Kone legenda tapusi ilgametė provizorė klaipėdietė Kazimiera Antanauskaitė-Montkienė savo gyvenime turėjo laimę dirbti širdžiai mielą darbą. O viskas prasidėjo, kai ji, dar vaikas būdama, paslapčia įslinko į senąją Mosėdžio miestelio vaistinę.

Lietuvių kalbos pamoka

Sklandi kalba, fenomenali atmintis, subtilus humoro jausmas, neįtikėtinas gyvybingumas ir optimizmas – visa tai itin garbaus amžiaus provizorė išsaugojo iki šiol.

Viena sudėtingiausių profesijų anuomet buvo didžiausia moters svajonė nuo mažumės, kai pirmąsyk užklydo į miestelio vaistinę.

Kazimiera gimė Mosėdyje prieš 93 metus, kur gyveno iki pilnametystės, paskui buvo farmacijos studijos Kauno medicinos institute, po jų – 1954 m. paskyrimas į Klaipėdą, kur moteris darbavosi iki pensijos.

Bet Kaziūnės, kaip ją vadino tėviškėje, kelias į vaistinę prasidėjo dar labai anksti, kai jai buvo vos vienuolika.

"Mosėdyje buvo nuostabaus grožio vaistinė, labai gaila, kad ji sudegė apie 1960-uosius. Bet kai buvau dar vaikas, man labai norėjosi ten nueiti ir tiesiog būti. O mano mama kaip tyčia jokių vaistų nepirkdavo, gydydavosi liaudies priemonėmis. Tai, būdavo, palaukiu, kol koks žmogus eis į vaistinę, ir įslinkdavau iš paskos. Ten buvo tokia niša, kur pasislėpdavau ir stovėdavau, apžiūrinėdavau baldus, štanglazus, klausydavausi, kaip vaistininkas kalba", – prisiminė Kazimiera.

Mergaitė pasilikdavo vaistinėje ir tada, kai tie žmonės iš jos išeidavo.

Ir ji klausydavosi, kaip vaistininkas, likęs vienas, sverdavo miltelius ir vis kažką niūniuodavo.

"Pamenu, kartą atėjo moteris ir sako, kad duotų jai vaistų "dėl galvos skaudėjimo". Vaistininkas ir sako: "Dėl galvos skaudėjimo vaistų aš neturiu, aš jums, motinėle, duosiu vaistų nuo galvos skaudėjimo." Man tie žodžiai taip įstrigo, galvojau, o kuo skiriasi "nuo" ir "dėl"? Tik vėliau tai supratau", – šypsojosi moteris.

Pažintis su provizoriumi

Mosėdžio provizorius Petras Beržanskas, pas kurį į vaistinę vis ateidavo Kazimiera, pats savo karjerą pradėjo Palangoje kaip vaistininko mokinys, paskui farmacijos mokslus baigė Kijevo universitete, o į Lietuvą grįžo po Pirmojo pasaulinio karo.

Ir gavęs nuolatinį leidimą verstis farmacijos praktika Lietuvoje, vaistinės vedėju darbavosi tai Žagarėje, tai Joniškyje, tai Šiauliuose, kol galiausiai apsistojo Mosėdyje.

Jis, žinoma, išsyk pastebėjo smalsią mergaitę, kuri paslapčia ėmė lankytis jo vaistinėje, bet nieko nesakė, neišvarė ir po kelių tokių apsilankymų ją užkalbino.

"Jis priėjo prie manęs ir sako: "Mergele, o ko tu čia stovi visą laiką?" Aš jam sakau: "Man dideliai kvep" (man labai kvepia – A.D.). O jis ir sako: "Gera, oustyk, oustyk" (gerai, uostyk, uostyk – A.D.). Bet nuo tada, kai jis mane nutvėrė, daugiau kojos į tą vaistinę nekėliau. Nedrįsau", – pasakojo Kazimiera.

