Nostalgiškos ir svajingos elektroninės muzikos duetas „Pluie de Comètes“ – Justė Kraujelytė (J. K.) ir Saulius Sakavičius (S. S.). Jie susitiko grupėje „Netikėti svečiai“, o jai išsiskirsčius, Justė ir Saulius liko kurti kartu – iš pradžių pasivadino E2 (Electronic Duo), vėliau – „Fume & Commete“. Paskui abu kurį laiką dirbo atskirai.

„Reikėjo laiko, kol supratome, kad abu jaučiame simpatijas kiek kitokiems žanrams ir įtakoms. Reikėjo tai subrandinti iki „Pluie de Comètes“, – sako jie. Su Juste ir Sauliumi pasikalbėjome dar prieš „Eurovizijos“ atrankos finalą, į kurį jie, beje, sėkmingai pateko. Kalbėjome apie skambesio paieškas, kūrybos keliones, kometų lietų, daugybę planų ir iššūkių, kuriuos jie išsikėlė.

– Kaip atrodė skambesio paieškos?

J. K.: Nemažai laiko skyrėme dainoms kurti ir elementų paieškai. Daug ateina tiesiog per jam session – kai leidi sau laisvai improvizuoti, žaisti harmonija... Skambesio paieškos – juvelyrinis darbas. Tik  praktikuodamasis pradedi suprasti, kokio garso ar instrumento nori, kas dar tiktų prie kūrinio nuotaikos ir aranžuotės. Džiugina, kad tas kūrybos procesas visada yra žaidimas – negali žinoti, kas pavyks šiandien. Daug priklauso nuo emocijų ar dienos įvykių, laikmečio aktualijų, su kuriomis ateiname, kai susitinkame kurti.

S. S.: Dueto karjeros pradžioje labiau linkome į skandinaviškos elektronikos, ypač „GusGus“, skambesio pusę, matavomės hauso stilių. Laikui bėgant, pradėjome daugiau klausyti indietronic, french touch, indie-dance muzikos.

N. Žilinskaitės nuotr.

– Minėjote, kad esate dideli „Eurovizijos“ konkurso gerbėjai. Kodėl?

S. S.: „Euroviziją“ žiūriu nuo vaikystės. Įdomu stebėti, kaip keičiasi muzikos mados, kokie pasirodymai sulaukia didžiausio komisijų ir žiūrovų palaikymo, kaip tai sutampa ar skiriasi nuo mano paties supratimo. Man „Eurovizija“ – įaugusi kalendoriuje šventė. Džiaugiuosi matydamas, kaip visa Europa susitinka švęsti muziką, būti kartu, varžytis, parodyti save ir pažiūrėti kitų. Man tai bendrystės šventė, kai, nepaisant atstumo ar šalies dydžio, gali susitikti Latvija ir Portugalija, Kipras ir Norvegija, Australija ir Lietuva... Visada smagu žiūrėti ir balsų skelbimo dalį, kai kiekvienos šalies atstovai jungiasi teletiltu – nuotaika kaip skaičiuojant sekundes iki Naujųjų.

J. K.: Man „Eurovizija“ – taip pat didelis reiškinys nuo pat vaikystės. Daugybę metų savo gimtadienio proga rengdavau su draugėmis pasirodymus, mokydavausi dainas mintinai, domėdavausi visa informacija apie šį konkursą. Nors dabar ši aistra ir susilpnėjo, tai visada labai laukiamas ir jaudinantis renginys, kuriame susipina ir politika, ir naujausios muzikos tendencijos, ir bendras Europos muzikos kontekstas su įdomiais techniniais sprendimais, scenografija. Visada labai įdomu stebėti, kokius atstovus atsiunčia kitos šalys, prognozuoti ir kartais oponuoti vyraujančiai nuomonei, nes neretai man labiausiai patinka alternatyvūs ir drąsūs, avangardiniai sprendimai, kurie nebūtinai sulaukia didelio „Eurovizijos“ žiūrovų susižavėjimo.

– Kuo, be „Eurovizijos“ atrankų, dar gyvenate?

S. S.: Dirbame prie naujo mūsų albumo, prie vizualinių koncepcijų pasirodymams ir elektroniniam turiniui.

J. K.: Gyvenu kūrybos planais – soliniais ir „Pluie de Comètes“, taip pat svajonėmis apie atostogas, pavasarį, gyvenamosios vietos pokyčius ir planuojamus vasaros koncertus. Leidžiu savo solinio, rudenį kartu su trumpametražiu filmu pasirodžiusio mini albumo „Imposteris“ vinilinę plokštelę ir kviečiu klausytojus susitikti Muzikos salėje, Vilniaus knygų mugėje, vasario 22–25 d.

Visi metai būna beveik suplanuoti dar jiems neprasidėjus, todėl, vos praėjus vienam dideliam įvykiui, žinai, kad jau reikia ruoštis naujam epizodui (šypsosi).

N. Žilinskaitės nuotr.

– Papasakokite šiek tiek apie naująjį albumą „Pluie de Comètes“. Kokia jo sukūrimo istorija?

