Legendinis klubas
1933 m. į valdžią atėję nacionalsocialistai gerokai pristabdė futbolo tobulėjimą, profesionalėjimą. Jie aktyviai kišosi į kasdienį futbolo klubų gyvenimą: rasinių įstatymų pagrindu šalino iš komandų žydų kilmės sportininkus ir personalo narius, o prasidėjus Holokaustui juos masiškai žudė. Vienas iš labiausiai nukentėjusių futbolo klubų nacionalsocialistų valdymo metu buvo Miuncheno „Bayern“. Dalies šio klubo kūrėjų ir narių tragiški likimai tiesiogiai siejasi su Kauno IX forto istorija.
Nūdien žinomiausias ir tituluočiausias Vokietijos futbolo klubas Miuncheno „Bayern“ buvo įkurtas dar XX a. pradžioje. 1932 m. šiai komandai pirmą kartą pavyko iškovoti Vokietijos pirmenybių nugalėtojų titulą. Šį pasiekimą klubas pelnė sudėtyje turėdamas narių žydų, vaidinusių išties svarbų vaidmenį komandos gyvenime. Be abejonės, ryškiausia to meto klubo asmenybe galima laikyti Kurtą Landauerį, 1913–1933 m. (su nedidelėmis pertraukomis) ėjusį klubo prezidento pareigas.
Būtent jo pastangomis klube suburta futbolo komanda pavertė Miuncheno „Bayern“ vienais geriausių Vokietijoje, išaugo ir sustiprėjo profesionalus požiūris į sportą. Vadovaujant K. Landaueriui, „Bayern“ suformavo ir savo idėjinį veidą: šis Bavarijos klubas buvo pelnytai laikomas kosmopolitišku, liberaliu ir atviru visiems, nepaisant skirtingų tautybių ar įsitikinimų.
1933 m. į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams, Miuncheno „Bayern“ susidūrė su spaudimu, panieka ir žydų šalinimu iš klubo. Klubą naciai priskyrė „Judenklub“ (liet. žydų klubo) kategorijai (1).
Pirmosios nacių represijos prieš žydus dar nereiškė fizinio jų sunaikinimo. Pradžioje naciai siekė žydus išstumti iš kasdienio gyvenimo, paversti juos visuomenėje nematomais. Būtent nuo šių represijų nukentėjo ir „Bayern“ klubas, pirmiausia – jo vadovybė. Iš klubo pašalinti žydai buvo verčiami emigruoti arba netgi laikinai įkalinami.
Situacija tapo dar dramatiškesnė, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Šalyje likę žydai buvo uždaromi į koncentracijos stovyklas ir / arba išvežami nužudyti į Reicho užimtas teritorijas Rytuose. Tarp šių žmonių buvo Miuncheno „Bayern“ klubo jaunimo akademijos vadovas Otto Albertas Beeras, 1941 m. lapkričio pabaigoje su šeima nužudytas Kauno IX forte.
Sportas – ne tik hobis
O. A. Beeras gimė 1891 m. birželio 3 d. Karlsrūhėje, Vokietijoje. Sulaukęs aštuonerių, su tėvais persikėlė į Miuncheną. 1907 m., būdamas šešiolikos metų, įstojo į „Bayern“ klubo futbolo sekciją (tuomet daugelis komandų jungdavo ne vieną, bet keletą sporto šakų). Pirmojo pasaulinio karo metu O. A. Beeras įstojo į Vokietijos kariuomenę savanoriu ir, pasibaigus karui, jau turėjo leitenanto laipsnį.
Po Pirmojo pasaulinio karo O. A. Beeras pirmiausia pasuko verslo keliu – buvo „Theilheimer & Beer“ kompanijos, užsiėmusios tekstilės gaminiais, bendraturtis, vienas iš savininkų. 1922 m. O. A. Beeras sukūrė šeimą su Nelly Fraenkel. Tais pačiais metais jie susilaukė pirmojo sūnaus, kurį pavadino Ernstu Rudolfu. Dar po trejų metų šeimai gimė antrasis sūnus – Kurtas Gustavas.