Kolegos: baigusi farmacijos studijas Kauno medicinos institute, K.Montkienė (pirmoje eilėje pirma iš dešinės) 1954 m. gavo paskyrimą į Klaipėdos vaistinę J.Janonio gatvėje, nuotraukoje ji – su kolegėmis. K. Antanauskaitės-Montkienės asmeninio archyvo nuotr.

Vėl suvedė lemtis

Tačiau noras mokytis vaistininko profesijos niekur nedingo, tam pritarė ir Kaziūnės mama, matyt, supratusi, ko jos dukra taip trokšta.

Kazimiera įgyvendino savo svajonę, bet daugiau su Mosėdžio provizoriumi Kazimiera nesusitiko – lemtis viską taip sudėliojo, kad su legendiniu vaistininku likimas savotiškai ją suvedė po daugybės metų, jau po šio mirties.

Pokaryje, sulaukęs 65-erių, P.Beržanskas mirė ir buvo palaidotas Mosėdžio kapinėse.

Į Mosėdį, į savo tėviškę, pabaigusi karjerą ir išėjusi į pensiją, kuriam laikui buvo sugrįžusi ir Kazimiera.

Judrios natūros moteris laisvalaikiu važinėdavosi dviračiu po apylinkes, neretai aplankydavo ir Mosėdžio kapines, kur buvo palaidoti jos tėvai ir broliai, mėgdavo apžiūrėti senus, ne taip dažnai lankomus kapus.

"Kartą pastebėjau tokį kapą, kurį visą dengė akmeninė plokštė, ji buvo labai gražiai lygiai apaugusi samanomis, o iš vieno krašto žydėjo vaistažolės, dedamos lygiomis dalimis su valerijonu į tinktūrą nuo širdies ligų. Labai nustebau – tokios gėlės kapinėse nebūdingos. Bandžiau įžiūrėti, kas gi čia palaidotas ir pamačiau užrašą: "Provizuorius Beržanskas", taip ir parašyta žemaitiškai. Šitaip aš atradau savo vaistinės vedėjo kapą, pas kurį įslinkdavau į vaistinę, kai buvau vaikas", – šypsojosi moteris.

Tuos metus, kol gyveno Mosėdyje, Kazimiera nuolatos prižiūrėjo senojo provizoriaus kapą, kai vieną sykį per Vėlines netikėtai sulaukė svečių iš Vilniaus.

Ją susirado ir aplankė to paties P.Beržansko dukra Aleksandra su vaikais, kad padėkotų už nuoširdų rūpestį, prižiūrint tėčio ir senelio kapą.

Paskyrimas į Klaipėdą

Studijos Medicinos institute nebuvo iš lengvųjų, jas pabaigusi diplomuota 24-erių provizorė buvo paskirta dirbti į Klaipėdą.

"Kai po studijų atvažiavau į Klaipėdą, buvo liūdnas vaizdas – aplinkui griuvėsiai, viskas apleista, kaip tik vyko atstatymo darbai, savaitgaliais žmonės rinko nuolaužas visuose miesto kampuose. Taip atrodė miestas, praėjus devyneriems metams po karo", – kalbėjo K.Montkienė.

Pirmoji Kazimieros darbovietė buvo vaistinė J.Janonio gatvėje kampiniame name. Ilgainiui vaistinė ten sunyko, paskui įsikūrė viešbutis, vėliau – lombardas, pigių rūbų krautuvė.

"Kai atvykau gyventi į Klaipėdą, mieste buvo trys vaistinės – seniausioji – "Juodojo erelio" Tiltų gatvėje, J.Janonio gatvėje – mano darbovietė, o trečioji – Minijos gatvės kampe, ten kur netoliese buvo vaistų sandėliai. Paskui metai po metų buvo kuriamos naujos, ir mieste jau buvo 13 vaistinių. Labai skurdžiai atrodė tas namas, kur buvo mano vaistinė, bet patekau į nuostabų kolektyvą", – pasakojo ilgametė provizorė.

Moteris neslepia, kad darbas jai buvo viskas, ji juokavo, jog net tekėti nenorėjo, kad darbui šeima netrukdytų.

