Regimanto Zakšensko nuotr.

IŠNAUDOTIEMS – PASLĖPTAI ATVIRAS DĖMESYS

2022-10-22 21:00
Diana Krapavickaitė

Buvusiame Kauno centriniame pašte atidaryta neeilinė fotografijų paroda „Paslėptos istorijos“. Įamžinti vyrai, moterys, patyrę prekybos žmonėmis smūgius, išlipę iš tos duobės ir gyvenantys tarp mūsų, tik giliai širdyje besinešiojantys traumuojančią patirtį.

Išnešiota idėja

Parodos atidarymo diena – spalio 18-oji – pasirinkta neatsitiktinai. ES tądien minima Kovos su prekyba žmonėmis diena, kurios tikslas – skleisti žinią apie prekybos žmonėmis pavojus.

Parodoje eksponuojami skaudžius gyvenimo smūgius patyrusių žmonių portretai. Įdomu tai, kad įamžintų žmonių veiduose – ne smurto, ne mirties, baimės ar skausmo atspindžiai, o gyvenimas. Ir tik žinodamas parodos temą, nujauti, kad tuose portretuose slypi ir jų patirti skausmingi išgyvenimai.

Parodos idėjos autoriai – pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiantys Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro darbuotojai. „Mintis gimė labai nedrąsiai. Buvo daug baimės – kaip mes galime parodyti aukas? Galime apie jas pasakoti, bet parodyti – tai jau tikrai ne...“ – apie idėjos užuomazgas pasakojo KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė.

Netikėtumas: K.Mišinienė prisipažino nė nenujautusi, kad projektas suveiks kaip terapija.

Centro darbuotojai pastebėjo pagalbos čia atėjusius žmones vienijančią blogybę – jie tarsi perėmė išnaudotojų jiems įdiegtą savęs nevertinimą, išnaudotojų požiūrį – tu esi šiukšlė, prostitutė, vergas – ir tokiems vietos visuomenėje nėra.

„Mes matome, kad tie žmonės perima visa tai. Jie tai nešiojasi viduje. Ėmėme svarstyti, kaip būtų nuostabu parodyti visuomenei, kad šie žmonės vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, perka tose pačiose parduotuvėse, jų vaikai mokosi tose pačiose mokyklose, bet mes nieko apie juos nežinome“, – užsiminė K.Mišinienė.

Kartais net atrodo, kad prekyba žmonėmis vyksta kažkur, bet tik jau ne pas mus. Nuotraukose – įvairių tautybių žmonės iš įvairių šalių, išnaudojimą patyrusių pas mus ir svetur.

Prekyba žmonėmis apibūdinama kaip žmogaus pirkimas ir pardavimas realiems prekeiviams, nusikalstamas žmogaus kūno ir jo darbo išnaudojimas nežmoniškomis ar vergiškomis sąlygomis. Tačiau šie nusikaltimai turi daug veidų. Aukos išnaudojamos seksualiai, priverstiniam darbui ir paslaugoms, nusikalstamoms veikoms vykdyti, elgetavimui, priverstinėms santuokoms, organų donorystei, sukčiavimui ir kt.

Judantys portretai

Vien nugalėti savo pačių baimės nepakako. Prasidėjo fotografo paieškos, kurios nebuvo itin sklandžios. KOPŽI centro vadovė šypteli: „Vieni buvo užsiėmę savo parodomis prestižinėse vietose, kitus domino honoraras, kurio, deja, nebuvo.“

Daugiau nei dešimtmetį gatvėse žmones fotografuojantis, neretai gatvės fotografu save vadinantis Remis Ščerbauskas sutiko iš karto. „Jei ne KOPŽI centro vadovė, jos noras mus suvesti, pats to niekada nebūčiau padaręs. Aš nežinojau, kur einu“, – pastebėjo R.Ščerbauskas.

Jis fotografavo nežinodamas tų žmonių patirčių, jų išnaudojimo, išgyvenimų.

Aš taip arti. Matai mano veidą ir nežinai, kaip jaustis. Jauskis gerai. Mes abu gyvi.

„Idėja buvo tokia – aš nenoriu apie juos nieko žinoti, nenoriu išankstinio nusistatymo. Man tai buvo nesvarbu. Norėjau rasti savo požiūrį į tą žmogų. Gal tai ir padėjo“, – pasakojo fotografas.

