Spektaklio choreografės vengrės Adrienn Hód, teigimu, scenoje šokantys skirtingi kūnai primena, kad žmogus yra pajėgus padaryti daug daugiau, nei jam kartais atrodo. Tačiau „Harmonia“ ne tik tyrinėja, bet ir kviečia džiaugtis gyvenimu. Apie spektaklyje nagrinėjamas temas – pokalbis su jo choreografe.

– Kaip kilo spektaklio idėja?

– Idėja kilo iš Brėmeno teatro pusės – jie sugalvojo, kad teatre veikianti trupė „Unusual Symptoms“ kurs projektą, į kurį įtrauks kviestinius atlikėjus – profesionalius menininkus, turinčius negalią, o man pasiūlė kurti spektakliui choreografiją.

Nors esu ne kartą lankiusis spektakliuose, kuriuose šoka šokėjai, turintys negalią, su tokia grupe dirbau pirmą kartą. Todėl nuo pat pradžių prie projekto pakvietėme prisijungti ekspertą Gustavą Filiakovą, kuris padėjo savo žiniomis: supažindino, koks yra istorinis šios srities fonas ir dabartinė situacija, kaip žmonės, turintys negalią, veikia visuomenėje ir ką kuria.

Kūrybos procesą pradėjome dar per COVID-19 pandemiją. Paskelbėme atvirą šokėjų atranką ir, mūsų nuostabai, sulaukėme apie 200 paraiškų. Mums buvo svarbu pasirinkti tinkamus žmones, tačiau procesą apsunkino tai, kad jis vyko internetu, todėl su kai kuriais šokėjais surengėme nuotolines sesijas. Vis dėlto galiausiai mums pavyko suburti puikią šokėjų trupę.

Po ilgo pasiruošimo ir aktorių paieškų pagaliau atsidūrėme studijoje. Per visą procesą turėjau daug ko išmokti – nuo organizacinių klausimų, kaip ši grupė gali patekti į erdvę, iki jų fizinių galimybių ribų. Man buvo svarbu juos pažinti, ir tai nebuvo lengva.

– Kas jums buvo svarbu renkantis šokėjus?

– Kartu su komanda ilgai diskutavome, kokią grupę norime suburti, kol galiausiai nusprendėme orientuotis į šokėjus su fizine negalia. Taigi, grupėje nėra žmonių, turinčių psichikos sutrikimų ar mokymosi sunkumų, – visi dalyviai turi tik fizinę negalią. Žinoma, stengėmės, kad atranka būtų kuo profesionalesnė: domėjomės jų ankstesne darbo scenoje patirtimi, taikomais darbo metodais ir interesais. Žinojome, kad ieškome žmonių, gebančių dirbti pasitelkiant improvizaciją, nes taip aš dirbu su visomis trupėmis. Buvo aišku, kad tai nėra terapinis projektas, – siekėme sukurti visavertį meninį darbą.

J. Landsberg nuotr.

– Spektaklyje šoka profesionalūs šokėjai – tiek turintys negalią, tiek ne. Kaip jums sekėsi subalansuoti darbą tokioje mišrioje grupėje?

– Per šį procesą kartu su dramaturgu Gregoru Runge domėjomės darbo su mišriomis grupėmis metodais. Nusprendėme, kad mums tinkamiausias – „horizontalios skalės“ principas, kuris nurodo, kad svarbiausia rasti pusiausvyrą. Žmonės, turintys skirtingą fizinį pasirengimą ir judėjimo galimybių, gali kartu dalytis erdve, įkvėpti vieni kitus ir mokytis vieni iš kitų.

Nuo pat pradžių repeticijos turėjo struktūrą – kiekvieną dieną darėme apšilimus, kuriuos vesdavo vis kitas žmogus – mokytojas iš šalies arba vienas iš šokėjų. Apšilimą dažnai stebėdavau iš šono, kad matyčiau kaip jie juda, mąsto, išreiškia save, dalijasi patirtimi, bendrauja tarpusavyje, kokie jų gebėjimai. Stebėdama gavau informacijos, kurią panaudojau kurdama choreografiją.

