdėdavau kojomis tabaluodama ir žiūrėdavau į traukinius, stebėdavau išlipančius ir įlipančius žmones bandydama įspėti, kur jie keliauja. Aš juk tuomet svajojau iešmininke būti (kvatojasi). Man atrodė, kad tai stebuklų profesija: tik pasuki rankeną – ir veža traukinys ten, kur žmonės gali būti laimingi. Tada pravažiuoju pro Žemaitės mokyklą, kurioje baigiau aštuonias klases, pro penktąją vidurinę, kurioje mokiausi iki vienuoliktos klasės, pro muzikos mokyklą, pro Žemaitės dramos teatrą, į kurį nepatekau, kai buvo renkami aktoriai.

Mylima: N. Narmontaitė Telšiuose prabėgusią vaikystę vadina vienu iš laimingiausių savo gyvenimo etapų. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmasis mano teatras – Šiaulių dramos. Vaidinau jame septynerius metus – 1981–1988-aisiais. Kad ir kokiuose vėliau teatruose dirbau, niekur neradau tokios draugiškos aplinkos – mes buvome viena šeima! Šiauliuose tuomet vaidino Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigęs Sauliaus Bareikio, Olego Ditkovskio, Sigito Jakubausko kursas – jie man buvo dievukai! Kiek daug paramos sulaukiau iš jų ir kitų kolegų. Čia nuo pat pradžios turėjau svarbių, įsimintinų vaidmenų: Kaino žmona Ada (spektaklyje „Kainas“), Adela  („Bernardos Albos namai“), Šatrijos Ragana („Povilas ir Marija“), Marija („Fajansinis nykštukas iš vasaros sodo“), Leida („Paskutinės dvi valandos“) ir daugelį kitų. Turėjau puikių vaidmenų, gerą aktorinę mokyklą ir pirmąjį savo teatrą prisimenu su didžiausia meile.

Vienetas – tai ir pirmoji mano knyga „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“. Jos pasirodymas 2014-aisiais buvo simbolinis – šie metai Lietuvoje buvo paskelbti Teatro metais. Man patinka, kai žmonės juokiasi, džiaugiasi, todėl norėjosi labai smagiai papasakoti tai, kas visiems, kurie skaitys, pakeltų nuotaiką. Taip ir gimė knygų serija, kurioje su humoru ir ironija pasakojamos aktorių gyvenimo istorijos, atskleidžiami žiūrovams nematomi teatro užkulisiai.

Pagal horoskopą esu Avinas, pirmasis Zodiako ženklas, atveriantis duris į pavasarį, gal dėl to man taip patinka šis metų laikas. Pagal numerologiją, jei žmogus savo gimimo datoje turi bent vieną vienetą, jis yra apdovanotas – sugebantis pasirinkti tikslą ir jo siekti. Aš turiu du vienetus, taigi dvigubai užsidegusi siekiu tikslo. Jei kuo užsidegu, tikrai padarysiu viską, kad ateičiau iki galo! Tas užsispyrimas, ko gero, – iš žemaitiškų šaknų.

2

Motinystė: „Kai gimė Simukas, mano gyvenimas prisipildė ypatingos pilnatvės“, – sako dabar jau 38-erių metų sūnaus mama. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Antrojoje savo knygoje „Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai“ likau ištikima savo sumanymui. Pakalbinau virš 70 aktorių, režisierių apie tai, kaip jie ruošėsi stojamiesiems egzaminams, kokių nuotykių patyrė filmuodamiesi kine ar vaidindami teatre, be to, knygoje gausu nuoširdžių patarimų, ką daryti, kad gyvenime būtų linksmiau, o sieloje – šviesiau.

Ir vėlesnėse knygose stengiausi išsaugoti geros energijos ir nuotaikos užtaisą. Manau, tai svarbiausia priežastis, kodėl jos taip laukiamos ir vertinamos skaitytojų. Tikrai nevadinu savęs rašytoja. Rašymas man – be galo smagus bendravimas su žmonėmis. Esu aktorė, kuri mėgsta klausytis, stebėti, juoktis, bendrauti ir visa tai perduoti kitiems. Skaitytojai tai jaučia.