Novatoriškasis „Bayern“ klubo prezidentas K. Landaueris, siekdamas stiprinti komandą, dėjo daug vilčių į jaunimo akademijos veiklą. 1926 m. O. A. Beeras ėmė vadovauti „Bayern“ ekipos jaunimo sekcijai – buvo atsakingas už tai, kad jauni futbolo talentai vėliau sėkmingai įsilietų į komandos sudėtį. Anuomet prisivilioti žaidėjų iš kitų komandų, juo labiau – iš užsienio, buvo sunku, todėl daugelis komandų buvo priklausomos nuo savo pačių užaugintų ir išugdytų futbolininkų.
Vyresnysis Beerų sūnus Ernstas Rudolfas taip pat žaidė „Bayern“ klubo jaunimo akademijoje. Tėvas Ottas Albertas vadovavo akademijai vos trejus metus, tačiau susilaukė didelio vietos spaudos dėmesio. 1929 m. straipsniuose O. A. Beeras buvo giriamas už indėlį į jaunimo ugdymą ir tai, kad jaunimo komandos idėja įleido gilias šaknis į „Bayern“ klubo ir viso Miuncheno gyvenimą.
Uolus O. A. Beero darbas jaunimo akademijoje ir jo rūpesčiu padėti tvirti veiklos pamatai, vis labiau puoselėjama jaunųjų žaidėjų įsiliejimo į suaugusiųjų „Bayern“ komandos gretas praktika ilgainiui subrandino didžių vaisių. 1932 m. ši Miuncheno ekipa nugalėjo varžovus Vokietijos pirmenybių finale ir susilaukė pelnytos laimėtojų garbės ir pripažinimo.
Pasitraukęs iš „Bayern“ klubo jaunimo sekcijos vadovo pareigų, O. A. Beeras ir toliau dalyvavo komandos gyvenime. Nors „Bayern“ klubo prezidentu buvo K. Landaueris, tačiau jis vienas negalėjo priimti sprendimų. Klubo struktūroje veikė tarybos komitetas, į kurį kasmet vykdavo rinkimai. Kandidatus šiems rinkimams atrinkdavo trijų narių kolegija, – jai priklausė ir O. A. Beeras (nuo 1929 iki 1933 m.). Tačiau 1933 m., po nacių atėjimo į valdžią, O. A. Beerui, kaip ir daugeliui kitų klubo žydų, teko pasitraukti iš užimamo posto.
Šį pasiekimą klubas pelnė sudėtyje turėdamas narių žydų, vaidinusių išties svarbų vaidmenį komandos gyvenime.
Po metų iš atleisto K. Landauerio prezidento postą perėmęs Siegfriedas Herrmannas vėl paskyrė O. A. Beerą į naujai suformuotą Vyresniųjų tarybą. Tokį sprendimą galima laikyti pasipriešinimo naciams aktu. Tuomet daugelis žydų jau buvo netekę savo užimamų postų futbolo klubuose Vokietijoje, o šiuo atveju veiksmas buvo priešingas – žydų kilmės žmogui skiriamos gana aukštos ir garbingos pareigos. Tuo pat metu O. A. Beeras priklausė Miuncheno žydų gimnastikos ir sporto klubo tarybai, o 1936 m. trumpai vadovavo šiam klubui.
Smūgis po smūgio
Naciams įsigalėjus valdžioje, Beerų šeimos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. O. A. Beeras, Pirmojo pasaulinio karo veteranas ir Vokietijos patriotas, neskubėjo emigruoti, nes, ko gero, kaip ir dauguma Vokietijos žydų, galvojo, kad nacių antisemitinė politika bus laikina ir galiausiai visi apribojimai bus panaikinti. Tačiau sulig kiekviena diena situacija tik blogėjo, buvo įvedami vis nauji ribojimai.
