Tokio aukšto lygio festivalio dar nebuvo. Taip apie XVIII tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“ atsiliepia žiūrovai ir kritikai. Vieni džiūgauja, kiti prašosi poilsio. Vienas festivalio organizatorių, Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius viešai pareiškė: kitais metais festivalio nebus. Ir suabejojo, ar, rengdamas festivalį, teatras daugiau gauna, ar praranda.
Spektakliai ne tik vaikams
Dėl prasto oro didžiosios festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ eisenos Laisvės alėja šiemet nebuvo. Tačiau „repertuarinė“ festivalio programa dėl to nenukentėjo. Organizatorių pastangomis – šiek tiek prie to prisidėjo ir tiesiog sėkmė – šiemet čia buvo galima išvysti plačią lėlių teatro scenos panoramą. Anot festivalyje dalyvavusios teatro kritikės iš Baltarusijos Tatjanos Orlovos, programa buvo sudėliota taip profesionaliai, kad kiekvieną dieną vertė susimąstyti: ką gi po to, ką pamatėme šiandien, jie dar galės parodyti mums rytoj?
Programoje buvo apstu spektaklių, tenkinusių visų amžiaus grupių žiūrovų poreikius – nuo pačių mažiausių iki suaugusiųjų. Ne vienas spektaklis puikiai tiko ir suaugusiojo, ir vaiko akiai. Vienas pavyzdžių – Sankt Peterburgo E.Demmeni valstybinio marionečių teatro „Stebuklinga plunksna“. Japonų liaudies pasaka, pastatyta laikantis šiai šaliai būdingos estetikos, pelnė du prestižinius Rusijos teatro apdovanojimus – „Auksines kaukes“. Spektaklis pripažintas geriausiu metų spektakliu vaikams, „Auksine kauke“ buvo įvertintas ir dailininko darbas.
B.Konstantinovas pasakojo norėjęs sukurti istoriją, galinčią sudominti ir tėvus. „Paprastai tėvai, atėję į spektaklį vaikams su atžalomis, nuobodžiauja, lieka paskendę kasdienybės rūpesčiuose. Nusprendžiau, kad geriau tėvai pakuždės vaikams į ausį, ko mažieji nesuprato, nei nuobodžiaus“, – pasakojo B.Konstantinovas, kurio režisuotos „Stebuklingos plunksnos“ pabaigą kiekvienas mintyse gali susidėlioti individualiai.
B.Konstantinovas neseniai įkūrė privatų lėlių teatrą, kuriame, jungdamas kiną ir lėles, kuria spektaklius suaugusiesiems.
Naujų technologijų gausa
Trys festivalio spektakliai buvo skirti suaugusiems. Iris Meinhardt trupė iš Vokietijos „Intymume“ stebino naujųjų technologijų gausa, o jų tėvynainiai iš Štutgarto – Topfer/Feisel trupė – požiūriu į žmogaus kūną. Pastarųjų pristatytoje „Pandoroje“ vyksta žmogaus kūno dekonstrukcija ir jo sukūrimas iš naujo. Spektaklyje vaidina Antje Topfer ir jos antrininkė – siurrealisto Hanso Bellmerio sukurta lėlė. Deliojant metalinius rutulius ir magnetus moters kūno pratęsėja – lėlė – konstruojama iš naujo. Antje Topfer ir Florianas Feiselis – du laisvieji menininkai, profesionalūs lėlininkai, trejus metu kuriantys drauge.
Savo trupėje jie lengvai keičia amplua – persikūnija iš režisierių į aktorius ar dailininkus. Menininkai pabrėžia, kad jų trupė – ne lėlių, o figūrų teatras. „Vokietijoje yra lėlių teatrai ir figūrų teatrai. Ir vieni, ir kiti stato spektaklius vaikams ir suaugusiesiems. Figūrų teatras – daug platesnė sąvoka nei lėlių. Mes kuriame figūrų teatrą, kuriame žaidžiame įvairiais objektais. O lėlių teatrai mūsų šalyje gana populiarūs. Yra tokių, kurie kuria spektaklius tik suaugusiųjų publikai, kiti specializuojasi kurdami vaikams“, – pasakojo F.Feiselis. Vieną dieną atstovavęs postmoderniam figūrų teatrui, kitą festivalio dieną šis menininkas virto klasikinio lėlių teatro atstovu – vaidino paties su bendraautoriumi parašytoje pjesėje vaikams „Širdužė Kasperas“.
