– Pastaruoju metu esi apsistojusi Sakartvele. Dalyvauji protestuose, juos fotografuoji. Papasakok, kokios protestuotojų nuotaikos? Ar jų ryžtas neblėsta? Kodėl tau pačiai svarbu ten būti, viską fiksuoti?
– Jau matau, kur link lenki, ir manau, kad geras tavo pirmas klausimas. Aš čia gana ilgai gyvenau, vaikystėje mama mudviem su broliu kepdavo chačiapurius, vieno iš mūsų šeimos šunų vardas – Dato... Sakartvelas man visad buvo artimas, o pastaraisiais metais tapo ir namais. Įsisiautėjus protestams buvau Ukrainoje, ketinau ten likti iki Kalėdų, bet kasdien tiesiog skrolindavau žinias apie Tbilisį ir verkdavau – labai skaudėjo širdį, kad negaliu stovėti ten su savo draugais, tad nusprendžiau pasikliauti jausmu ir leistis į tą ilgą kelią. Tačiau iš tiesų šį suvokimą, kad kai kur nors vyksta kas nors, kas tau labai rūpi, lengviau yra ten būti ir fiziškai, o ne tik mintimis, net jei tai suponuoja pavojų, man atnešė laikas Ukrainoje. Anksčiau gal nebūčiau taip impulsyviai vykusi į karštąjį tašką, bet šis ruduo Ukrainoje manyje atvėrė naują rūpėjimo dimensiją. Tad visų pirma čia esu todėl, kad buvo emociškai per sunku čia nebūti. Antra, žinoma, iš noro visa tai dokumentuoti. Kasdien valandų valandas fotografuodama gyvenimą Ukrainoje ir dabar čia, Tbilisyje, jaučiu tokią besąlygišką prasmę, kokios nejutau niekada anksčiau. Kol kas (!) nelaikau savo veiklos panašia į konfliktų, karo reporterių darbą, nes mano fotografija vis dar veikiau meninė-humanistinė nei publicistinė, bet man tokia dokumentika atrodo ne mažiau svarbi nei žurnalistika per se. Noriu išsaugoti tų žmonių veidus, akis. Jose spindi gryniausias žmogiškumas. Šie įvykiai istoriniai ir visi juose dalyvaujantys nusipelnė patekti į istoriją. Tikiu, kad iš jų energijos ir žvilgsnių galime labai daug išmokti. Taip pat tikiuosi, kad šią kvazižurnalistinę veiklą pavyks kryptingai tęsti toliau, nekantriai laukiu ateities, jaučiuosi bene atradusi savo pašaukimą.
A. Bondarev nuotr.
Apie Tbilisyje tvyrančias nuotaikas ir visą šalies situaciją galėčiau kalbėti šimtą valandų, tikriausiai tam reikėtų atskiro pokalbio ar viso straipsnio, bet žinau, kad nori pasikalbėti ir apie Ukrainą, tad tiesiog pacituosiu vieną draugą, paklaustą, ar yra vilties: „Nesvarbu, yra jos ar nėra, turime judėti toliau ir daryti, ką darome. Kitos išeities nėra.“
– Taip, noriu pasikalbėti apie Ukrainą, bet dar likime Sakartvele, kur su tavimi ir susipažinome. Kuo ši šalis tau brangi? Ką dabar, būdama šių istorinių įvykių centre, jauti?
– Visų pirma – nuovargį. Įsisukau į labai konkrečią vietinių rutiną. Esu apsistojusi bute, kuriame gyvenau ir per pandemiją, pačiame Rustavelio prospekte. Kitapus gatvės įsikūrusi falafelinė ir baras, tapęs pagrindine aktyvistų-kairuolių irštva. Vėlyvais vakarais po protestų renkamės čia, o kadangi pora, kuriai ši vieta priklauso, šiuo metu taip pat gyvena tame pačiame bute, barui užsidarius visi keliasi pas mus. Kasnakt sėdime iki penktos ryto diskutuodami apie politiką, istoriją ir galimas ateitis. Keliamės popiet, užkandame ir vėl einu fotografuoti eitynių. Ir taip – kasdien. Dar turiu atrasti laiko dirbti savo tiesioginį darbą. Tačiau jaučiuosi būtent taip – kupina nekvestionuojamos prasmės. Nepaisant fizinio išsekimo, niekad neturėjau tiek daug jėgų. Kiekviena diena čia atneša visų įmanomų emocijų – revoliucingos vilties, aidint teisingumo reikalaujantiems šūksniams; graudulio ir ašarų, klausant pervargusių balsų giedamo valstybinio himno; daug daug juoko, būnant apsuptai į absoliučiai viską su humoru pažvelgti gebančių kartvelų, ir didžiulio noro suprasti geriau, pažinti giliau, būti arčiau.