O. A. Beeras, kaip ir kiti Miuncheno „Bayern“ klubo nariai žydai, buvo pašalinti iš komandos. Visi jie galėjo dalyvauti tik žydų tautybės pagrindu sukurtų klubų veikloje. Šia veikla O. A. Beeras ir užsiėmė iki 1938 m. lapkričio, kai naciai oficialiai likvidavo visus žydų sporto klubus ir taip iš sportinės veiklos galutinai pašalino žydus. Žydai galėjo sportuoti tik slapta ir daugiau pavieniui, pavyzdžiui, atlikti mankštos pratimus namie. Viešumoje, dargi susibūrus į grupeles, žydų kilmės žmonės aktyviai sportuoti nebegalėjo.
O. A. Beeras su šeima patyrė didelių sukrėtimų ne tik sporto srityje, bet ir versle, kuris buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Jo verslas sulaukė didelio spaudimo iš valdžios institucijų, mažėjo klientų srautas, nes antisemitinė propaganda ir neapykanta žydams įvairiomis formomis vis labiau plito visuomenėje. Nuo visų antisemitizmo apraiškų buvo neatsiejamas vis didėjantis nenoras turėti verslo reikalų su žydais. 1938 m. spalį, naciams vykdant žydų pašalinimo iš ekonominio gyvenimo programą, O. A. Beero kompanija buvo galutinai likviduota.
1938 m. lapkričio 10 d. O. A. Beeras kartu su buvusiu „Bayern“ komandos prezidentu K. Landaueriu buvo įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje. Jam buvo skirtas kalinio numeris 19829. Stovykloje jis praleido 33 dienas ir gruodžio 12-ąją buvo paleistas. Tikėtina, kad paleidimo priežastis buvo ta pati, kaip ir K. Landauerio atveju. O. A. Beeras greičiausiai buvo paleistas todėl, kad Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos kariuomenėje (buvo karys savanoris).
Sušaudyta visa šeima
Visi šie milžiniški sukrėtimai, įvykę per labai trumpą laikotarpį, 1938 m. rudenį, pagaliau leido O. A. Beerui susivokti, kad jis ir jo šeima Vokietijoje nepageidaujami. Be to, visa gyvenimo veikla – ir verslas, ir sportas – buvo iš jo atimti. Todėl beliko vienintelis kelias – emigracija.
Nuo 1938 iki 1941 m. O. A. Byras bandė emigruoti į Keniją ir Rodeziją (dabartinė Zambija ir Zimbabvė) ir į Naująją Zelandiją. Pirmos dvi šalys buvo Didžiosios Britanijos kolonijos, o Naujoji Zelandija – pavaldi britų karūnai, bet turėjusi gan didelę autonomiją. Visi bandymai emigruoti buvo nesėkmingi. Šiuo laikotarpiu emigruoti iš Vokietijos pasisekė tik nedidelei grupei žydų. Oficialiai emigracija buvo uždrausta tik 1941 m. spalį SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio įsakymu.
Oficialiai uždraudus žydams išvykti iš Vokietijos, jau kitą mėnesį prasidėjo jų masinės žudynės. Tuomet 5 tūkst. Vokietijos žydų buvo deportuoti iš Miuncheno, Frankfurto, Berlyno, Vienos (Austrija) ir Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija). Pagal pirminį planą jie turėjo būti perkelti ir įkurdinti Rygos gete, tačiau šis buvo smarkiai perpildytas ir vietos Reicho žydams neatsirado. Tuomet jie buvo siunčiami į nacistinės Vokietijos okupuotą Kauną.
1941 m. lapkričio 25 ir 29 d. Kauno IX forte buvo vykdomos masinės Reicho žydų žudynės. Jų tarpe atsidūrė ir 1 tūkst. Miuncheno žydų. Būtent šiame Miuncheno žydų sąraše užfiksuota ir visa Beerų šeima. Kartu su kitais Vokietijos žydais O. A. Beeras ir jo šeimos nariai buvo sušaudyti šalia IX forto iškastuose grioviuose.
