Atsakymų į šiuos klausimus bandyta ieškoti Lietuvos kultūros tarybos (LKT) inicijuotame projekte – dr. Rusnės Kregždaitės, dr. Kristinos Mažeikaitės ir Karolinos Šulskutės atliktame tyrime „Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimas“ .

Kas jie? Kur jie?

Kas ketverius metus atliekamas tyrimas šįkart rėmėsi 1 633 kūrėjų atsakymais. Tai nedidelis procentas, nes tame pačiame projekte teigiama, kad Lietuvos kultūros lauke dirba ir kuria beveik 17 tūkst. profesionalių menininkų. Tyrime konstatuojamas paradoksas: Lietuvoje iki šiol nėra aiškaus profesionalaus menininko apibrėžimo. Skirtinguose teisės aktuose vartojamos meno kūrėjo, kultūros dalyvio ar kūrybinio darbuotojo sąvokos, tačiau bendro sutarimo nėra.

Šiame tyrime menininkas apibrėžiamas kaip asmuo, kuris „aktyviai ir sistemingai vykdo kūrybinę veiklą: yra įgijęs meno krypties išsilavinimą ir (arba) savitai kuria ar perkuria meno kūrinius, ir (arba) meninę kūrybą ir kūrėjo poziciją laiko esmine savo gyvenimo dalimi“. Svarbu, kad jo kūryba būtų pripažinta profesionalių meno vertintojų.

Tyrimo duomenys atskleidžia, kad nuo 2020 ir 2024 m. žymiai padaugėjo kūrėjų (apie 145 proc.). Tai siejama ir su natūraliu kūrėjų skaičiaus augimu: studijas pabaigę ar iš kitų sričių atėję asmenys įsilieja į kultūros lauką, menininkai įgyja meno kūrėjo statusą ar gauna finansavimą kūrybos veiklai vykdyti. Tačiau pagrindinė kitimo priežastis – atsirado daugiau duomenų šaltinių, leidžiančių tiksliau identifikuoti kūrėjus ir įtraukti juos į bendrą menininkų skaičių.

Šiais duomenimis, daugiausia menininkų – 38 proc. – kuria muzikos srityje. Dailė pritraukia 12 proc., architektūra – 11 proc., literatūra ir kinas – po 10 proc. kūrėjų. Lyčių pasiskirstymas gana tolygus – šiek tiek daugiau yra vyrų menininkų (51,68 proc.). Cirko, literatūros, šokio, etninės kultūros ir tautodailės dominuoja moterys, vyrai dominuoja tarp fotografijos, muzikos ir kino kūrėjų.

Amžiaus atžvilgiu mažiausiai yra jaunų, iki 25 metų, menininkų (tik 2,02 proc.), kurie dar studijuoja arba ką tik pradėjo karjerą. Daugiausia kūrėjų yra 35–44 metų amžiaus grupėje (22,07 proc.), nemažą dalį sudaro ir vyresni nei 65 metų menininkai (21,44 proc.).

Ypač ryškus menininkų geografinis pasiskirstymas. Beveik du trečdaliai visų šalies kūrėjų (60,5 proc.) gyvena ir kuria Vilniaus apskrityje. Šioje apskrityje apskaičiuotas ir didžiausias menininkų tankis – devyni menininkai 1 tūkst. gyventojų. Kauno apskrityje šis rodiklis beveik trečdaliu mažesnis – 3,67. Mažiausiai kūrėjų yra Tauragės apskrityje – 1 tūkst. gyventojų tenka mažiau nei vienas menininkas.

Ryškus atotrūkis ir tarp didžiųjų miestų: Vilniaus mieste kuria daugiau nei 7 tūkst. menininkų, Kaune – apie 1 700, Klaipėdoje – 650. Kituose trijuose didžiuosiuose miestuose skaičiai dar mažesni: Šiauliuose kuria 330 menininkų, Panevėžyje – mažiau nei 200, Alytuje – mažiau nei 100.

Toks pasiskirstymas neatsitiktinis – kultūros infrastruktūra, auditorijų tankis ir finansavimo šaltiniai koncentruoti būtent sostinėje. Didelė dalis regionuose gyvenančių menininkų neturi nei galimybių, nei infrastruktūros mobilumui – trūksta rezidencijų, kūrybos centrų, partnerių. Rezidencijų ir kūrybinių klasterių koncentracija Vilniuje dar labiau gilina regioninę atskirtį.

Galimybės ir realybė

Meno kūrėjo statusą yra įgiję 33,92 proc. visų šalies kūrėjų. Šis statusas suteikia tam tikrų socialinių garantijų ir galimybę gauti paramos gavėjo statusą, tačiau ja pasinaudoja maždaug tik 32 proc. meno kūrėjo statusą turinčių asmenų.

