Simonos Bareikytės parodos "Apnuoginta esybė" kūriniai žiūrovus pasitiks karpinių iš laikraščių ir žurnalų margumynu. Akys pasiklys tarp spalvų, figūrų ir žodžių jūros, tačiau būtent to menininkė, atrodo, ir siekia. Kūrinių autorė šia paroda iškelia labai aiškų tikslą: suvirpinti esybės stygas, padėti žiūrovui atrasti save.

Beieškant (ne)savojo vaidmens

Sakoma, kad šiais laikais ateinant į šiuolaikinio meno parodą reikia būti iš anksto pasirengus: pasidomėjus apie menininką, jo idėjų šaltiniu, kūrybos svarba, kuriai šiuolaikinio meno tėkmei jis priklauso. Būtų galima vardyti toliau, tačiau itin dažnai toks greitai įgytas žinių bagažas daro labai stiprią įtaką požiūriui į darbus, kurių dar nesame matę.

S.Bareikytės koliažo technika atlikti kūriniai duoda žiūrovui viską, ką jam reikia žinoti apie parodą. Kiekvienas jos kūrinys, kuriame – žmonių gyvenimai (dažniausiai tai reklaminiai žmonės, netikri, sumanyti skatinant vartotojiškumą) ir šalia – žodžiai, sąvokos, o kartais – ištisi sakiniai, žiūrovui suteikia pakankamai informacijos, reikalingos darbams suprasti.

Menininkė itin atvirai kalba apie savo gyvenimą, todėl jos koliažuose gajus ne tik vizualus, bet ir lingvistinis moters įvaizdis. Šalia modelių, manekenių ir namų šeimininkių atvaizdų įsiterpia karpiniai su žodžiais "Moteris", "Magija", "Švytėjimas", "Malonumas", "Laisvė". Taip neakivaizdžiai parodomi moters vaidmenys visuomenėje: ji maloni arba teikianti malonumus, turinti magiškų galių, švytinti savo grožiu arba laime ir, svarbiausia, laisva. Šie iš kartos į kartą susiformavę įvaizdžiai dažniausiai prieštarauja vienas kitam, todėl kūriniuose vis išnyrantis žodis "laisvė" pradeda žaisti pagrindinį vaidmenį.

Kiekviename koliaže menininkė kalba apie save, savo padėtį visuomenėje – tiek kaip moters, tiek kaip kūrėjos, tiek kaip žmogaus. Kiekvienas kūrinys atskleidžia, kaip autorė jaučiasi atlikdama kiekvieną iš minėtų vaidmenų (terminas "vaidmuo" neturi būti suprastas neigiama prasme – būtent vaidmenys sukuria ir lemia žmogaus pasirinkimus).

Taigi būtent žiūrint, skaitant ir tokiu vizualiniu bei lingvistiniu būdu suvokiant S.Bareikytės kūrinius ir suvirpa žiūrovo esybės stygos. Nejučiomis pradedama gilintis ir į savo gyvenimo vaidmenis, personažus, jų įtaką praeičiai ir dabarčiai. O jau kiek vėliau – ir ateičiai.

Vizualinis darbo kūnas tėra tik viena dalis, žodžiai jam suteikia vertės ir logišką kiekvieno darbo pagrindimą ir analizę.

Žodžiai – raktai

S.Bareikytė padeda žiūrovui atrasti save viename ar kitame kūrinyje: pastarasis gali save sutapatinti su žurnalų iškarpose esamais veikėjais, charakteriais, žodžiais.

Kūriniai vaizdų ir žodžių margumyne gali labai lengvai paklydinti – kai akys šokinėja prie ryškiausių, nuogiausių, didžiausių iškarpytų personažų, bando aprėpti visą kūrinį. Tuomet į šį visą margumyną įsiterpia žodžiai, kurie viską nuramina, suteikia koliažui pasakojimo tvarkos ir atskleidžia kūrinio istoriją.

Amerikiečių menininkas Melas Bochneris, laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinių konceptualistų, savo darbuose labai stipriai išnaudoja žodžius ir teigia, kad menas egzistuoja ten, kur susiduria protinis ir fizinis kūnas (žodžiai ir vaizdai), o ir meną laiko tik mąstymo forma. S.Bareikytė savo kūriniais iš tiesų antrina B.Melo idėjai: vizualinis darbo kūnas tėra tik viena dalis, žodžiai jam suteikia vertės ir logišką kiekvieno darbo pagrindimą bei analizę.

Saviugdos seansai

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip menininkė konstruoja savo kūrinius. Vienuose jų iškarpos labai griežtų formų, dailiai sustyguotos, iš vienos iškarpos iškyla kita ir pasakojimas tampa lengvai perskaitomas. Kituose S.Bareikytė atsisako gražaus iškarpų dėliojimo ir žvelgiant į darbą tampa sunku suprasti, kur prasideda, kur baigiasi viena ar kita scena ar kas lėpė iškarpų pasirinkimą. Tokiuose kūriniuose menininkė leidžia ir netgi priverčia žiūrovą pasiklysti, šykšti jam atiduoti raktą nuo kūrinio esmės suvokimo.

Ar taip menininkė ugdo žiūrovą? Be abejonės. Ji drąsiai priešpriešina savo vidinį chaosą, parodo, kaip iš jo galima nukeliauti į ką tik matytą dailiai sustyguotą darbą. Tik ne iš kūrinio į kūrinį žiūrovas ir pati menininkė eina, o į pačius save.

S.Bareikytės parodoje pristatoma išrengta menininkės siela, jos vidiniai prieštaravimai, nuolatos vykstanti kova tarp vaidmenų ir tai, kaip visą šį širšių lizdą galima suvaldyti, sutramdyti ir taip išlaisvinti. Koliažo technika iš laikraščių ir žurnalų iškarpų sukurti darbai leidžia žiūrovui ir pačiam patirti, pamatyti savo vaidmenis, į juos įsiklausyti

Kas? S.Bareikytės paroda "Apnuoginta esybė".

Kur? Babtyno-Žemaitkiemio dvare.

Kada? Veiks nuo gegužės 17 d. iki birželio 26 d.