"Dar ir šiandien pamenu savo pirmąją darbo dieną pirmoje savo darbovietėje. Mes atėjome dvi jaunos specialistės. Aš buvau baigusi institutą, o kita kolegė Paulina Venckutė buvo baigusi farmacijos mokyklą. Mus pasitiko vaistinės vedėja Rachelė Rykienė, jos veidas man pasirodė toks malonus, kad įtampa išsyk atslūgo, ir mes pradėjome dirbti", – teigė Kazimiera.

Ji prisiminė pirmuosius nesklandumus, suvokusi, kad praktikos institute galbūt buvo per mažai, nors teorijos krūvis buvo gana solidus.

"Atėjau į vaistinę dirbti pilna teorijos ir be jokio patyrimo. Vaistinės vedėja kažkodėl įžvelgė, kad iš manęs bus gera darbuotoja. Tai pirmiausia ji mane paskyrė dirbti asistento darbą, kad žinočiau ir suprasčiau, ką jie veikia. Paskui – analitiko pareigoms, jis kontroliuoja vaistinės darbą. Man teko dirbti visose srityse. Pamenu, gamindavau vaistus, o ji atsisėsdavo priešais tarsi pasikalbėti, bet supratau, kad stebi mane, kaip aš dirbu", – pasakojo Kazimiera.

Įstrigo: pirmosios darbovietės vadovė R.Rykienė (priekyje stovi penkta iš dešinės), kuri paskui su vyru gydytoju kardiologu išvyko gyventi į Izraelį, buvo itin dėmesinga jaunai specialistei K.Montkienei nuo pirmos dienos. K. Antanauskaitės-Montkienės asmeninio archyvo nuotr.

Žaluma ar mazolinas?

Jaunai provizorei pradžioje netrūko įvairių nuotykių. Kazimiera dabar juokiasi prisiminusi, kaip iš pradžių ji neatskirdavo briliantinės žalumos nuo mazolino.

"Abiejų jų buteliukai vienodi ir abu preparatai žalios spalvos. Ateina žmogus, paprašo vaistų nuospaudoms naikinti, aš jam paduodu briliantinę žalumą, vadinamąją zelionką. Žmogus vėl po kiek laiko ateina ir skundžiasi, kad jis tepa tą mano žalią tepalą, bet jam nieko nepadeda, nuospauda nesumažėja. Tada jam sakau, kad štai duosiu geresnį, stipresnį vaistą. Ir jau padaviau tą, kurį reikia", – šypsojosi Kazimiera.

Moteris pripažįsta, kad darbo pradžioje buvo visko, tačiau tą darbą ji greitai perprato, kadangi labai norėjo jį dirbti.

Lotyniški slaptažodžiai

Pirmojoje darbovietėje buvo tikra tautybių maišalynė – ten dirbo trys žydų tautybės vaistininkės, trys vokietės, dvi rusės ir septynios lietuvės.

Kazimierai labai įstrigo būtent žydaitės.

Pati vaistinės vedėja R.Rykienė irgi buvo žydų kilmės, jos vyras buvo garsus Klaipėdoje kardiologas, vėliau, apie 1973 m., jie išvyko gyventi į Izraelį.

Dar vaistinėje dirbo Sofija Lvovna Cukerman, jos brolis tais laikais uostamiestyje buvo žinomas ginekologas.

Nuėjau į biblioteką, susiradau žurnalą "Šluotą", humoristinį rusišką žurnalą "Krokodil" ir prisirankiojusi iš ten visokių pokštų, ėmiau kurti satyrinę metinę ataskaitą, jos parodiją.

"Ta Sofija Lvovna buvo vaikščiojanti enciklopedija. Ji dirbo Bereceptiniame skyriuje, buvo labai rūpestinga, išklausinėdavo atėjusius pirkti vaistų, ką skauda, kas negerai, ir tik tada kruopščiai parinkdavo medikamentus. Ją labai mylėjo pacientai. Jeigu jai būdavo laisva diena, tai kai kurie net išeidavo iš vaistinės, sakydami, kad ateis, kai dirbs "žydelkelė". Aš ir pati iš jos daug išmokau. Ji kažkur Rusijoje buvo baigusi farmacijos mokyklą, bet žinių turėjo nepaprastai daug", – pasakojo klaipėdietė.