A. Bondarev nuotr.
Sakartvelas pakeitė mano gyvenimą nuo pat pirmo apsilankymo. Anąsyk praleidau čia dvi savaites ir visas jas praverkiau džiaugsmo ir sumišimo ašaromis; galvojau – štai, man 25-eri ir pirmąsyk jaučiuosi kaip namie. Žmonių sielos čia iš prigimties laisvos. Be kompromisų. Autentika liejasi iš širdies į širdį ir per kraštus. Tiesa, ilgiau čia pagyvenus ta visiška laisvė pradeda kelti ir sunkumų – neretai susidurdavau su žymiai skirtingu požiūriu į pažadus, susitarimus ir kultūriškai grįstais komunikacijos skirtumais. Tačiau čia jau kita tema.
– Sakai, kad sunku rasti laiko savo darbui. Koks tavo darbas? Iš ko tu gyveni?
– Jau septintus metus dirbu vertėja ir redaktore meno ir kultūros srityje – padedu rengti tekstus galerijoms, festivaliams, kultūros renginiams, kino ir teatro kūrėjams. Esu laisvai samdoma ir dirbu nuotoliu, tad nuo 2018 m., išskyrus pandemijos laiką Sakartvele, iš esmės neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos. Judu ir tyrinėju, bandau suprasti, kas ir kodėl yra žmogus, ir stebiu, ką atneš likimas. (Šypsosi.)
A. Bondarev nuotr.
– Ir ką tau atnešė likimas praėjusiais metais?
– Puikiai lankstai pokalbį. (Juokiasi.) Pasakiau „likimas“, o iš tiesų nežinau, kiek stipriai aš juo tikiu. Labiau tikiu kryptingu judėjimu nebijant nuokrypių (man atrodo, čia ne oksimoronas, daugių daugiausia – švelnus paradoksas) ir sykiu drugelio efektu, kuris sėkmingai pažaboja kontrolės judant kryptingai iliuziją. Reikšmingiausias metų įvykis man neabejotinai buvo du su puse mėnesio Ukrainoje, bet nežinau, ar tai tik likimas, ar ir sąmoningo mano pačios judėjimo padarinys. Anksti man į rankas pakliuvo fotoaparatas, greičiausiai amžinatilsį patėvio dokumentinio kino kūrėjo Domanto Vildžiūno dėka. Ilgainiui ėmiau valingai leisti vis daugiau laiko su fotografuojančiais žmonėmis, jie paskatino šios veiklos imtis rimčiau. Galop pažįstamų galerija Tbilisyje pakvietė surengti parodą, ten susipažinome su tavimi. Netrukus parašei man klausdamas, ar kartais neturiu ukrainietiško kraujo, nes galimai norėtum pakviesti į meninę rezidenciją. Prielaidą padarei dėl pavardės. Apie savo tėvą daug ko nežinojau, bet taip, būdama 30-ies ir paskatinta tavęs, sužinojau, kad jis gimė Lvive, o maža to, didžiąją formatyviųjų metų dalį praleido – spėk kur – Tbilisyje. Tad taip, tikrai viskas čia dėsningai. (Šypsosi.) Ironiška, kad prakalbome apie tai, nes kaip tik šiandien, sausio 2-ąją, Sakartvele švenčiama Bedoba – likimo, arba sėkmės, diena. Tikima, kad taip, kaip ją praleisime, nulems visus metus.
