Režisieriaus V.V.Landsbergio filme žiaurus pokaris perteikiamas vaiko akimis
Vilniuje triukšmingai – neįleidžiant į salę filmo kūrybinės grupės, kitur ramiau įvyko naujo Vytauto V.Landsbergio vaidybinio filmo „Kai aš buvau partizanas“ premjera. Be Kultūros ministerijos paramos, studentiško eksperimentinio kino sąlygomis, partizanų kovos filme pateikiamos neįprastu rakursu – kuriant gero stribo portretą, o nagrinėjant kaltės motyvą, pasitelkiama psichoanalizė.
Pasakiškos tikrovės variantas
Jau įprasta matyti daug dokumentinės literatūros apie partizanines pokario kovas. Būta ir dokumentinių kino darbų. Tačiau iš menininko pozicijų pažvelgti į vis dar skaudantį pokario laikotarpį kine – ir ne tik jame – mažai kas drįsta.
2004 m. didžiuosius ekranus pasiekė režisieriaus Jono Vaitkaus drama „Vienui vieni“. Filme jis įamžino kiek romantizuotą partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimo istoriją. Šiemet sugrįžti prie temos, kuri tebeskaldo Lietuvą į dvi dalis – nukentėjusiuosius ir kaltuosius, arba aukas ir budelius – išdrįso plataus kūrybinio amplua menininkas Vytautas V.Landsbergis.
Antruoju savo vaidybiniu filmu „Kai aš buvau partizanas“ į kiną režisierius atsineša jo literatūrai vaikams būdingą pasakišką tikrovę.
Filmo siužetas – tarsi ta pačia partizanine tematika V.V.Landsbergio pastatyto spektaklio „Bunkeris“ užkulisiai.
Filme susipina trys realybės sluoksniai: užkulisinis, asmeniniais ryšiais susietas teatro aktorių gyvenimas, spektaklio realybė ir vizijos, nukeliančios į pokarį.
Lietuviškasis „Twin Peaks“
Haliucinacijos ar ankstesnio gyvenimo prisiminimai partizaną vaidinantį aktorių Gediminą Storpirštį užklumpa scenoje – jis pakliūna į kitą laiką, kuriame suvokia save kaip partizanų berniuką (Vincentas Ramelis). Vaikas netyčia tampa išdaviku – pagal iš jo iškvostą informaciją suimama ir nužudoma partizano žmona. Teatro aktorių prislegia prisiimta berniuko kaltė. Nuo šios naštos jį išlaisvina Senis (Algimantas Masiulis), atliekantis beveik psichoanalizės seansą. Filme remiamasi didžiųjų psichoanalitikų Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo idėjomis: tik išsiaiškinęs kankinančio nerimo, kaltės priežastį, gali iš jų išsivaduoti, nurimti. Filmo intrigą padidina kaip prologas pateikiama C.G.Jungo citata, kad galbūt mes esame gyvenę ankstesniuose amžiuose, tačiau turėjome gimti ir vėl, nes aname gyvenime neįvykdėme mums skirtos misijos. Vis dėlto po filmo žiūrovams kyla klausimas – teatro aktorių su pokario berniuku sieja vizijos, reinkarnacija, glaudūs giminystės ryšiai ar kas daugiau? Režisierius tvirtina, kad tokia „Twin Peaks“ stilistikos ir yra jo sumanymas – palikti žiūrovą su klausimu galvoje.
Buvęs krepšininkas – stribas
Filmo kūrėjai teigia taikantys į jauniausių žiūrovų – moksleivių širdis. Tikimasi, kad susitapatinus su filmo herojumi vaiku jiems bus lengviau persikelti į pokario laikus. „Pokario kovas pateikiau per vaiką iš pacifistinių paskatų. Taip žvelgiant geriausiai matyti karo beprasmybė, absurdiškumas. Suaugusieji į karą žiūri kitaip – dažnai jie tiesiog dirba savo darbą arba žino, dėl ko tai daro, dėl ko tai vyksta“, – tvirtino V.V.Landsbergis.
Kai kuriuos vaidmenis filme sukūrė neprofesionalai. Žymiausio neprofesionalo – buvusio legendinio „Žalgirio“ krepšininko Sergejaus Jovaišos, filme atlikusio gerojo stribo vaidmenį – darbą gyrė ir režisierius, ir aktoriai. S.Jovaišos stribas – šiaip jau dirbantis savo juodą darbą, tačiau pasigailintis berniuko – spinduliuoja vidine ramybe ir net šiluma. Gero stribo personažas – naujas psichologinis portretas nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Tai išbandymas žiūrovams – ar esame pasirengę priimti tokį stribą? „Žmogus nėra nei šimtu procentų juodas, nei šimtu procentų baltas. Ir skaitant partizanų dienoraščius, kalbant su žmonėmis išgirsti, kad stribų būta visokių“, – sakė V.V.Landsbergis, prieš statydamas „Bunkerį“ skaitęs daug partizaninę kovą aprašančios literatūros, partizanų dienoraščių.