Dar viena žydų kilmės vaistininkė Marija Izraelna Frydman dirbo asistente, ji gamino vaistus ir labai gerai išmanė lotynų kalbą.

"Visos jos mane labai globojo ir buvo nepaprastai geros. Juokais kalbant, jų rūpestis buvo mane kaip nors kuo greičiau ištekinti. Marija dirbo toje pačioje oficinoje, kur ir mes visi receptarai. Ten pat vyko ir vaistų gamyba. Ji gamindama, stebėdavo aplinką ir būdavo, jei ateina koks nors dėmesio vertas jaunas vyras, pasakydavo garsiai lotynišką žodį "lege", kad atkreipčiau dėmesį. Arba, jei ateidavo koks nors labai gražus, ji sakydavo "lege artis" (liet. pagal visas meno taisykles)", – jaunystės pokštus prisiminė Kazimiera, pabrėždama, kad atmosfera darbe buvo ypač gera, nepaisant tautybių skirtumo.

Narkomanas iš Latvijos

K.Montkienei per savo darbo praktiką teko dirbti bent keturiose Klaipėdos vaistinėse.

Dar prieš 40 metų vaistinės atrodė visai kitaip nei dabar.

Anot  K.Montkienės, kai pradėjo dirbti tik atvykusi į Klaipėdą, vaistinė buvo tarsi nedidelis vaistų fabrikas.

"Pas mus vaistinėje vyko labai didelė gamyba. Vaistinėms būdavo priskirtos gydymo įstaigos, kurioms mes gaminome vaistus. Mūsų vaistinė vaistus gamino Odos ir veneros ligų dispanseriui. Tais laikais vaistų labai trūko, tai mes juos gamindavome. Visokių tepalų pagrindas buvo kiaulės taukai ir aliejai. Į tų tepalų sudėtį kartais įeidavo vienas ar keli ingredientai, o kartais – ir 6–7. Gamindavome tirpalus ir miltelius, kurių sudėtis būdavo gana sudėtinga, sverdavome, dozuodavome pakeliuose, nes tuo metu labai trūko tablečių", – pasakojo vaistininkė.

Vaistininko receptaro pareiga būdavo kruopščiai patikrinti paskirtas dozes, kurias turėjo preciziškai žinoti, jei neprisimindavo, patikrindavo dozių lentelėje, be to, reikėjo įkainoti kiekvieno preparato dozę, o kai kurios jų būdavo labai mažos.

Tad iki šiol išlikęs posakis "tiksliai, kaip vaistinėje" atsirado ne šiaip sau.

Didžiausia retenybė ano meto Klaipėdoje buvo antibiotikai. Jų vaistinėje negamino, juos gaudavo jau iš vaistų fabrikų – pagrindiniai antibiotikai buvo penicilinas ir streptomicinas.

"Jau pradėjusi dirbti, susidūriau su narkomanu dar 1954 metais. Nuolat lankydavosi toks vyras, visada turėjo receptą, kurio sudėtis buvo psichotropiniai preparatai. Supratau, kad tai narkomanas. Jis visą laiką atsinešdavo to paties turinio receptą. Paskui sužinojau, kad jis pas mus atvykdavo iš Latvijos. Kadangi turėjo receptą, mes neturėjome teisės jam neparduoti tų preparatų", – teigė ilgametė Klaipėdos provizorė.

Veteranai jautė galią

Vaistai, kurie būdavo gaminami, anot Kazimieros, nebuvo brangūs, bet ir pačių vaistininkų algos anuomet buvo labai mažos.

Gatavų vaistų būdavo nedaug ir tas vaistų stygius tęsėsi iki pat nepriklausomybės pradžios.