A. Bondarev nuotr.
– Man buvo keista, kad tau pačiai tavo pavardė nekėlė klausimo. Negi niekada anksčiau nesidomėjai savo kilme?
– Matyt, nepakankamai. Ko gero, kartais šeiminės peripetijos veikia stipriau už smalsumą.
– Papasakok apie tuos du su puse mėnesio Ukrainoje. Su kokiomis mintimis važiavai ten?
– Sunku atskirti mintis nuo jausmų, tad geriausiai prisimenu nerimą, jaudulį (labiau excitement nei worry) ir sykiu didžiulį dėkingumą už tokią galimybę. Visai nežinojau, ko laukti ar tikėtis, tad pagrindinis lūkestis buvo tiesiog pabūti su tais žmonėmis, pažinti, išgirsti, pamatyti, užmegzti pažinčių, pakapstyti tas naujai atrastas šaknis; taip pat skirti laiko per daug nekuruotam blūdijimui ir fotografavimui – visą tai pavyko išpildyti su kaupu. Tačiau tas laikas anaiptol nebuvo toks, kokį būčiau galėjusi įsivaizduoti. Apie priimtą sprendimą važiuoti šeimai pasakiau tik likus mėnesiui iki išvykimo – žinojau, kad labai nerimaus, tad norėjau bent jau sutrumpinti tą nerimo laiką. Iš tiesų nerimavau ir pati, tai, ko gero, natūralu ir suprantama – vis dėlto karas. Tačiau man gyvenime labai sunku pasakyti „ne“ – vos tik mintyse pasėjama kokios nors galimybės mintis, žinau, kad ja nepasinaudojusi vėliau naktimis nemiegosiu. Pasirašau bene viskam, ką atsiunčia atsitiktinumai arba tas (ne)lemtas likimas. Man nelabai patinka „lenk medį, kol jaunas“, sakyčiau veikiau „eik į lauką, kol šviečia saulė, o dabar eik, nes lyja“. Vis dėlto šįsyk labai ilgai svarsčiau, ar tikrai važiuoti. Galop pasitariau su nemažai Lvive jau po plataus masto invazijos pradžios buvusių žmonių ir visi sakė tą patį: „Eik tu, ten, Vakaruose, niekad nieko nebūna, bus fainai, varyk.“ Jie labai klydo. Fainai tikrai ne tas žodis – buvo absoliučiai nuostabu, bet labiausiai jie klydo dėl tariamos ramybės. Tiesą sakant, jei būčiau žinojusi, ką teks patirti ir išgyventi, tikriausiai nebūčiau važiavusi – būčiau maniusi, kad neištversiu. Tačiau paskui jau šaukštai buvo po pietų. Vienąsyk pamatęs nebegali atmatyti, sykį pajutus atjauta tavęs nepalieka nė sekundei. Tas ruduo manyje pakeitė kažką esminio: pirma, atvėrė tą naują rūpėjimo lygmenį, kai visa ta realybė dabar tavyje būna tiesiog visąlaik. Antra, neįtikėtinai greitai sustatė į vietas prioritetus – ten tiesiog nėra nei laiko, nei erdvės bullshitui. Viskas yra iki maksimumo gryna. Žmonės neįtikėtinai stiprūs ir neįtikėtinai pažeidžiami – tarsi nuogi. Pakankamai stiprūs, kad rinktųsi būti pažeidžiami. Ir iš tiesų, gyvenimas švenčiamas iš visos širdies. Tačiau ne carpe diem, o memento mori principu. Turbūt šitai tas laikas nematomu rašalu ištatuiravo man širdyje – memento mori. Nuo pat pirmos dienos viskas šiek tiek – o gal net labai reikšmingai – apsivertė.
A. Bondarev nuotr.
– Tau tik atvažiavus, kitą dieną, Lvive raketa pataikė į namą, kur žuvo beveik visa šeima. Kaip jauteisi?
