Panevėžio rajone, Berčiūnų kaime, išdygo kauniečio menininko Česlovo Lukensko medžio skulptūros, autoriaus pavadintos kaktusais. Būtų tie kaktusai, panašūs į klombas, kaime ramiai sau tiesę medinius spyglius į saulę, jei nebūtų jų autorius išleisti atvirukų serijos sugalvojęs. Čia medinius kaktusus lydi poezija, kurioje – religiniai motyvai ir nešvankybės.
Kūrybos atvirumo aktukas
"Atvirukas – toks nedidelis laiko ir kūrybos atvirumo aktukas – susitikimas su artimiausiais draugais, lyg kokios skrynelės atidarymas, gana intymių išgyvenimų praskleidimas, poetizmų ir juos lydinčių vaizdų vakarėlis. Kamerinis formatas, skaitomi, išdainuojami / išgiedami tekstai demonstruojamų skaidrių fone", – į "Spygliuotos poezijos" pristatymo vakarą pakvietė "postarsininkas" (postmodernųjį meną – akcijas, performansus – propaguojančios menininkų grupės narys – aut. past.) Č.Lukenskas.
Skambant Lotynų Amerikos ritmams ir šio menininko poetiniams tekstams, išvydome naujausius fotokoliažus, kuriuose Č.Lukenskas žaidžia su savo atvaizdu, jį transformuodamas ir integruodamas į įvairias aplinkas, tarsi bandydamas pažvelgti, kas slepiasi po kiekvieno padoraus piliečio kauke. Pamatėme ir atvirukų. Keturiolikos atvirukų serijoje "Spygliuota poezija" – Č.Lukensko mediniai kaktusai ir klombos, įamžinti fotografo Gedimino Kudirkos. Dėklo "nugarėlėje" paaiškinta, kad atvirukuose – "Plastiniai objektai nuo 1,60 m iki 4,80 m sukurti iš ąžuolo medienos ir metalo, žemių, augalų, "gražiai" nudažyti, (…) skirti nežemiems aukštaičiams pasigrožėti". Atvirukų serijoje galima pasigrožėti ir literatūriniais "postarsininko" bandymais – nuo trieilių iki kiek didesnės apimties eilėraščių.
Tarp Dievo ir nešvankybių
Menotyrininkė Violeta Jasevičiūtė suabejojo kaip dailininko ir muziko žinomo Č.Lukensko sukurtų skulptūrų menine verte. "Šie objektai, kai yra gamtoje, neperžengia elementarios dekoratyviosios skulptūros rėmų, o atvirukuose juos lydintys tekstai – bandymas suteikti skulptūroms postmodernumo atspalvį.
Deja, tekstai nėra optimaliai tikslūs, įneša šiokio tokio keistumo, ironijos, bet šizofreniškai balansuoja tarp Dievo ir tarp nešvankybių. Dėl to net nežinia, kaip į juos reaguoti – trūksta prasminės logikos. Visuma – eklektiška", – rėžė menotyrininkė. Kai kuriuose tekstuose prie atvirukų galima aptikti religinių motyvų. Šalia medinės skulptūros, vaizduojančios dvi šakas plačiai išskėtusį kaktusą, – tokia poezija: "… išdulkinkit mane, jau / nusiskutau spyglius ir paslėpusi / galvą po žeme / aš stoviu aukštyn kojom".
Draugo, meno fronto bendražygio kūrybą ėmėsi ginti kitas "postarsininkas" – skulptorius Robertas Antinis: "Česlovas – daugiasluoksnis. Jei žmogus nori matyti vulgarumą, jis ir matys. Bet reikėtų žvelgti giliau. Menininkas dažnai nori tiesiog išjudinti sustabarėjusį mąstymą. Nėra temos, prie kurios negalėtų prisiliesti menininkas, ir nėra priemonių, kurių jis negalėtų imtis. Nors kitam žmogui menininko naudojamos priemonės gali atrodyti nepriimtinos, atstumiančios." R.Antinis tikino, kad ir žodį "išdulkinti" menininkas greičiausiai naudojo kurdamas sąsajas su gamta, su apdulkinimu žiedadulkėmis.
Perteikia žmogišką prigimtį
"Keturiolikoje serijos "stotelių" kalbu apie žmogų, pateikiu jo išgyvenimų spektrą. Katinai nesikeikia ir nekalba apie Dievą. O žmogus juk visoks – piktas ir mylintis, sutryptas ir uraganiškas, genijus ir vagis. Kai kalbu apie laurus – lyg ir apie augalus, aš kalbu apie garbėtroškas ir melagius, kuriems labai svarbu prisisegti ant krūtinės visus apdovanojimus ir išeiti į žmones. Kai kalbu apie opunciją, kalbu apie moterį, kuri eina susitikti su vyru pamiršusi visus savo spyglius, bet pažiūrėkime, ką vyrai su moterimis mūsų visuomenėje daro, kiek daug smurto. O tie, kurie negali perskaityti kažkokio žodžio, turbūt prieš visa tai užsimerkia", – paaiškino menininkas.
Paklaustas, kokiai auditorijai atvirukai skirti, Č.Lukenskas atkirto: "Šie atvirukai niekam neskirti – ne Niujorkui, ne muziejui, ne laikraščiams. Juos kurdami mes tiesiog išgyvenome kūrybinį džiaugsmą." Trumpam susimąstęs pridūrė: "Tekstai nėra skirti išankstinių nuostatų turintiems žmonėms, kuriuos gali suerzinti ne tik tam tikri žodžiai, bet ir akmuo, plyta ar berželis, per daug lapų ar per mažai drėgmės."
Naujausi komentarai