„Pasaulio sukūrimas“ – taip vadinasi viena Čiurlionio paveikslų serija. Taip pavadinau ir mūsų koncertinį turą – muzikinę-poetinę kelionę po Ukrainą, kurios metu dvi savaites keliavome kartu su pianistu Roku Zubovu ir lietuvių ir ukrainiečių aktore Kristina Kisielovaite. Jo metu apvažiavome visą Ukrainą: Kyjivą, Poltavą, Charkivą, Dniprą, Mykolajivą, Odesą, Černivcius, Ternopilį, Kolomyją, Lvivą. Kiekvienam iš mūsų tai buvo kažkas ilgiausio – ilgiausias laikas, praleistas automobilyje, ilgiausia koncertų serija ar išsiskyrimas su artimu žmogumi. Kas rytą keliesi, važiuoji kelis šimtus kilometrų, vakare – koncertuoji, o kitą rytą viskas kartojasi iš naujo.

Charkivas. T. Ivanausko nuotr.

Keičiasi tik miestai, žmonės, atstumas nuo fronto linijos, žmonių ir miestų bioenergetika. Per dvi savaites – vienuolika koncertų dešimtyje miestų. Neskaičiuojant tų, pro kuriuos tik pravažiavome ar buvome trumpam sustoję. Pvz., Kryvyj Riho – miesto, kuriame gimė Volodymyras Zelenskis. Jame buvome sustoję pusvalandžiui, nufotografavau seriją suoliukų prie gyvenamųjų namų – apie tai kada nors parašysiu atskirai. Jau po koncerto Mykolajive sužinojome, kad į jį atskrido raketa, užmušė aštuoniolika žmonių, įskaitant devynis vaikus...

Mykolajivas. T. Ivanausko nuotr.

Važiuodami iš Odesos į Černivcius, kirtome visą Moldovą su jos vynuogių laukais ir nuostabiais vandens šuliniais šalia kelio. Tik dėl jų dar kartą keliaučiau į Moldovą. Beje, vynas  irgi labai pigus ir skanus. Visa kita buvo kaip įprasta šiuos trejus metus Ukrainoje – naktimis gaudė sirenos, medžiojo dronus, Kristina iš išgąsčio naktį Odesoje praleido vonioje, per koncertą Černivcių universitete pranešė, kad jis užminuotas.

Odesa. T. Ivanausko nuotr.

Koncertų metu iš tiesų vienijosi ir kūrėsi nauji pasauliai. Žmonės dėkojo ne tik už tai, kad tokiu sunkiu metu atvykome į jų miestus, už muziką, bet ir – tai labiausiai nustebino – už Lesios Ukrainkos eiles. Toks įspūdis, kad ukrainiečiai patys pirmą kartą išgirdo vienos svarbiausių savo menininkių poeziją. Išgirdo todėl, kad Čiurlionio muzika, tarsi visur prasiskverbiantis vanduo, išplovė sąnašas ir liko tik grynuolis – tyroji poezijos esmė ir prasmė. Žmonės išgirdo, kad Lesios Ukrainkos eilės, nesvarbu, kada parašytos, kalba apie dabartį – šiandienos skausmą, liūdesį, netektis, bet svarbiausia – apie norą gyventi ir jokiomis raketomis nenužudomą viltį. Šlovė muzikai, šlovė poezijai ir šlovė Ukrainai!