Filme nėra neapykantos
Spektaklio „Bunkeris“ aktorių komandą – Gediminą Storpirštį, Birutę Mar, Marių Jampolskį – filme papildo lietuviškos scenos grandai Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė. „Mano širdį atvėrė tai, kad Vytautas stribų, kurie daug nusidėjo savo tautai ir net artimiausiems giminėms, nestato prie sienos. Filme nėra neapykantos. Reikia turėti jėgos, kad, jei ne atleistum, tai bent jau suprastum“, – sakė A.Masiulis. Jis – vie nintelis iš filmo kūrybinės grupės, pats menantis pokario įvykius. V.V.Landsbergis aktorių vadina antruoju scenarijaus autoriumi – su juo režisierius daug konsultavosi ir kuriant „Bunkerio“, ir „Kai aš buvau partizanas“ scenarijus.
Pakviestas filmuotis garbaus amžiaus aktorius nuogąstavo, kaip žiemą reikės filmuotis nešildomame malūne. „Šaltis filme nesuvaidintas. Kūrybinė komanda sugalvojo, kaip pasirūpinti mano skaudama nugara – šildė ją elektriniu šildytuvu“, – pasakojo A.Masiulis.
Ieškoti to, kas vienija
Bendraujant su filmo aktoriais, susidaro įspūdis, kad statant „Bunkerį“ ir „Kai aš buvau partizanas“ jie visi labai asmeniškai atrado partizaninį laikotarpį. „Partizaninės kovos su sovietų sistema – tai unikalu. Jokioje kitoje šalyje to nebuvo. Ir spektakliu, ir filmu, tikiuosi, pataikyta į tą vandens gyslą, kuri, tarsi išgręžus gręžinį, ištrykš srove ir parodys daug gražių dalykų apie pokarį. Užtenka būti barikadose. Juk kur kas prasmingiau ieškoti to, kas mus vienija, o ne kas skiria“, – tvirtino pagrindinį filmo herojų – vizijomis į praeitį keliaujantį teatro aktorių – suvaidinęs G.Storpirštis.
Režisierius teigia filmu skatinantis susitaikymą, bet ne prisitaikymą. „Filmu siekiame jaunam žmogui įskiepyti kario geną. Nes dabar visuomenėje dominuoja bailio, prisitaikėlio genai. Pokario metais daugelis žmonių patyrė baimę. Baimę būti išvežtiems, nužudytiems. Jie savo vaikams nedrįso pasakoti, ką patyrę. Bijojo. Noriu, kad baimės ir prisitaikymo mūsų visuomenėje būtų mažiau“, – sakė V.V.Landsbergis.
Sugrįš prie temos
„Kai aš buvau partizanas“ netaiko į kovinių filmų kategoriją. Išorinio veiksmo nedaug, kovos scenų, kurių galima tikėtis istorijoje apie partizaninę kovą, nėra. Nuaidi tik vienas kitas, tačiau lemtingas, šūvis. V.V.Landsbergis pripažino, kad skurdus filmo biudžetas – 200 tūkstančių litų – apribojo kūrėjus. „Žinoma, filme apie partizaninį karą turėtų būti kovos scenų. Būtų dar įspūdingiau, jei dalis jų būtų filmuota iš oro. Tačiau, filmą kūrę daugiausia rėmėjų lėšomis, galvojome, ką galime padaryti, o ne ką norėtume“, – sakė V.V.Landsbergis ir juokavo, kad pigiausiai atsiėjo jau pastatyto spektaklio scenų filmavimas. Filmas sukurtas beveik studentiškomis eksperimentinio kino sąlygomis. Jis nufilmuotas per dvylika dienų su viena skaitmenine kamera.
Galbūt kovos scenas pamatysime kitose V.V.Landsbergio kino juostose. „Kine norėčiau grįžti prie partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Adolfo Ramanausko-Vanago, Jono Žemaičio-Vytauto. Apie pastarąjį esu parašęs scenarijų filmui. Tačiau tokiam filmui pastatyti 200 tūkstančių litų tikrai neužtektų“, – tvirtino be Kultūros ministerijos paramos filmą pastatęs V.V.Landsbergis.
Naujausi komentarai