Šia prasme aktyvesni dailės (83,43 proc. turi meno kūrėjo statusą), etninės kultūros ir tautodailės (78,14 proc.) kūrėjai; cirko (10,81 proc.) ir muzikos (10,99 proc.) srityse meno kūrėjo statusas mažiau paplitęs. Tai gali byloti apie skirtingų sričių kūrėjų požiūrį į formalizuotą pripažinimą ir valstybės garantijas.

Meno rinkos specifika – dar vienas svarbus tyrimo aspektas. Menininkai dažnai neturi garantuoto uždarbio, daugeliui jų reikia derinti kūrybos veiklą su kitais darbais – nuo pedagogikos iki projektinio vadybinio darbo. Menininkų darbo rinka pasižymi trumpalaikėmis sutartimis, atlygiai yra nepastovūs, meno profesijų atstovų pajamos – mažesnės nei kitų profesijų profesionalų.

1 090 eurų – tokios, remiantis Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimo apklausa, yra vidutinės menininkų pajamos per mėnesį.

Šią padėtį dar labiau sunkina vadinamoji superžvaigždžių ekonomika, kai vos keli kūrėjai gauna didžiąją dalį finansinių resursų, o likę balansuoja ties išgyvenimo riba. Pastebima, kad menininkai dažnai teikia pirmenybę meniniam pripažinimui, o ne ekonominei naudai – toks idealizmas, nors ir kilnus, neišsprendžia buities iššūkių.

Kai menininko veikla neatsiejama nuo nepastovių, neužtikrintų pajamų, ypač svarbi tampa valstybės parama. Tačiau LKT stipendijų statistika atskleidžia finansavimo fragmentiškumą. Per dešimtmetį (2014–2024 m.) stipendiją bent kartą gavo 4 271 menininkas, apie 36 proc. stipendijų gavėjų per visą dešimtmetį gavo finansavimą iki 2 tūkst. eurų. Tik 76 menininkai (1,8 proc.) gavo 20–32 tūkst. eurų stipendiją. LKT individuali stipendija per dešimt metų padidėjo nuo 380 iki 800 eurų per mėnesį, tačiau išliko mažesnė nei vidutinis šalies darbo užmokestis ir yra artimesnė minimaliai algai.

Tyrimas atskleidžia, kad tarp stipendijų gavėjų dominuoja moterys. Paraiškas edukacinėms stipendijoms pateikia apie 70 proc. moterų, individualioms – 57 proc. Moterims menininkėms 2023–2024 m. teko 60 proc. visos individualių stipendijų sumos.

Ši tendencija atspindi didesnę problemą – pajamų nelygybę pagal lytį meno srityje. Kaip nurodo autoriai, „moterys gali būti stipriau priklausomos nuo valstybinio finansavimo dėl egzistuojančios pajamų nelygybės darbo rinkoje“.

Nors deklaruodami pajamas Lietuvos gyventojai gali paremti menininkus, skirdami konkretiems kūrėjams dalį gyventojų pajamų mokesčio (GPM), naudotis šia galimybe neskubama. 2023 m. menininkams paskirstyta tik apie 1 proc. visos GPM dalies sumos, vidutinė suma vienam kūrėjui siekė apie 248 eurų.

Autorių teisių ir gretutinių teisių organizacijų LATGA, AGATA, AVAKA surenkamas autorinis atlyginimas didžiajai daliai kūrėjų atlygis nesudaro reikšmingos atlyginimo dalies, labiau laikytinas simboline įplauka.

Tyrime pabrėžiama, kad didelė menininkų darbo dalis yra ne kūryba, bet su ja susijusi vadyba, komunikacija, paraiškų rašymas, buhalterija. Tai rodo, kad kūrėjo profesija yra hibridinė – joje jungiasi menininko, administratoriaus ir verslininko vaidmenys. Tai dar labiau prisideda prie perdegimo simptomų, kuriuos patiria net 40,4 proc. menininkų, o vidutinė jų darbo savaitė – 55 valandos. Jos apima ne tik kūrybos darbą, bet ir su kūryba susijusias ar visiškai nesusijusias veiklas.

Nors dauguma menininkų priversti derinti kelis pajamų šaltinius, jų bendros mėnesio pajamos išlieka menkos.

Tyrime nurodyta, kad atskirų meno sričių pajamų nelygybė yra akivaizdi: daugiausia uždirba architektai, dizaineriai ir tarpdisciplininio meno kūrėjai, o mažiausiai – dailininkai, etninės kultūros ir tautodailės atstovai. Ypač sudėtinga situacija dailės ir etninės kultūros srityse – trečdalis šių sričių menininkų patenka į žemiausių pajamų, gautų tik iš kūrybos veiklos, lygį (iki 500 eurų per mėnesį).

Be to, moterys menininkės uždirba mažiau nei vyrai – tai siejama su tuo, kad moterys dažniau dirba edukacinį ir kuratorių darbą, o vyrai labiau orientuoti į rinkos mechanizmus.