J. K.: Dėl įvairių asmeninių priežasčių buvome kurį laiką sustabdę dueto veiklą. Maždaug prieš metus Saulius nedrąsiai paklausė: gal susitinkame studijoje? Gal reikėtų kažką pagroti? Po ilgų ieškojimų ir daug įvairių nuomonių jau buvome šiek tiek nusvilę, todėl susitarėme, kad dabar tikrai savęs nespausime jokiais terminais, planais, o džiaugsimės procesu. Taip, mėgaujantis procesu, be vargo ar kūrybos kančių, gimė septynių kūrinių demonstracinės versijos, prie kurių dirbame beveik metus. Surengėme keletą gyvų pasirodymų šiltuoju sezonu ir nusprendėme dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje su vienu iš albumo kūrinių, kuris mums pats artimiausias ir puikiai atspindi būsimo albumo skambesį.

Muzika gimė iš lengvumo, iš meilės tam, ką darome, iš grįžimo į nerūpestingus žaidimo laikus ir kūrybos pradžios nuotaikas, kai dar nežinojome, kas bus ateityje. Apie tai yra ir daina „Be Careful“. Šį kūrinį ir visą būsimą albumą pripildėme savo beveik dešimtmečio patirties ir gražiausių prisiminimų, kuriuos galima pajausti klausant. Manau, tai būtent tas atvejis, kai visata padeda, nes viskas vyksta iš teigiamos intencijos, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir su tinkama komanda.

S. S.: Kalbant apie albumą, teliko tik techniniai dalykai – perrašyti kai kurias partijas, suvesti garsą. 2023 m. vasario gale pamačiau Guilermo del Toro kurtą siaubo antologiją. Joje vienas iš epizodų mane tiesiog pakerėjo ir maksimaliai įkvėpė. Tie nepaprastai sodrūs, šilti vaizdai, aštuntojo dešimtmečio interjeras, gintarinė šviesa, horizontalus blur’as ir bendra epizodo nuotaika pažadino kažką giliai viduje ir atvėrė slaptą archyvą, kuriame visos šios nuotaikos buvo nusėdusios. Nuėjau į studiją ir per kelis vakarus įrašiau bene pusę naujojo albumo kūrinių juodraščių. Susitikome su Juste, ir gal dėl to, kad buvo juntama pavasario nuotaika, ar dėl to, kad ji taip pat pajuto ten kažką labai galingo ir gaivališko, per kelis vakarus įrašėme melodijas, aranžavome pradines versijas.

N. Žilinskaitės nuotr.

– Kuo dar, be muzikos, užsiimate?

S. S.: Darbo dienomis esu elektronikos inžinierius, kuriu produktus. Džiaugiuosi, kad turiu ir tokios veiklos – ji taip pat kūrybinė, tik įdarbina kitą smegenų pusrutulį (šypsosi.) Neseniai apsigyniau elektronikos mokslų daktaro disertaciją, dėstau Vilniaus Gedimino technikos universitete garso ir vaizdo techniką. Mano studentai – būsimieji garso režisieriai, apšvietimo, renginių inžinieriai. Smagu paskui susitikti juos reginiuose.

Iš pomėgių – pastaruoju metu domiuosi 3D modeliavimu, eksperimentuoju su interaktyviomis medijomis, programiniu vaizdo generavimu ir apdorojimu. Pernai atgaivinau seną pomėgį – iš naujo išmokau važinėti quad tipo riedučiais. Labai smagi aktyvi laisvalaikio veikla. Rekomenduoju (šypsosi).

J. K.: Esu muzikos studijos „Scenos menų fabrikėlis“ viena įkūrėjų ir mokau vaikus ir suaugusiuosius dainuoti. Laisvalaikiu mėgstu teatrą, kiną, lankytis moderniojo meno parodose. Beje, mane labai domina vizualieji menai... Dažnai muziką pirmiausia matau vaizdais, o ne garsais (šypsosi).

N. Žilinskaitės nuotr.

– Jau truputį užsiminėte, bet papasakokite plačiau, kokie dueto planai po „Eurovizijos“? Kas toliau?

S. S.: Toliau kurti muziką. Idėjų yra, dalis jau gula į naują aplanką. Mėgaujamės savo atrastu skambesiu, tyrinėjame jį, ieškome naujų dalykų... Tikrai planuojame pradėti aktyviai koncertuoti, dalyvauti showcase’uose, festivaliuose.

J. K.: Artimiausiu metu – muzikinio albumo leidyba, singlai, vaizdo klipai ir albumo pristatymo koncertas pavasarį. Labai tikiuosi, kad galėsime groti savo muziką vasarą įvairiuose renginiuose, ant stogų terasų, festivaliuose. Tolesni planai – užsienio showcase festivaliai. Tikiu, kad su savo muzika galime keliauti po Europą. Metai turėtų būti produktyvūs ir tikrai ypatingi. Sugalvojome daug norų, kai lijo kometomis, o dabar atėjo laikas jiems išsipildyti (šypsosi).