DVIGUBAS S. PETKEVIČIŪTĖS PASIRINKIMAS: PIANISTĖ, SVAJOJANTI TAPTI TEISININKE

„Anksti suvokiau, jog aplinkinis pasaulis yra žiaurus ir reikia mokėti apsiginti. Tą padaryti gali žinodamas įstatymus. Manau, pagal charakterį esu labiau panašesnė į teisininkę, nei į muzikę. Tačiau fortepijonas yra mano pašaukimas ir aistra nuo pat vaikystės“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos magistrantė Silvija Beatričė Petkevičiūtė.

Ankstyvoje vaikystėje pradėjusi skambinti fortepijonu, mergina per pastaruosius metus taip pat apgynė du magistro darbus – koncertinių žanrų dainavimo ir fortepijono atlikimo meno, o studijas toliau tęsia mokydamasi groti akordeonu ir gilindamasi į dar nuo paauglystės sužavėjusią teisės specialybę.

Tačiau S. Petkevičiūtė tarp bendraamžių išsiskiria ne tik kūrybiniais talentais ar tuo, kad laisvai kalba šešiomis užsienio kalbomis. Nuo gimimo nerege esanti mergina pasakoja, jog nemaža jos sėkmės dalis priklauso ir nuo atsidavusių, dažnai darbo valandų neskaičiuojančių dėstytojų, dėl gabios pianistės nepabūgusių pakoreguoti įprastų mokymosi metodų.

Tarp muzikos ir teisės

S. Petkevičiūtė prisimena, jog jau būnant trejų metų tėvai jos negalėdavo atitraukti nuo pianino. „Pirmąsias melodijas skambinti fortepijonu mane išmokė tėtis. Kadangi pati tuo metu darželio dar nelankiau, vakarais, kai visi kiti vaikai jau būdavo išėję, ateidavau pasisvečiuoti pas tuo metu naktine budėtoja vaikų darželyje dirbusią močiutę, kur grodavau ten buvusiu pianinu. Skambindavau tai, kas man atrodydavo gražu, nors nepažinojau natų ir nemokėjau jokių kūrinių“, – prisiminimais dalijasi S. Petkevičiūtė. Neilgai trukus šias improvizacijas ji pradėjo dėlioti į kūrinius, kurių pirmasis gimė jai būnant vos ketverių, o pagroti jį galėtų nors ir šiandien.

Kryptis: įvaldžiusi fortepijoną, koncertinį dainavimą mergina nusprendė profesionaliai mokytis ir akordeono atlikimo meno. / J. Petronio nuotr.

Pirmoje klasėje mergaitės talentą pastebėjusi muzikos mokytoja įkalbėjo jos tėvus leisti lankyti muzikos mokyklą. Tačiau tiek S. Petkevičiūtės tėvai, tiek aplinkiniai abejojo šiuo pasirinkimu, siūlė išbandyti ir kitus instrumentus. „Jau tada buvau tiksliai apsisprendusi ir žinojau, kad noriu būti pianistė. Niekas nepasikeitė iki šiol“, – tikina mergina.

Paauglystėje pamačiusi filmą, kurio pagrindinė veikėja studijavo teisę, S. Petkevičiūtė netruko susižavėti ir šia specialybe.

„Žinoma, filmas gali įkvėpti, bet negali nuspėti, ar tokia bus ir realybė. Keletą kartų dalyvavau VDU organizuojamose vasaros mokyklose moksleiviams, kur lankiau teisės paskaitas. Jas vedęs dėstytojas Mindaugas Bilius įvertino, kad man sekasi. Taip įsitikinau, kad mano matytas filmas tikrai atitiko realybę. Tačiau neketinau mesti muzikos, o apie teisę galvojau kaip apie antrą specialybę“, – pripažįsta studentė, ne kartą sulaukusi ir nuogąstavimų, ar nebus per sunku suderinti muziką ir teisę – specialybes, kurios abi yra be galo sunkios ir skirtingos.

Vis dėlto baigusi mokyklą S. Petkevičiūtė įstojo į fortepijono meno studijas. Mergina neslepia turėjusi nemažai abejonių dėl šių studijų sudėtingumo, kurias dar labiau pakurstė aplinkiniai, todėl tuo metu nedrįso rinktis gretutinių teisės studijų.

Turi žinoti, kada pajuokauti, o kada pasakyti kažką rimto, pajusti žiūrovų nuotaiką. Ar publika nusiteikusi geranoriškai, o gal nuobodžiauja ar yra suirzusi, išduoda tam tikri garsai.

