Kinas

Pulsuojanti „Deivido Geilo paslaptis“

Keitė Vinslet skuodžia purvinu priemiesčio keliu taip, tarsi antrąsyk skęstų jos ištikimasis Leo. Matyt, gyvybės ir mirties klausimas... Pirmieji „Deivido Geilo paslapties“ kadrai išduoda, kad reikės spręsti kryžiažodį. O kine, skirtingai nei tikrovėje, sprendžiantysis nori, kad jį mulkintų iki paskutinio atokvėpio. Katės ir pelės žaidimas - stipriausia Alano Parkerio filmo grandis. Silpniausia - kai kurie lyriniai „persūdymai“, kurių neištempia net vaidybos galiūnas Kevinas Speisis. Nevilties prispaustas vyriškis liūliuoja pliušinį meškiuką... Keista scena... Išsigąsti, kad tik nepradėtų dainuoti Bjork balsu.

Visa kita - pakankamai pateisinama. Sustingusios Geilo akys, šuniokiškas inkštimas ir vos juntama švelni klasta. O tekstai, kokie tekstai... „Aš - nebe Deividas Geilas, žmonių akyse aš - prievartautojas ir žudikas“, arba: „Aš žinau viena - rytoj tuo pačiu metu aš jau būsiu negyvas. Tau liko 24 valandos išsiaiškinti, vardan ko aš mirsiu“. Keisčiausia tai, jog K.Speisio lūpose tai skamba neįtikėtinai įtikinamai.

Taigi - turime „Rubiko-kubiuką“ su psichologinės dramos elementais. Profesorius Geilas, aršiai vadovaujantis kovai su mirties bausme, apkaltinamas kolegės, draugės, o gal ir meilužės (Laura Lini) išprievartavimu ir nužudymu, tad atsiduria mirtininkų kameroje. Dar yra atkakli jauna žurnalistė Elizabet (Keitė Vinslet), fanatiškai tikinti profesoriaus nekaltumu, ir šaltai nusikaltėlius skerdžianti sistema. Dar yra mirties bausmės priešininkai, desperatiškai laikantys plakatus per vėją ir lietų.

Siužetas skeliamas į dvi lygias dalis, kurios žengia lygiagrečiai - Geilo gyvenimo tragedija ir painios bylos „kas, už ką ir kodėl nužudė“. Pabaigoje veiksmo upeliūkščiai tiksliai susibėgs į vieną jūrą...

Kino veteranas Parkeris parodo visokeriopą amato išmanymą - nuo dramatinių scenų, kurios paliktos aktorių valiai, iki modernaus „vaizdo-klipinio“ montažo. Bendras vaizdelis - pilkai drėgnas, leidžiantis suprasti, kad tragedijos išvengti nepavyks. Kuo toliau, tuo labiau mįslės gniaužia kvapą, filmas vyniojasi ant gerklės kaip smauglys. Šaltukas gnaibo pėdas, bijai krustelėti, o galvoje nebylus reikalavimas - nesustokite, apgaudinėkite toliau... Nes ne tiek daug nenuspėjamų filmų ir sukuriama. Holivudinis trileris seniai pakratė kojas ir žiūrovams siūlo „šaudymų-gaudymų“ šlepetes. Su „Geilo paslaptimi“ kitaip - atrodytų, atsispiriama nuo įprastų klišių - „nekaltai apkaltintas“ ir „laiko lieka vis mažiau“, tačiau nušokama daug toliau.

Grįžtant prie mirties bausmės temos - du filmai, geriausiai perteikę visas abejones dėl egzekucijų humaniškumo - „Mirtininko žingsniai“ bei „Žalioji mylia“. „Deivido Geilo paslaptis“ - stabiliai trečias. Solidus, intriguojantis darbas, ilgam išliekantis smegenyse. Kaip apversi, taip turėsi - ir vienkartinis „žiūralas“, ir laimikis kinomano kolekcijai.