Apskritai apšilimo dalis ilgainiui tapo neatsiejama paties proceso dalimi. Nebuvo taip, kad ateidavome ir iš karto imdavomės ko nors rimto, – daug žaidėme ir taip pažinome vieni kitus. Pavyzdžiui, daviau jiems užduotį: šokėjai išsidėstė scenoje toliau vieni nuo kitų, o jų tikslas buvo susijungti – be žodžių, be vizualinio kontakto, tik per lytėjimą. Šis procesas truko pusantros ar net dvi valandas. Atlikome daug partneriavimo užduočių – judesio palaikymo, kai vienas padeda kitam judėti. Buvo ir tokių momentų, kai šokėjai į repeticijas ateidavo su savo idėjomis – tai, ką nori parodyti scenoje, kas jiems įdomu.

Šiuolaikinėje scenoje nėra vienos teisingos technikos, kurią visi turėtų taikyti, ar tinkamo kūno, būtino jai įvaldyti.

Vėlesniame etape pradėjome dirbti prie to, kaip jie gali atsiverti publikai ir patirti malonumą dalydamiesi savo patirtimi per fizinį veiksmą. Visa tai įgavo dramaturginę kryptį, kurią atradome šiame kūrybos procese.

– Ko jūs išmokote iš šios patirties?

– Manau, dar geriau suprantu, kaip sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų atsiverti, pasitikėti savimi, atrasti savo kūrybiškumą ir nuomonę. Išmokau geriau planuoti savo laiką. Po šio proceso stengiuosi suteikti daugiau erdvės tam, kas vyksta, neplanuoti ir neskubėti.

– Kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia buvo išlaikyti mano minėtą „horizontalios skalės“ principą grupėje. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali bėgti, šokinėti ir visiškai išnaudoti savo energiją erdvėje, o kitas būti trapesnis, subtilesnis. Tad mano užduotis buvo rasti būdą, kad šis fizinis diapazonas – nuo stipraus iki subtilaus – galėtų egzistuoti ir veikti kartu, neslopindami vieni kitų.

– Kaip jums tai pavyko?

– Buvo sunku ne tik techniškai, bet ir emociškai – tiek man, tiek grupės nariams. Mūsų grupę sudarė žmonės, turintys įvairių patirčių, skirtingus kūnus ir požiūrius. Dėl to, daug diskutavome, stengėmės sukurti erdvę, kurioje būtų galima pasitikėti vieni kitais ir dalytis viskuo – net jei klausimas atrodė keistas ar nejaukus. Svarbiausia buvo atvirumas. Žinoma, visi turėjo teisę nesidalyti savo jausmais ar mintimis, jei nenorėjo.

J. Landsberg nuotr.

– Kaip manote, kodėl teatras apskritai nusprendė kurti tokį spektaklį?

– Vokietijoje įprasta, kad dramaturgai kasmet susitinka aptarti aktualių klausimų ir spręsti, kokioms temoms verta skirti daugiau dėmesio. Viena pastaruoju metu vis labiau akcentuojamų temų – įtrauktis. Tai ne vien tik apie žmones su negalia, bet apskritai apie platesnes galimybes visiems dalyvauti kultūriniame gyvenime.

Kadangi „Unusual Symptoms“ trupė yra šokio, ji pradėjo kelti klausimą: „Kas turėtų būti matomas šiuolaikinio šokio scenoje?“ Šio spektaklio kūrimas ne tik mane, bet ir teatrą paskatino permąstyti tiek kūrybos procesus, tiek praktinius aspektus – nuo darbo su atlikėjais iki erdvių pritaikymo. Svarbu ir tai, kad teatras nenori apsiriboti vienkartiniu projektu – jie planuoja tęsti šį kelią. Jau rudenį numatytas naujas kūrinys kartu su kita Brėmene veikiančia trupe, šįkart įtraukiant žmones su Dauno sindromu. Manau, jie iš tiesų siekia atverti daugiau erdvių ir suteikti balsą tiems, kurie dažnai lieka paribiuose.

– Spektaklis kviečia tyrinėti ir pažinti skirtingus kūnus. Ką, jūsų manymu, žiūrovai gali atrasti naujo apie kūną stebėdami šį spektaklį?