„Dabar, studijuodama akordeono atlikimo meną, supratau, kad jei per vienus metus sugebėjau parašyti du magistrinius darbus ir paruošti dvi visavertes egzaminų programas, sugebėsiu įveikti ir nuolatines, ir gretutines studijas. Geriau vėliau, nei niekada “, – kalba VDU Muzikos akademijos studentė, šiemet įgijusi fortepijono atlikimo meno ir koncertinių žanrų dainavimo magistro laipsnius.

Dėstytojų palaikymas

Profesionalios muzikės karjeros siekianti mergina atvira – laikotarpis, kai vienu metu reikėjo studijuoti net dvejose studijų programose, išties buvo sudėtingas.

„Dėl man reikalingos įgarsintos literatūros trūkumo buvo kilę nemažai klausimų, kaip pavyks parašyti baigiamąjį magistro darbą. Todėl galiausiai nusprendžiau imtis kūrybinio projekto, kurio metu tyrinėjau, kaip nemuzikinius fenomenus, pavyzdžiui, eilėraščius, tam tikrus garsus ar simbolius, užkoduoti muzikine kalba be žodžių. Kadangi dešimt metų mokiausi kompozicijos pas šviesaus atminimo kompozitorių Vidmantą Bartulį, sukaupta patirtis padėjo įgyvendinant šį kūrybinį projektą, nelaukiant, kol bus įgarsinta man reikalinga literatūra“, – apie studijuojant patirtus iššūkius užsimena S. Petkevičiūtė, nuo gimimo turinti regos negalią.

Mergina pripažįsta: ją paruošti groti naują kūrinį dėstytojams reikia daug daugiau laiko nei mokant paprastą studentą. Anot muzikantės, pirmiausia ji išmoksta natas, ritmą ir tik tada dėlioja muzikinį planą. Mergina juokauja, kad dėstytoja, kartu su ja mokydamasi kiekvieną naują kūrinį, jaučiasi taip, tarsi dirbti pradėtų su pirmoku, o po kelių pamokų išleistų jau studentą.

„Pirmąsias pamokas tiesiog mokomės groti natas paprastai, be pagarsinimų ar patylinimų. Kai pirštai jau žino savo vietas, mokomės, kur pagroti tyliau ar garsiau. Tai įdomus, tik ilgiau trunkantis procesas. Tačiau, kaip ir visi kiti, turime spėti su terminais. Viskas palengvėjo, kai prieš kelerius metus atradau įgarsintas natas. Tai panašu į garsinę knygą, tik čia įrašytos natos. Taip galiu viena pati, be dėstytojos pagalbos, įrašą atsisukti, pakartoti norimas vietas, o tai gerokai pagreitina visą procesą“, – pasakoja S. Petkevičiūtė.

Jaunosios kūrėjos pastebėjimu, jos, kaip negalią turinčios studentės, mokymosi sėkmę lemia ne vien asmeninės savybės, bet ir dėstytojų geranoriškumas.

„Gretutinėms teisės studijoms reikalingas paskaitas dėstytojai kartais turi perrašyti kompiuteriu rankiniu būdu, nes mano tekstą skaitanti programa gali atpažinti tik tam tikrų formatų dokumentus. Pavyzdžiui, tokius, kuriuose nėra paveikslėlių. Dažnai šį darbą dėstytojai atlieka neskaičiuodami darbo valandų. Jei visi įdėtų šiek tiek papildomų pastangų, rūpindamiesi individualių poreikių turinčiais studentais, universitetui tikrai nieko netrūktų“, – mąsto S. Petkevičiūtė, šalia studijų ir pasiruošimo koncertams, pati neatsisakanti pagelbėti ir kitiems studentams.

Kūrybiškumui valios netrūksta

Tris aukštojo mokslo diplomus įgijusi, pasirodymus Lietuvoje ir kitose šalyse rengianti pianistė ne tik skambina fortepijonu, dainuoja, bet jau spėjo išleisti ir savo poezijos knygą, parašytą trimis kalbomis.

„Muzika turi ritmą, o poezija – rimą. Būtent šie dalykai man labai suderėjo. Taip į knygą nugulė 17 mano eilėraščių lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, vienas jų išspausdintas brailio raštu. Į knygą taip pat nusprendėme įdėti ir kompaktinę mano sukurto ir įrašyto septynių kūrinių ciklo fortepijonui plokštelę”, – savo poezijos knygą „Sielos preliudai“ apibūdina jaunoji kūrėja, tačiau tikina, kad fortepijonas – jos pašaukimas ir aistra nuo pat vaikystės.

Dainavimas S. Petkevičiūtės gyvenime atsirado tada, kai muzikos mokykloje reikėjo rinktis papildomą discipliną. Taip mergina pradėjo lankyti solinio dainavimo užsiėmimus ir tobulinti vokalą, o septyniolikos jau rengė pasirodymus įvairiuose Lietuvos miestuose.