N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Na, o mano gimimo dienoje esantis skaičius 2 (esu gimusi balandžio 12-ąją) turi ypatingą simboliką – tai moteriškumo ir motinystės simbolis. Kas moteriai gali būti svarbiau ir brangiau už motinystę?! Kai 1985-aisiais gimė Simukas, mano gyvenimas prisipildė ypatingos pilnatvės. Dabar jis jau suaugęs vyras, didelis optimistas, visada turintis ką šviesaus pasakyti. Kad ir ką veikčiau, jei paskambina Simas, atsiprašau kitų ir kalbuosi su juo. Man sūnaus skambutis nušviečia visą dieną. Per sūnų mano gyvenime atsirado ir marti Daiva, kurią pamilau ir priėmiau kaip dukrą, ir anūkė Kamilė, didžiausias mano džiaugsmas.

Aš esu kelionių žmogus. Nenustebau sužinojusi, kad skaičius 2 – jų simbolis. Kelionės mane taip įkrauna! Ir nebūtinai po užsienius. Lietuvoje aš – ištisai ant ratų, zigzagais iš vieno kampelio į kitą: spektakliai, koncertai, renginiai, susitikimai, knygų pristatymai... Ar tai būtų koncertinės, ar turistinės kelionės – dievinu jas! Ir visuomet parvykstu nusiteikusi ugningai – kelionės mane įkrauna ir uždega.

3

Bičiulės: darbas Kauno dramos teatre padovanojo ilgametę ir itin brangintą draugystę su aktore G. Balandyte. / BNS nuotr.

Skaičius 3 – visų pirma trečiasis mano gyvenimo miestas Kaunas. Kai režisierius Julius Dautartas pakvietė mane į Kauno dramos teatrą, buvau devintame danguje. Svajojau dirbti vienoje trupėje su Rūta Staliliūnaite, Gražina Balandyte.

Vis galvodavau, kokia būtų likimo dovana bent šalia R. Staliliūnaitės pastovėti. Likimas buvo dosnesnis. Teko kartu dirbti spektakliuose „Smėlio klavyrai“, „Kalnų kalba“. Paskui, kai R. Staliliūnaitė ėmė statyti literatūrines programas, drauge važinėjome per visą Lietuvą. Kad ir kur būtume, visur mačiau begalinę žmonių meilę šiai aktorei nuo Dievo.

Ypatingas ryšys užsimezgė ir su G. Balandyte. Bendraudama su ja niekada nejaučiau amžiaus skirtumo. Ilgainiui ji tapo viena geriausių mano draugių, mano talismanu. Ji iki šiol tebėra man didžiausias pavyzdys, kaip reikia gyventi neverkšlenant dėl smulkmenų.

Kauno teatro scenoje nesijaučiau gerai – tas laikotarpis nebuvo dosnus vaidmenų. Darbą Kaune simboliškai vadinu nepasitenkinimo periodu. Tada atrodė, kad mano jėgos leidžia daugiau, negu aš darau. Netvėriau savo kailyje. Iš to bado gimė labai intensyvi užklasinė veikla.

Mylima: „Pepė man atvėrė akis“, – sako aktorė apie mylimą vaidmenį, kuris padėjo išsivaduoti iš sceninio bado. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ne aš viena ilgėjausi darbų. Susidarė šauni trupė: Dainius Svobonas, Mikas Suraučius, amžinatilsį Vytautas Grigolis, Viktoras Valašinas, Robertas Vaidotas. Jau ir anksčiau šie vyrai turėjo humoristinę grupę „Šlipsas“, o kai aš prie jų prisijungiau, pasivadinome pavargusių inteligentų grupe „Salionas Briliantinas“. Gimė retro stiliaus ir humoro dainų programos, kurios surinkdavo pilnutėles sales. Mes užčiuopėme tai, ko tuo metu trūko žiūrovams, – humoro ir satyros.

Dar viena neišnaudota niša buvo spektakliai vaikams. 1995-aisiais sukūrėme teatrą „Džiugena“, o Pepė Ilgakojinė tapo mylimiausiu personažu. Pepė man atvėrė akis. Prisimenu, kaip vieną vakarą grįžusi po spektaklio supratau, kad esu labai laiminga. Paskui buvo „Brėmeno muzikantai“, „Kelionė į Laplandiją“. Iš darbo teatre trūkumo radosi daug gražių dalykų.