Tyrimą lydėjusi apklausa atskleidė, kad absoliuti dauguma kūrėjų (2024 m. – 82 proc.) dirbo be atlygio. Didžiąja dalimi ši veikla buvo skirta savo kūrybai viešinti, tačiau lygiai taip pat menininkai dirbo ir labdarai. 83 proc. apklausoje dalyvavusių menininkų turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. 53 proc. Kauno apskrities menininkų nurodė per mėnesį gaunantys mažiau nei 1 tūkst. eurų (Klaipėdos apskrityje tokių – 60 proc., Vilniaus – 45 proc., Tauragės – 43 proc.).

Daugiau nei pusė kūrėjų didesnes nei 1 tūkst. eurų pajamas gauna Vilniaus ir Panevėžio miestuose. Kas penktas menininkas nurodė, kad gali užsiimti kūrybos veikla ir ją finansuoti dėl šeimos narių finansinės pagalbos. Palyginti su 2020 m., tokių menininkų dalis šiek tiek išaugo.

Visgi daugiau nei pusė menininkų nurodo, kad šeimos finansinė parama jų kūrybos nefinansuoja. Nuo šeimos finansinės pagalbos stipriau yra priklausomos moterys. Pavyzdžiui, 24 proc. moterų nurodė, kad šeimos narių pajamos leidžia kurti, o vyrų dalis siekė 15 proc.

Propaguoja teisingą atlygį

Viena iš pagrindinių problemų, konstatuojamų tyrime, – neaugančios gyventojų išlaidos kultūrai. „Gyventojų vidutinių poilsio ir kultūros vartojimo išlaidų, tenkančių vienam namų ūkio nariui, dalis bendrame išlaidų krepšelyje pastarąjį dvidešimtmetį reikšmingai nesikeičia (svyruoja apie 6 proc.)“ (p. 121). Vadinasi, „menininkų gerovės pokytis negali priklausyti nuo gyventojų kultūros vartojimo“.

Esant mažai meno rinkai ir stagnuojančiam kultūros vartojimui, didesnė atsakomybė tenka valstybės institucijoms. Tačiau dabartinis finansavimas yra fragmentiškas ir nepakankamas stabiliai menininkų gerovei užtikrinti.

Tyrimo autorės siūlo keisti viešojo finansavimo logiką – nuo kiekybinių rezultatų ir simbolinio kapitalo vertinimo prie realaus darbo sąlygų ir teisingo atlygio. „Numatant finansavimo nacionaliniu lygmeniu gaires, būtų galima keisti nusistovėjusias tendencijas“, – rašoma ataskaitoje.

Jau dabar kai kurios meno kūrėjų sąjungos skelbia rekomenduojamus įkainius. Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo viena pirmųjų, viešai paskelbusių rekomenduojamus įkainius. Pvz., už solo ar dueto kūrinį iki 5 minučių trukmės rekomenduojama mokėti 500–1500 eurų, o už ilgesnį nei 26 minučių simfoninio orkestro kūrinį – nuo 10 tūkst. eurų.

Vizualiojo meno srityje siūloma mokėti 400 eurų už dalyvavimą grupinėje parodoje su daugiau nei dešimt menininkų, 670 eurų – kai dalyvauja mažiau nei dešimt kūrėjų, o už personalinę parodą – 2 tūkst. eurų.

Pristatydama tyrimą, LKT pirmininkė Asta Pakarklytė minėjo, kad 2023 m. organizacijos skyrė beveik 7 mln. eurų kūrėjų atlygiams, o dar beveik 2 mln. buvo paskirstyti stipendijų priemonėse. „Apskritai nuolat susiduriame su tuo pačiu vertybiniu klausimu, kai turime rasti konsensusą – skirti didelės vertės stipendijas, bet mažam kūrėjų skaičiui, ar atvirkščiai. 2025 m. taryba individualių stipendijų konkurse finansavo beveik kas antrą paraišką pateikusį menininką, bet ar sumos pakankamos?“ – retoriškai klausė ji.

Naujoji tarybos pirmininkė dr. K. Mažeikaitė kviestų savivaldybes aktyviau remti kultūros bendruomenę, mat dabar dauguma jų nenumato finansavimo profesionaliems meno kūrėjams kaip fiziniams asmenims.

Tyrime konstatuojama, kad didžiausia suma profesionalaus meno kūrėjams skirta Klaipėdos miesto savivaldybėje – 85 400 eurų (palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 10 tūkst. eurų). Antroje pozicijoje yra Zarasų rajono savivaldybė (skirta suma – 41 tūkst. 600 eurų).

Kauno miesto savivaldybė išlaikė tą pačią finansavimo sumą kaip ir ankstesniais metais: 18 tūkst. eurų skirta šešiems profesionalaus meno kūrėjams. Vilniaus miesto ir rajono savivaldybės 2022 m. profesionaliems menininkams finansavimo nebeskyrė.

Aktyvesni galėtų būti ir patys menininkai – net 41,36 proc. jų nepriklauso jokiai meno kūrėjų organizacijai, tad neatstovaujami nei viešajame diskurse, nei sprendimų priėmimo procese.