Ilgametė provizorė neslėpė, kad sovietmečiu geriausi vaistai būdavo skiriami daugiausia karo veteranams.

"Kai dirbau Sportininkų gatvės vaistinėje, mums buvo priskirta 20 karo veteranų. Sunkoka būdavo su jais, jie buvo labai reiklūs, o vaistų nuolat stigo. Jau dirbau vaistinės vedėja, būdavo įeina į mano kabinetą ir šaukia, ko aš čia sėdžiu, jei pas mus nieko nėra", – prisiminė K.Montkienė.

Moteris pripažino, kad tarp tų, mėgstančiųjų "šokdinti", būdavo ir padorių žmonių, tačiau ne visi.

"Atėjo toks vienas veteranas pas mus į vaistinę ir pareikalavo mineralinio vandens. O mes jo neturėjome. Nurodė, kad privalau pati važiuoti į sandėlį ir jam parvežti. Man iš Vaistinių valdybos išskyrė vairuotoją, važiavau pati jam to mineralinio. Maža to, tą vandenį jis pareikalavo sunešti jam į rūsį. Sunešėme kartu su vairuotoju", – pasakojo Kazimiera.

"Kultūrinę programą" – į archyvą

Kazimiera 40 metų dirbo Klaipėdos vaistinėse, ilgus metus kai kurioms jų vadovavo.

Sovietmečiu kartą per metus tekdavo rengti ataskaitas, į kurias, pasak pašnekovės, susirinkdavo iki 300 farmacininkų iš visos Klaipėdos zonos.

Kartą į tą susirinkimą Klaipėdoje turėjo atvykti ir svečiai iš Vilniaus, tad Kazimieros buvo paprašyta suorganizuoti dar ir kultūrinę programą.

Provizorė buvo šokiruota, kaip ji dabar ją suorganizuos, jei vaistininkai nei šokti, nei deklamuoti nemoka?

Šiandien prisiminusi tą nuotykį, Kazimiera juokiasi, kaip tąkart išsisuko.

"Buvau labai pareiginga, turėjau galvoti, kaip išsisukti iš padėties. Nuėjau į biblioteką, susiradau žurnalą "Šluotą", humoristinį rusišką žurnalą "Krokodil" ir, prisirankiojusi iš ten visokių pokštų, ėmiau kurti satyrinę metinę ataskaitą, kitaip tariant, jos parodiją. Turiu pasakyti, kad pasisekimas buvo milžiniškas, sulaukiau didžiausių plojimų. Nereikėjo nei meninės programos. Paskui tą mano darbą jie išsivežė į Vilnių, pasidėjo į archyvą atminčiai", – šypsojosi moteris.

Pasitraukė per anksti

Vaistų Lietuvoje daugiau atsirasti pradėjo tik nepriklausomybės pradžioje. Jų gamyba vaistinėse labai sumažėjo.

Vaistininkai jau tapo kitokie, nebe tokie, kaip anksčiau. Jie esą tapo daugiau prekybininkai nei vaistininkai.

Ir tai Kazimierai kiek apmaudu. Bet provizorė pripažino, kad dabartinės vaistininkės puikiai orientuojasi daugybėje vaistų pavadinimų, nusimano apie jų sudėtį.

Moteris pripažįsta, kad laikai pasikeitė, ir veikiausiai dabar jau dirbti šiuolaikinėje vaistinėje ji jau nebesugebėtų.

"Bet labiausiai man gaila, kad per anksti nutraukiau savo karjerą. Atgavus nepriklausomybę, prasidėjo didelis persitvarkymas. Vaistinės perėjo dirbti į ūkiskaitą. Galvojau, o ko man čia plėšytis, juolab jau pensinis amžius. Dar likau kurį laiką, padėjau, bet greitai supratau, kad be reikalo išsigandau, per anksti pasitraukiau, būčiau susitvarkiusi, tik jau buvo po laiko", – šypsojo legendinė Klaipėdos provizorė K.Montkienė.