Na, o kalbant apie numerologinę skaičiaus 3 prasmę, sakoma, kad šio skaičiaus žmonės domisi įvairiais mokslais, ypač fizika ir matematika. Gal dėl to, kad mano gimimo datoje nėra trejeto, su matematika mes ne tik nedraugaujame, mūsų santykiai – priešiški (juokiasi). Matematikos mokytojų meldžiau, kad man parašytų trejetą, nes man šių mokslų nereikės, o mainais už tai siūliausi visus mokyklos sienlaikraščius išleisti. Taip ir buvo: sėdėdavau per matematikos pamokas paskutiniame suole ir rašydavau ranka sienlaikraščius. Užtat išmokau kaligrafiškai rašyti!

4

Lūžis: priėmusi sprendimą išeiti iš teatro, N. Narmontaitė nėrė į savarankišką kūrybinę veiklą. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Su skaičiumi 4 – tai juokas. Aš visą laiką galvojau, kad mano skaičius – 7, laimės skaičius. Mėgau jį. Tačiau išsiaiškinau pagal numerologiją, kad mano skaičius 4. Lengvai galima paskaičiuoti, sudėjus gimimo datos skaičius iki vieno (1959 04 12 = 31, tada 3+ 1= 4). Keturi tai keturi, bus ir tas skaičius laimingas! Juk rasti keturlapį dobilą – laimės ženklas.

Man skaičius 4 – tai Vilnius, ketvirtasis mano gyvenimo miestas, su kuriuo susiklostė labai įdomus santykis. Studijų metais aš jo nemėgau, o sutikusi Paulių pamačiau tą miestą jo akimis ir įsimylėjau.

Skaičius 4 dar simbolizuoja ir keturias stichijas: ugnį, orą, vandenį ir žemę. Manyje yra tiek daug ugnies – veržlumo, degimo. Ir pati negaliu atsistebėti – iš kur? Dieve, sakau kartais sau, jau gal reikėtų liautis, ramintis... Ne! Aš visko noriu. Ir tiesiogine prasme man reikia ugnies. Visur, visada. Kad ir kaip vėlai grįžtume į namus Vilniuje, nėra vakaro, kad neužsikurtume židinio. Nebūna ir vakarienės, kad ant stalo nedegtų žvakės. Žvakes perku ne vienetais, o maišais (juokiasi).

Skaičius 4 – dar ir keturi metų laikai. Pavasaris – mano mylimiausias. Ir žmogaus amžiaus tarpsniai: vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Labai nenoriu jaukintis žodžio „senatvė“. Tikiu E. M. Remarque’o žodžiais, suguldytais „Triumfo arkoje“: „Žmogus senas tik tada, kai jau nieko nebemyli“ arba „Jei nebesame vaikiški, tai esame seni.“ Vaikystė iš manęs niekur nesitraukia, mylėti nepaliauju, todėl kol kas vietos senatvei nesu palikusi (juokiasi).

Branda man atėjo tuomet, kai palikau Kauno sceną ir išėjau į niekur. Reikėjo pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie sūnų. Supratau, kad niekas kitas nepasirūpins, – tik aš pati. Perkračiau savo gyvenimą ir kai suvokiau, kad galiu tvarkyti jį taip, kaip noriu, įvyko lūžis. Kartu prasidėjo ir mano aukso amžius.

Pagal numerologiją žmonės, kurių gyvenimo skaičius – 4, yra protingi (aš tokia spontaniška, kad protas nespėja su manimi), praktiški, garbingi žmonės (na, čia tegul kiti sprendžia), tvirto charakterio, ant žemės stovintys, žinantys, ko nori (sutinku), reiklūs sau ir aplinkai (labai labai sutinku), mėgstantys primesti savo nuomonę kitiems ir beprotiškai užsispyrę (juokiasi). Svarbiausia, kad šis skaičius simbolizuoja draugystę, saugumą ir meilę. Man tai labai svarbios vertybės!

5

Bendrystė: „Vienas be kito šiandien nebūtume tuo, kas esame“, – su begaline meile ir pagarba apie savo sutuoktinį P. Kovą kalba N. Narmontaitė. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Skaičius 5 senovės Kinijoje buvo laikomas šventu. Man jis irgi šventas, nes tai Pauliaus gyvenimo skaičius. 23-ejus metus esame kartu ir aš nepaliauju stebėtis tuo begalinio teisingumo, didelės vidinės disciplinos, gražaus dvasinio pasaulio žmogumi.