– Tikrai neįtikėtina, kad taip sutapo. Į Lvivą atvykau ankstyvą rugsėjo 3-iosios rytą ir dieną praleidau su rezidencijos koordinatore, jaunute 20-ies metų mergina vardu Marija. Jau prie pirmo puodelio kavos ji man pasakė: „Lvivas gan nuobodus miestas, nepalyginsi su Kyjivu. Čia visas laisvalaikis – gėrimai ir maistas.“ Tokia buvo ir mano pirma žinutė mamai: „Bijau, kad man čia bus nuobodu, bet gal nieko, gal man jau reikia ir biškį ramaus laiko.“ „Ramu“ – paskutinis epitetas, kurį rinkčiausi tam metui apibūdinti. Marija man trumpai papasakojo apie oro pavojaus signalus: „Jie būna retai ir dažniausiai nieko nereiškia. Parsisiųsk šitą programėlę. Jei ten rašys, kad pavojus pačiame Lvive, na, tada gali eiti slėptis. Nors aš ir tada neinu.“ Ketvirtą valandą ryto nubudau nuo sirenų kauksmo. Pašokau ir instinktyviai susigrūdau į kuprinę kompiuterį, vandens, pasą, megztinį. Pažvelgiau pro langą – nė vieno žmogaus, visi miega. Vis dėlto dar prieš atvykdama sau pasakiau – eisiu į slėptuvę kaskart pasigirdus sirenoms, be išimčių. Tiesiog nematau prasmės to nedaryti. Mano pastate bunkerio nebuvo, Marijos minėta didcentrio automobilių aikštelė – už 12 minučių kelio pėsčiomis ir nė nežinočiau, kur tiksliai jo ieškoti. Šiek tiek panikuodama išbėgau į gatvę – vis dar nė vieno žmogaus. Bandžiau raminti save ta mintimi, bet, tiesą sakant, net ir po pustrečio mėnesio ir begalės sirenų kitų abejingumas mane ne ramina, veikiau – priešingai. Ypač pradžioje tas faktas, kad žmonės ne(be)sisaugo, širdį man draskė labiausiai. Vis dėlto tą pirmą naktį, laimei, gatvėje staiga išvydau ramiai žingsniuojantį vyrą. „Sirenos! Kur visi?“ – laužyta ukrainiečių kalba bandžiau prašyti pagalbos. „Ach! Eime su manimi.“ – „Jūs irgi į slėptuvę?“. – „Ne, aš į darbą (!!!), bet mes ten turime rūsį.“ Tuomet jis pagreitino žingsnį – žinojau, kad tik dėl manęs. Po kelių minučių atsidūrėme nakvynės namuose. Vyras nusivedė mane į virtuvei ir tualetams skirtą rūsį, davė kartono gabalą prisėsti, o pats ėmė tvarkytis, tampyti šiukšlių maišus ir pan. Kažkoks siurrealizmas, tikrai. Ten ant grindų apie valandą prasėdėjau viena. Jau buvau užsnūstanti, kai staiga mane pažadino sprogimo garsas. „Dabar jau pavojinga“, – atlėkęs pakitusiu veidu man mestelėjo tas vyras. Tik tuomet į rūsį subėgo pora tuzinų nakvynės namų gyventojų. Tiesą sakant, mintyse jaučiausi gana rami, tiesiog dariau, ką reikėjo daryti. Tačiau kūnas nekontroliuojamai šiurpo ir drebėjo – dar dabar tą praleistą širdies dūžį pajuntu kaskart pasigirdus sirenoms. Iš rūsio negalėjau prisiversti išeiti dar kelias valandas, nors apšaudymas buvo pasibaigęs.