R.Ščerbauskas nuklydo į savo mėgstamą fotografavimo stilių – žmones gatvėje. Neretai matydamas išmaldos prašančius, galvodavo, kas juos privertė tai daryti, po kieno sparnu jie renka tą išmaldą, kurios dalį kažkam atiduoda ir gal kažkiek pasilieka sau.

„Visada lydėjo mintis – kas už tų žmonių slepiasi, kodėl jie prašo pinigų, kas tam jaunam vyrui atsitiko? Šiame projekte tai nebuvo žmonės, kurie gatvėje prašė išmaldos, jie atėjo į centrą prašyti pagalbos. Prašančius išmaldos mes matome, tik ne visada žinome, ar tos išmaldos jiems tikrai reikia, o šie žmonės prašė ne išmaldos – jie prašė pagalbos“, – pastebėjo fotografas.

Dirbdamas su atėjusiais fotografuotis žmonėmis jis praktiškai nekalbėjo. Susipažino ir žaidė. Nuotraukose nematyti lokacijos – juoduose masyviuose rėmuose – tik veidas.

Idėja, kad tų žmonių portretai judėtų, gimė vėliau. Sumontuoti specialūs mechanizmai leidžia nuotraukai slinkti iš vienos pusės į kitą. „Tada atsirado ir pavadinimas „Paslėptos istorijos“, nes portretai iki galo nematomi. Matai veidą dalimis, analizuoji, tarsi bendrauji, bet tas portretas ne iš karto viską pasako. Tarsi viskas kartu – ir paslėpta, ir atvira“, – specifinį portretų pateikimą apibūdino nuotraukų autorius.

Veikė tarsi terapija

Vis dėlto didžiausias netikėtumas įvyko per kūrybinį procesą. To niekas nenumatė ir net neturėjo tokio tikslo – fotografavimosi procesas suveikė kaip terapija. Centro darbuotojai pastebėjo, kaip fotografuojami žmonės gyja.

„Mes matėme, kaip jie keičiasi, atgauna orumą. Čia pasitarnavo fotografo charizma. Jis, nieko daug nekalbėdamas, rodė pagarbą, ir tai gydė tuos žmones, gydė jų žaizdas širdyje. Visi jie – ne jaunuoliai, ir jie gijo. Jie klausė mūsų, kada vėl galės susitikti su fotografu, kada bus nuotraukos. Mes pačios nebūtume patikėjusios, kad juos šitaip paveiks šis projektas“, – džiaugėsi K.Mišinienė.

Iš kelių šimtų KOPŽI centro pagalbą gavusių fotografuotis sutiko 30. Jiems įteikti portretai, tačiau į parodos atidarymą jie nebuvo kviečiami, ir tai buvo apgalvota. K.Mišinienė mano, kad tokiam žingsniui jie dar nėra pasirengę.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Šito gal niekada ir nebus, mes tokio tikslo ir neturėjome. Jie surado ramybę, turi savo gyvenimą, bet mūsų matytas jų gijimo procesas buvo kažkas unikalaus“, – tęsė vadovė.

Dar vienas stiprus „Paslėptų istorijų“ emocinis akcentas – rašytojos Sandros Bernotaitės tekstai. Ji gavo kelis lakoniškus sakinius apie tai, ką kiekvienas iš tų 30 žmonių patyrė.

„Tekstą parašiau iš karto juos perskaičiusi. Tai buvo mano atsakymas į tai. Pajutau pagrindinę schemą, kuri slypi po jų istorijomis: žmogus ieškojo artumo, jautėsi labai vienišas, nejautė savo vertės, jam reikėjo kito žmogaus ir skriaudikas pasiūlė jiems artumą ir, deja, labai baisią kainą už tai“, – pasakojo S.Bernotaitė.

Rašytoja svarstė, kad lyg ir savaime suprantama, jog žmogus, tragiškai jausdamas artumo stoką, sutiko su išnaudotoju, meilės ir artumo troškimas užgožė visa kita, jis tarsi apako ir tik po kurio laiko atėjo suvokimas apie realybę.

„Man tai pasirodė universali tema, o ne konkreti šių žmonių problema. Tai ne jų, tai visų mūsų problema. Pasijutau labai arti jų, todėl mano tekstas ir prasideda žodžiais: „Aš taip arti. Matai mano veidą ir nežinai, kaip jaustis. Jauskis gerai. Mes abu gyvi“, – pastebėjo autorė.