Šio kūrinio meninė jėga slypi paprastume. Čia nėra sudėtingos scenografijos, teksto ar teatrališko veiksmo. Lieka žmogaus kūnas ir vienas gestas. Tačiau būtent minimalizmas suteikia performansui filosofinį gylį – vienas pirštas tampa ne tik skaičiaus ženklu, bet ir ontologine nuoroda į vienybės, pradžios ir vientisumo sąvokas.
Demilitarizuota zona šiame performanse tampa ne tik geografine vieta, bet ir simboline erdve. Tai vieta, kurioje susitinka karo atmintis, politinis konfliktas ir taikos troškimas. Filosofas Martinas Heideggeris rašė: „Riba nėra tai, ties kuo kažkas sustoja, bet tai, nuo ko kažkas pradeda savo esmę.“¹ Ši mintis leidžia suprasti, kad siena performanse tampa ne vien atskyrimo ženklu, bet ir vieta naujam mąstymui apie santykį bei galimybę.
Kūnas čia tampa pagrindine menine medžiaga. Maurice'as Merleau-Ponty teigė: „Kūnas nėra objektas tarp kitų objektų; jis yra mūsų buvimo pasaulyje būdas.“² T. Lagūnavičiaus kūnas prie sienos nėra pasyvus – jis tampa tarpininku tarp žmogaus ir istorijos. Pakeltas pirštas tampa kūnišku filosofiniu ženklu, kuris perteikia mintį be žodžių.
Performansas taip pat siejasi su konceptualiojo meno tradicija, kurioje svarbiausia yra ne materialus objektas, o idėja. Užrašas ONE tampa konceptualiu simboliu, kviečiančiu mąstyti apie vienybę ne kaip politinį faktą, bet kaip moralinę ir filosofinę galimybę. Josephas Beuysas socialinės skulptūros sampratoje teigė: „Kiekvienas žmogus yra menininkas.“³ Ši mintis leidžia suvokti, kad žmogaus veiksmas viešojoje erdvėje gali tapti kultūriniu ir socialiniu pareiškimu.
Svarbi performanso dalis yra tyla. Menininkas nesako kalbos, nenaudoja politinių šūkių, nekuria konflikto. Tylus gestas tampa universalesnis už žodį. Vienas pirštas, vienas žodis ir vienas žmogus sukuria vizualią metaforą, kuri peržengia konkrečios šalies istoriją ir tampa bendresniu klausimu apie žmonijos susiskaldymą bei susijungimo galimybę.
Filosofiniu požiūriu ONE kalba apie ribų paradoksą. Žmonės kuria sienas, tačiau kartu išlaiko poreikį ieškoti bendrumo. Performansas nepaneigia istorinių skirtumų ir nesiekia pateikti politinio sprendimo. Jo tikslas – sukurti simbolinę erdvę apmąstymui: ar tai, kas yra padalyta fiziškai, gali išlikti viena kultūrinėje atmintyje ir žmogaus sąmonėje?
Todėl T. Lagūnavičius savo performansu ONE sukuria ne tik politinės geografijos komentarą, bet ir filosofinį kūrinį apie žmogaus vienybės paiešką. Pakeltas rodomasis pirštas tampa ženklu, kuris jungia kūną ir idėją, vietą ir atmintį, praeitį ir ateities viltį. Šiame viename geste slypi paprasta, bet universali mintis: prieš atsirandant sienoms, egzistuoja žmogaus gebėjimas įsivaizduoti vienybę.
Išnašos
- Martin Heidegger, Building Dwelling Thinking, 1951.
- Maurice Merleau-Ponty, Phenomenology of Perception, 1945.
- Joseph Beuys, pasisakymai apie socialinę skulptūrą, XX a. 8–9 deš.
Literatūra
- Abramović, Marina. Walk Through Walls.
- Beuys, Joseph. What is Art?.
- Derrida, Jacques. Of Grammatology.
- Foucault, Michel. Of Other Spaces: Utopias and Heterotopias.
- Heidegger, Martin. Building Dwelling Thinking.
- Merleau-Ponty, Maurice. Phenomenology of Perception.
(be temos)