Egzekucijos metu O. A. Byrui buvo apie 50, jo žmonai Nelei – 40 metų, sūnums Ernstui Rudolfui ir Kurtui Gustavui – 18 ir 16 metų. Kauno IX fortas tapo „Bayern“ klubo jaunimo akademijos įkūrėjo ir trenerio O. A. Beero ir jo šeimos paskutiniąja gyvenimo stotele.
Atminimo ženklai
Ilgus metus po Antrojo pasaulinio karo O. A. Beero, kaip ir kitų „Bayern“ klubo žydų, indėlis į klubo istoriją buvo pamirštas ar bent jau neakcentuojamas. Tačiau šiandien tiek O. A. Beeras, tiek ir buvęs ilgametis klubo prezidentas K. Landaueris „Bayern“ klube yra pagerbti įvairiais būdais: kuriamos ir įrengiamos ekspozicijos, statomi paminklai, skulptūros ir kiti atminimo ženklai, neretai ir klubo sirgaliai išreiškia jiems deramą pagarbą futbolo rungtynių metu.
Šių metų birželio 18–20 d. Kaune lankėsi Miuncheno „Bayern“ klubo sirgaliai, vykdantys socialinės krypties projektą „Fanprojekt München“. Ši organizacija, telkianti futbolu besidomintį jaunimą, puoselėja taikią komandų palaikymo kultūrą, ugdo kritinį požiūrį į ekstremizmą ir diskriminaciją. Vienas iš pagrindinių grupės atvykimo į Kauną tikslų – prisiminti ir pagerbti Holokausto metu Kauno IX forto teritorijoje nužudytus Miuncheno „Bayern“ klubo atstovus ir jų šeimos narius. Išskirtinis dėmesys buvo skiriamas klubo jaunimo akademijos vadovui O. A. Byrui ir jo šeimai.
Vizito metu projekto dalyviai ekskursijose susipažino su Kauno miestu, aplankė buvusią Kauno geto teritoriją ir Kauno IX forto muziejų. Jaunuoliai aktyviai domėjosi Lietuvos istorija, nevengdami skaudžiausių temų.
Svečiai iš Vokietijos bendravo su Kauno miesto žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku, pasidalijusiu savo tėvo, buvusio Šiaulių geto ir Dacahau koncentracijos stovyklos kalinio, istorija. Pokalbio metu jie galėjo geriau pažinti sunkią Holokausto patirtį, kuri vėliau persidavė netgi jau po visų tragiškų įvykių gimusiems išgyvenusiųjų palikuonims. Kauno IX forto muziejininkė Simona Gustaitytė svečiams pristatė keletą iš Miuncheno atvežtų ir Kauno IX forte nužudytų asmenų biografijų. Šią medžiagą jai pavyko atrasti Vokietijos archyvuose.
Šiuo apsilankymu „Fanprojekt München“ dalyviai parodė, kad jiems iš tiesų svarbi istorija ir deramas buvusių komandos narių atminimas.
1 – „Judenklub“ – nacių naudotas antisemitinis terminas, kuriuo buvo siekiama pažeminti ir sumenkinti komandas, turinčias žydų kilmės futbolininkų arba aukšto rango personalo narių. Toks terminas buvo labiau skirtas komandoms, kurios nebuvo formuojamos vienos tautybės ar nacionalinės idėjos pagrindu, o turėjo artimų ryšių su žydų bendruomene ir klubo, komandos gyvenime buvo patyrusios didelę šios bendruomenės įtaką. Komandos, kurios buvo vadintos „Judenklub“: Miuncheno „Bayern“ (Vokietija), Frankfurto „Eintracht“ (Vokietija), Vienos „Austria“ (Austrija / Vokietija), Londono „Tottnham Hotspur“ (Jungtinė Karalystė), Prahos „Slavia“ (Čekoslovakija), Krokuvos „KS Cracovia“ (Lenkija), Amsterdamo „Ajax“ ir kt.
Naujausi komentarai