Jei tikėti numerologija, žmonės penketukai negali pakęsti monotonijos, turi avantiūrizmo gyslelę, aplinkiniams daro didžiulę įtaką. Visų pirma jis daro didžiulę teigiamą įtaką man. Paulius yra tas žmogus, kurio nuomonės klausiu pirmiausia. Kai jis skaito paskaitas – ar apie 1 000-mečio odisėją „Ambersail“, ar apie verslą, ar apie ugdomąjį vadovavimą, kaskart stebiuosi klausydama, kaip jis sklandžiai dėlioja mintis, kaip giliai neria į patirtis. Visi klauso nuščiuvę, visiems jis daro didžiulę įtaką. Jis sugeba karštose situacijose išlaikyti ypatingą racionalumą, šaltą protą, todėl gali padėti rasti geriausią išeitį kritišku momentu. Tai patvirtina ir jo knyga „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“.

Kartais manęs klausia, kaip mes, dvi stiprios asmenybės, sugyvename po vienu stogu, kaip pavyksta suvaldyti tą milžiniškos energijos kamuolį? Išties pagal Zodiaką mes turėtume pasibadyti (juokiasi): Paulius – Ožiaragis, aš – Avinas. Gal ir skirtingi, bet kažkuo labai panašūs ir vienas be kito šiandien nebūtume tuo, kas esame.

N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Daugeliui sunku patikėti, bet mes nesipykstame. Net ginčų nekyla. Aš niekada nenoriu ir neturiu priežasties prieštarauti, nes Pauliaus argumentai visuomet yra stipresni už tai, ką pati būnu sugalvojusi. Be to, kur kitur, jei ne namuose, atrasti ramybę? Kai tiek nerimo aplink, dar namuose jos neturėti?!

Mes prasmingiau paįvairiname savo kasdienybę. Mūsų šeimoje aš esu užmaišytoja – idėjų generatorė, visokios velniavos prigalvojanti. Paulius tik iš pažiūros – ramybės uostas, iš tiesų teisingai apibūdinta, kad žmonės penketukai negali ištverti monotonijos. Jei tik aš balsu pasvarstau apie kokią kelionę, žiūrėk, Paulius jau ieško bilietų. Palauk, sakau, taigi dar neapgalvojome. O ką čia galvoti, sako jis, reikia daryti.

Jis kaip lakmuso popierėlis – ne tik įsiklauso, bet ir turi nuojautą, sugeba permatyti kiaurai. Paulius man padėjo atsikratyti balasto – toksiškų santykių, bereikšmių projektų ar darbų, primestų gyvenimiškų vaidmenų. Paulius mane išmokė branginti savo laiką ir nešvaistyti jo abejotiniems dalykams.

6

Smagiai: rašydama šeštąją knygą N. Narmontaitė pažaidė teatrą... virtuvėje. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kažkodėl visi bijo šešetuko... Jis vertinamas labai prieštaringai, dažnai sakoma: „Nebūsiu šeštas.“ Išties – kas nori būti šeštas? Todėl ant savo šeštosios knygos „Aktoriai ir(gi) skanėdos: ko neragavo žiūrovai“ viršelio „užlipau“ pati.

Kaip ir pirmosiose dviejose savo knygose, vėlesnėse – „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“, „Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai“, „Žvaigždžių alėja. Ko nematė TV žiūrovai“ – pasakojau apie matomus ir nematomus teatro, kino, pramogų pasaulio žmones, o štai šeštojoje pakviečiau atrasti aktorių kulinarinius talentus: sudėjau ne tik smagias teatro istorijas, bet ir patiekalų, kuriais vaišinau savo knygos herojus, receptus. Ir ant viršelio esu pavaizduota su keptuve, nes rašant knygą susijungė du dalykai – plunksna ir keptuvė.

Nedaug tegaliu pasakyti apie šešetuką. Numerologijoje jis apibūdina asmenybės įsižeminimą, materiališkumą, polinkį konkrečiau įsisavinti supantį pasaulį – man tai svetima. Ne mano šis skaičius.