Esmę atskleidžianti estetika
Estetika. Šį žodį iš ispanų Binefaro miesto teatro „Los Titiriteros“ įkūrėjo Francisko Paricio išgirdome pabrėžtinai daug kartų. Prieš 30 metų įkurtas teatras, kurio pagrindą sudaro dvi Paricio šeimos kartos, nesibodi vaidinti tiesiog gatvėse, aikštėse, vargingųjų kvartaluose, kalėjimuose. Šis dažnai keliaujantis teatras pagaliau atvyko į Lietuvą – festivalio scenoje parodė spektaklį „Žmogus-gandras“. Teatro komanda akcentavo, kad visos spektaklio dekoracijos ir lėlės sukurtos iš perdirbamų atliekų – antrinių žaliavų. „Atliekas naudojame neatsitiktinai. Juk scenoje pasakojame apie benamį, kuriantį lėles ir visą teatrą. Benamio teatro dekoracijoms atliekos puikiai tinka. Spektaklio estetika turi padėti atskleisti esmę. „Žmogaus-gandro“ sėkmės paslaptis – aktualios istorijos, estetikos ir muzikos dermė“, – teigė F.Paricio, pats parašęs pjesę, ją režisavęs, kūręs dekoracijas ir joje vaidinęs.
Visa muzika „Žmoguje-gandre“ atliekama gyvai. Kompozitorius Alberto Gambino kiekviename spektaklyje pats sėdasi prie elektrinių vargonėlių.
Ne iš vieno pašnekovo lūpų nuskambėjo frazė: lėlių teatras, palyginti su dramos teatru, vis dėlto yra periferija. Kaip pastebėjo Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius ir režisierius Andrius Žiurauskas, ši pozicija vis dėlto pasikeičia festivalio metu: „Neretai iš kitų teatro žmonių išgirstame: „Ai, lėliukai“ (taip mažybiniu vardu vadinami Lėlių teatro atstovai – red. past.). Festivalio metu girdėjome: „O, lėliukai!“
Festivalio gali nebelikti
Pasibaigus festivaliui, Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas viešai prabilo apie tai, kad kitąmet renginio nebebus. S.Klibavičius atviras: festivalio finansavimas skurdus, neretai vėluojantys biudžetiniai pinigai pakenkia ir renginio prestižui. Kai Kauno miesto savivaldybė ir Kultūros ministerijai pavaldus Kultūros rėmimo fondas tik kovą paskelbė apie skiriamas lėšas, teko atšaukti keturis planuotus svečių spektaklius. Tačiau pinigų trūkumas – toli gražu ne vienintelė priežastis, privertusi sustoti.
„Minčių apie tai, kad reikėtų neberengti festivalio, būta jau prieš trejetą metų. Tačiau vis galvojau: juk festivalis – teatro įvaizdžio dalis, kaipgi mes be jo sutiksime teatro 50-metį? Šio festivalio metu atšventėme teatro jubiliejų. Galime pagalvoti ir kitaip. Dabar aš atsigręšiu veidu į teatrą. Ir ne tik aš vienas. Į festivalio organizacinį mechanizmą buvo įtraukiamas beveik visas teatro kolektyvas. Festivalis duoda labai daug, bet ir atima. Rengdami festivalį patys dažnai negalėdavome išvažiuoti į panašius teatro renginius svetur. Be to, kitam sezonui su partneriais planuojame naujų projektų teatre, kuriems įgyvendinti prireiks didelių kūrybinių pajėgumų“, – pasakojo S.Klibavičius.
Teatrologė Vitalija Truskauskaitė įsitikinusi: jei festivalio nebeliks, daug praras ir teatro žmonės, ir publika. „Šypsos lėlės ir vaikai“ įrodė savo reikalingumą profesionalams, nes turiniu, spektaklių estetika tai yra nepaprastai aukštos kokybės festivalis. Kitas aspektas – labai dažnai dramos teatre reformos prasideda tada, kai jos jau išbandytos lėlių teatre, nes pastarasis yra savotiška mažoji dramos teatro forma. Suaugusiesiems skirti spektakliai šiemet pristatė patį naujausią postmodernų teatrą.
Profesionalams būtų didelis nuostolis, jei jie prarastų galimybę susipažinti su tokiomis teatro naujovėmis. Miestas ir publika taip pat nukentėtų. Juk spektaklių vaikams taip stinga, o festivalis padidina jų tankį mieste. Tiesiog tėvai turės mažiau pasirinkimo. Tada pramogoms bus pasirenkamas ne teatras“, – įsitikinusi V.Truskauskaitė.
Naujausi komentarai