„Buvo nemažai koncertų, kuriuose tik dainuodavau, nes ne visos vietos galėjo man suteikti instrumentus. Fortepijono muzikai reikia specifinės publikos, o dainavimą mėgsta visi“, – pasirinkimą stoti į koncertinių žanrų dainavimo specialybę grindžia studentė, savo muzikinį kelią tęsianti akordeono atlikimo meno studijose.

Jei per vienus metus sugebėjau parašyti du magistrinius darbus ir paruošti dvi visavertes egzaminų programas, sugebėsiu įveikti ir nuolatines, ir gretutines studijas.

Rinktis šį instrumentą ją paskatino VDU Muzikos akademijos studentai iš Kinijos, suteikę akordeonui „nešiojamo fortepijono“ vardą. „Pagalvojau, jog tai puiki mintis! Akordeonas yra puikus išsigelbėjimas, kai nėra galimybės groti fortepijonu. Tai – mechaninis instrumentas, atsiradęs XIX a. pirmoje pusėje, skambantis daug gražiau ir natūraliau nei elektroninis pianinas – tarsi sumažinta fortepijono versija. Be to, akordeonu galima groti tuos pačius kūrinius, kaip ir fortepijonu“, – pasak muzikantės, sprendimas išmokti groti dar vienu instrumentu praplečia jos kaip pianistės galimybių spektrą.

Išskirtinis įvertinimas

Įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje ne vieną koncertą surengusi pianistė dėl gebėjimo prieš pasirodymus suvaldyti kylantį stresą save laiko gimusia po laiminga žvaigžde. Studentės įsitikinimu, jei eidamas į sceną nejauti jaudulio, vadinasi, grojimas tapo darbu, todėl kaip muzikantas esi nepajėgus atskleisti publikai savo emocijų. O jausti ryšį su publika S. Petkevičiūtės, kuriai ne kartą yra tekęs ir koncertų vedėjos vaidmuo, manymu, yra itin svarbu.

„Turi žinoti, kada pajuokauti, o kada pasakyti kažką rimto, pajusti žiūrovų nuotaiką. Ar publika nusiteikusi geranoriškai, o gal nuobodžiauja ar yra suirzusi, išduoda tam tikri garsai“, – patirtimi dalijasi studentė.

Būtent prisiminimai apie išskirtinę publikos reakciją, tačiau jau ne kaip vedėjos, o dalyvės, viename tarptautiniame jaunųjų talentų konkurse, vykusiame Jungtinėje Karalystėje, S. Petkevičiūtės atmintyje gyvi iki šiol. Studentė pasakoja, kad tuomet, dar keturiolikmetei, jai teko galimybė ne tik varžytis su talentingais pianistais iš viso pasaulio, klausytis paskaitų Londono Karališkoje muzikos akademijoje, bet ir patirti nemažai nerimo, sužinojus, kad ji – viena jauniausių iš visų konkurso dalyvių.

„Į sceną žengiau nusiteikusi labai pesimistiškai. Žinojau, kad tikrai neverta tikėtis jokio laimėjimo. Pamenu, kai atlikusi abu savo kūrinius – Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatą“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Preliudą f-moll“ – nukėliau rankas nuo fortepijono ir išgirdau tylą. Niekas neplojo. Nesupratau, kas įvyko, galvojau, kad labai blogai pasirodžiau, nors atrodė, kad tikrai niekur nesuklydau. Tuo labiau publikos tyla visiškai negelbėjo. Pasirodo, visi žiūrovai tiesiog stovėjo. Negalėjau tuo patikėti. Netrukus išgirdau plojimus. Man tai buvo labai didelis publikos įvertinimas, suvokiau, kad žmonėms tikrai patiko”, – pamena S. Petkevičiūtė, kurią komisija  išrinko pirmos vietos nugalėtoja.

Suderinti nesuderinamą

Šiuo metu mergina ne tik mokosi groti nauju instrumentu, bet ir studijuoja išsvajotoje gretutinėje teisės studijų programoje. VDU studentės teigimu, toks skirtingų studijų krypčių derinimas, nors ir nėra lengvas, leidžia geriau suprasti, kuo gyvena universiteto bendruomenė.

„Norint tapti geru teisininku, reikia labai daug laiko skirti skaitymui ir rašymui. Norint tapti geru muzikantu, daug laiko praleidžiama grojant. Turi paskirstyti prioritetus. Negroti negali, nes reikia ruoštis egzaminams, tad natūraliai mažiau laiko skiriu skaitymui. Kažkas visada nukenčia. Tačiau jei turėčiau rinktis tik teisę ir atsisakyti muzikos, viduje jausčiausi tikrai blogai“, – pripažįsta S. Petkevičiūtė, ne tik užsibrėžusi tikslą suderinti abi studijų programas, bet ir rasti laiko kūrybai, kurio, pasak merginos, ne visada lieka.