A. Bondarev nuotr.
Netrukus sužinojome, kad žuvo moteris ir trys jos dukros – išgyveno tik vyras, prieš pat sprogimą nusprendęs grįžti namo paimti vandens. Jos tuo metu buvo pakeliui į slėptuvę. Kodėl jie ėjo slėptis praėjus beveik dviem valandoms nuo pirmo pavojaus signalo – nežinau; arba tuomet nežinojau. Dabar suprantu geriau. Žmonės išsekę. Negali taip gyventi, reikia dirbti, o norint dirbti – reikia miegoti. Tačiau visa tai siaubinga. To visą šeimą praradusio vyro skausmas atspindi beveik trejus metus šioje tikrovėje gyvenančios tautos skausmą. Išėjus iš nakvynės namų tris dienas kūnas taip ir neatsileido. Jaučiausi nesaugi tiesiog visur, net ir sąmoningai suvokdama, kad taip nėra. Antrą naktį vėl vyko apšaudymas, šįkart visus dronus numušė oro gynyba; kaip numušė vieną iš jų, su kita rezidente iš Vokietijos girdėjome – tai įvyko vos už poros kvartalų. Tačiau mudvi dar nemokėjome atskirti oro gynybos ir sėkmingai taikinį pasiekusio drono garsų, tad manėme, kad vėl pataikė. Tuomet pirmąsyk apsiverkiau. Po kelių dienų vokietė nusprendė rezidenciją nutraukti. Kelintą naktį nemiegojusi ir jausdama naują itin kūniškai pasireiškiančią traumą impulsyviai nusprendžiau išvykti ir aš. Vis dėlto pakako vieno savaitgalio svetur, kad susikaupčiau ir galėčiau vykti, kur iš tiesų vykstu. Kaip minėjau, šaukštai buvo po pietų. Blogiau jaučiausi ten nebūdama, taigi grįžau. Galbūt skambės ironiškai, bet man atrodo, kad čia viskas logiška: būdama ten jaučiausi psichologiškai stabiliausiai kaip tik kada nors gyvenime jaučiausi. Čia matyt, ta prioritetų ir vertybių reinventorizacija.
A. Bondarev nuotr.
– Svetur – turi omenyje Vilniuje? Tu grįžai į namus, į Vilnių, kur saugu, bet po kelių dienų vėl grįžai į Lvivą. Išbuvai ne tik visą rezidencijos laiką, bet ir dar ilgiau. Atvažiavai į Kyjivą, vykai į Karpatus. Šį pokalbį irgi pradėjai nuo to, kad buvai Ukrainoje ir ketinai likti iki Kalėdų. Pamėgink įžodinti – kodėl grįžti? Kas tave traukia vėl ir vėl grįžti į Ukrainą?
– Pasakiau „svetur“ ieškodama angliško žodžio away atitikmens, nes iš esmės galėjau važiuoti bene bet kur. Pervargęs ir nesaugumo jausmo pažabotas kūnas padiktavo instinktą tiesiog pasitraukti. Vilnius man nėra visapusiški vienatiniai namai, išvis nemanau, kad namai turi būti apibrėžti fizine erdve – apie tai pernai surengiau visą parodą. Joje namų jausmą siejau su autentiška būtimi – netrukus kaip namie pasijutau ir Ukrainoje.
Tad vieną naktį išsimiegojusi Vilniuje supratau, kad noriu atgal. Tada pati iki galo nesupratau to nevaldomo jausmo ir poreikis suprasti tą norą buvo tik dar viena paskata juo pasikliauti. Dabar galiu pasakyti, kad iš esmės mane traukė tas begalinis žmogiškumas. Nėra taip, kad vis grįžtu ir ketinu toliau grįžti dėl paties karo fakto, nors ir suprantu, kad krizės ir pavojaus akivaizda prisideda prie žmogiškumo, solidarumo ir tarpusavio rūpinimosi įsielektrinimo. Humanizmas ten tiesiog žybčioja – visur, užtenka išeiti į gatvę. Tačiau tikiu, kad ši tauta tiesiog tokia yra ir buvo visados, ne tik prasidėjus plataus masto invazijai. Tai ne (tik) apie karą. Aš ir nenoriu fotografuoti siaubo – noriu fotografuoti atkakliai nepaisant jo klestintį grožį, nuogą žmogiškumą, juo grįstą pasipriešinimą ir nepalaužiamą visiškai mane pavergusį Gyvenimą, kurio ten kupina kasdiena.
A. Bondarev nuotr.
– Nuotraukose fiksuoji žmonių kasdienybę. Kokia ji, tavo akimis, šiuo metu yra Ukrainoje?