7

Pamėgtas: Maria Callas – itin artimas N. Narmontaitei vaidmuo. Po 23 spektaklio „Meistriškumo pamoka“ gyvavimo metų šiemet vyksta atsisveikinimo turas po Lietuvą. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Naujausia: „77 aktoriai ir režisieriai dalijasi, kas jiems yra laimė. Išėjo labai šviesi knyga“, – sako autorė apie savo septintąjį „kūdikėlį“.

Ši mano knyga – jau septintoji. Kiek daug septynetų gyvenime mus supa: septynios savaitės dienos, septynios vaivorykštės spalvos, septyni žemynai, septynios natos, septyni pasaulio stebuklai, net ir mano mylimas Telšių miestas stovi ant septynių kalvų. Galėčiau tęsti ir tęsti...

Kadangi pagal numerologiją 7 yra laimės skaičius, aš tą skaičių padvigubinau ir apklausiau 77 aktorius ir režisierius, kas jiems yra laimė. Išėjo labai šviesi knyga. Žinoma, nėra stebuklingos laimės formulės, kaip tą laimės paukštę pagauti, – kiekvienam ji sava ir kiekvienas pats turi rasti savo kelią, takelį, aplinkkelį. Mano vienintelis patarimas: jei jautiesi nelaimingas, ieškok kito kelio. Gali būti, kad laimė tavęs laukia už posūkio.

Man laimė yra meilė. Myliu savo žmogų, šeimą, kūrybą. Todėl man labai artimas ir brangus Marios Callas vaidmuo spektaklyje „Meistriškumo pamoka“. Šiemet, minėdami legendinės operos primadonos 100-ąsias gimimo metines ir spektaklio režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybinio darbo 50-metį, atsisveikiname su 23-ejus metus gyvavusiu spektakliu.

Naujausia: „77 aktoriai ir režisieriai dalijasi, kas jiems yra laimė. Išėjo labai šviesi knyga“, – sako autorė apie savo septintąjį „kūdikėlį“. / N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Aš labai laiminga, kad turėjau galimybę prisiliesti prie šios išskirtinio balso asmenybės, ir dėkoju likimui, kad išdrįsau imtis šio vaidmens.

Šis personažas per tuos 23 metus sustiprino mane ir kaip asmenybę, ir kaip aktorę. Meilė buvo M. Callas gyvenimo varomoji jėga. Sutikusi Aristotle’į Onassį, ji pamilo beprotiška, begaline meile. Ir kai jis viso pasaulio akivaizdoje ją paliko, tai buvo mirties nuosprendis. „Nuo šios dienos mano gyvenimas beprasmis“, – sakė solistė, dėl savo mylimojo praradusi brangiausia, ką turėjo, – dievišką balsą.

Vaidindama ją aš patyriau dvilypius jausmus: iš vienos pusės, kaip herojė, turėčiau mylėti A. Onassį, o kaip moteris iš šalies nekenčiau jo už tai, kiek jis skausmo suteikė M. Callas. Kai baigsis šis etapas ir atsisveikinsime su spektakliu, būtinai ieškosiu stiprios dramaturginės medžiagos naujam spektakliui, kuriame būtų galima suvaidinti su tokia pat jėga.

Su septintąja knyga, kurios pristatymo turą pradėsiu lapkritį, baigsis tam tikras etapas. Žiūriu į lentyną: septynios knygos – daug, tačiau vietos lentynoje irgi dar labai daug (juokiasi). Vieną dalyką suprantu – kad nebegaliu sustoti, kai matau tokią šių knygų paklausą ir sulaukiu tokio nuoširdaus skaitytojų atsako. Jau brandinu galvoje tris knygas, tačiau jos bus šiek tiek kitokio pobūdžio. Su teatrinėmis norėčiau padaryti pauzę.

Su didžiuliu džiaugsmu man raitosi tos knygos, bet vis tiek tai daugiau žaidimas. Taip, knygomis gali daugiau žmonių pasiekti, bet aktorystė suteikia labai didelę pilnatvę. Man reikia to išsipildymo. Labai.

P. S. „Kadangi paguldžius aštuonetą išeitų begalybės ženklas, taip ir aš galėčiau tęsti iki begalybės, – juokiasi ir toliau skaičiuojanti N. Narmontaitė. – Tačiau geriau apsistosiu ties septynetu – laimės skaičiumi. Kadangi man laimė yra meilė, tad ir visiems to linkiu: mylėkite ir būkite mylimi!“