– Man sunku pasakyti, ką žmonės jaučia stebėdami šį spektaklį, tačiau iš to, ką girdėjau ir matau visuomenėje, suprantu, kad kiekvieną jis paveikia skirtingai. Vieniems tai gali būti maloni patirtis, suteikianti šiek tiek daugiau vidinės laisvės, – žmogus pajunta, kad net jei jam atrodo, jog jo kūnas ko nors negali, jis yra pajėgus. Manau, mes visi esame pajėgūs, jei pasitikime savimi ir esame palankioje aplinkoje.

Šiuolaikinis šokis apskritai yra puiki platforma įvairovei atskleisti, nes scenoje galima pamatyti skirtingo amžiaus, kūno ir patirties žmonių, – nuo mėgėjų iki profesionalų. Ypač todėl, kad šiuolaikinėje scenoje nėra vienos teisingos technikos, kurią visi turėtų taikyti, ar tinkamo kūno, būtino jai įvaldyti. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visi esame daug panašesni, nei gali atrodyti. Man šio spektaklio kūrimas mažai kuo skyrėsi nuo darbo su fizinių apribojimų neturinčiais atlikėjais, nes tikiu, kad visomis aplinkybėmis gali rasti būdą, kaip kartu kurti.

J. Landsberg nuotr.

Dėmesys judėjimo sutrikimų turintiems senoliams

Festivalio „New Baltic Dance“ žiūrovams bus pristatytas unikalus projektas – Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šiuolaikinio šokio miniatiūra „Šokti 1 000 metų“. Pasirodymas suburs profesionalius šokėjus ir Parkinsono liga sergančius ar kitų judėjimo sutrikimų turinčius senolius, į sceną lipsiančius vos antrą kartą. Šis choreografinis kūrinys – Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) prodiusuojamo tarptautinio projekto „Dance Well” dalis, kurio misija kur kas platesnė nei tik pasirodymas scenoje.

Projekto „Šokti 1 000 metų“ premjera įvyko pernai spalį Kauno paveikslų galerijoje. Miniatūroje „Šokti 1 000 metų“ kūrėjos siekė panaikinti ribą tarp „jų“ ir „mūsų“ – tarp profesionalų ir kasdienybės. Taip žiūrovas kviečiamas pažvelgti į šokį iš kitos perspektyvos – kai peržengiamos meninės išraiškos ribos ir šokis tampa universalia žmonių bendrystės patirtimi.

„Šių žmonių kūno galimybės gana ribotos – net ir pačios paprasčiausios judėjimo užduotys jiems buvo sunkios. Todėl lavinome kasdienius judesius, kad jie suprastų, jog šokis yra aplink mus ir mums nebūtina žinoti ko nors konkretaus, kad galėtume šokti. Į miniatūrą įtraukėme tokius veiksmus kaip banano lupimas ir valgymas, nagų lakavimas, kavos gėrimas, mezgimas – norėjome parodyti, kad galime šokti kiekvieną dieną”, – pasakoja G. Grinevičiūtė.

Be vyresnio amžiaus šokėjų, scenoje pasirodys ir šiuolaikinio šokio profesionalai, „Dance Well“ mokytojai: Erika Vizbaraitė, Goda Laurinavičiūtė, Gabija Blochina, Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis ir Adrianas Carlo Bibiano.

Kūrybiškos Europos projektas „Dance Well“ prasidėjo 2013 m. kaip lokali iniciatyva Italijoje, o iki 2019 m. jau buvo išplėstas tarptautiniu mastu. Projektas vienija aštuonias scenos menų ir švietimo organizacijas iš penkių Europos šalių: Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos ir Čekijos.

Šiose šalyse bendruomenės, pasitelkdamos šokį, siekia švelninti Parkinsono ligos ir kitų judėjimo sutrikimų padarinius, gerinti pacientų savijautą.

„Šokio pamokas Kaune pradėjome organizuoti 2022 m. Pradžioje susidūrėme su nežinomybės baime – kaip sukurti erdvę, kuri būtų saugi ir senoliams, ir šešiems profesionaliems šokio mokytojams, ir muziejaus lankytojams. Nuo pat pradžių tikslas buvo organizuoti pamokas įkvepiančioje aplinkoje – muziejuose ar kitose viešose meninėse erdvėse“, – pasakoja LŠIC vadovė Gintarė Masteikaitė.

Šiemet Kaune trečiasis šiuolaikinio šokio pamokų sezonas persikėlė į naują vietą – Ąžuolyno biblioteką. Pamokos atviros visiems ir dalyvauti jose galima nemokamai.