– Negaliu kalbėti apie visą šalį – ji didžiulė ir, žinoma, artėjant prie fronto siaubas didėja. Pati didžiąją laiko dalį praleidau šalies vakaruose, bet porą trejetą savaičių buvau ir Kyjive. Minėjau pažadą sau eiti į slėptuvę per kiekvieną oro pavojų, tad sostinėje iš esmės beveik nemiegojau. Apšaudymai spalį ten vyko bene kasnakt. Tačiau ir patys bunkeriai – savotiškas mikrokosmosas: tiek didesni, kuriuose kartais net sutinki tų retų slėptis pasiryžusių žmonių, su kuriais drauge seki dronų trajektorijas savanorių valdomuose telegramo kanaluose, o esant trumpai pertraukai tarp realaus tau virš galvos skriejančio pavojaus etapų spėji sulakstyti visiems kavos; tiek tamsūs ir šalti rūsiai, kuriuose dažniausiai sėdėdavau viena, be interneto, nė nežinodama, kur kas skrenda ir kada nuskambės (o gal jau nuskambėjo?) pavojaus pabaigos signalas (kuris, beje, visiškai kontrintuityviai lygiai toks pat). Tačiau ir slėptuvėse, ir net tuose telegramo kanaluose nuolat lydėjo nuostabus ukrainiečių humoras, mane itin palietęs. Gal ir nėra kaip kitaip ištverti visa tai. Gal tai taip pat tik dar vienas pamatinio žmogiškumo liudijimas.
A. Bondarev nuotr.
Vis dėlto visuose lankytuose miestuose toji kasdienybė – tarsi kelių alternatyvių realybių samplaika. Mat nutilus sirenoms (kartais net joms kaukiant) žmonės toliau gurkšnoja kavą, valgo picą, gatvėje prekiauja vaisiais ir cigaretėmis, eina į darbą, bažnyčią ir kiną, o vakarais, iki išmušant komendanto dvyliktai, geria vyną ir dainuoja karaokę. Gatvėse visur žaidžia vaikai. Galiu tik įsivaizduoti, ką reiškia tokia vaikystė. Sykį viduryje dienos pasigirdus sirenoms rūsyje sutikau pro šalį ėjusią jauną moterį su sūnumi. Po kurio laiko vaikas pradėjo muistytis ir zyzti – jam tiesiog pabodo, jis norėjo namo, sulčių ir saldainio. Klausydama tos moters visiškai kasdieniškai skambančio kiek pakelto balso, įprasto šnekant su vaikais – „Tuojau, mažyli, dar truputį reikia pakentėti, pažiūrėsime, kur ta raketka skrenda, ir eisime“, – apsiašarojau. Pati buvau įsitempusi, širdis daužėsi greičiau nei įprastai, bet susikaupiau ir griebiausi to, kas mane labiau įžemina, – dokumentuoti.
A. Bondarev nuotr.
Tiesa, kad kūnas neabejotinai patyrė traumą, ypač garsiniu lygiu – širdis nusirita į pakulnes kaskart išgirdus bet kokį kylančios grėsmės garsą, menantį sirenas, kaip antai įsibėgėjantį automobilį ar rankų džiovintuvą viešuosiuose tualetuose, plytelėmis pralekiančią riedlentę (taip skamba dronai šachedai) arba, neduok Dieve, fejerverką, o eiti miegoti nepasiruošus bunkeriui skirtos kuprinės ir žinant, kad nereikės viduryje nakties keltis, dabar man atrodo visiška prabanga. Tačiau labiausiai mane paveikė nuožmus ryžtas gyventi įprastą gyvenimą: normalumo praktikavimas kaip rezistencijos forma. „Eik n****, rusų karinis laive, aš iš čia nė kojos nekelsiu ir toliau gersiu savo alų.“ Pagyvenus tokioje kasdienybėje gyventi norisi šimtą kartų labiau.
A. Bondarev nuotr.
– Kaip norėtum pavadinti šį mūsų pokalbį?
– Oi, nežinau, Lietuvoje taip įprasta rinktis visokias skambias antraštes, kurios neretai neatitinka pokalbio dvasios ar esmės. Gali parašyti ką nors apie grynąjį žmogiškumą kaip rezistencijos formą. Ko gero, to labiausiai mane išmokė praėjęs ruduo.
(be temos)