Pirmiausia dar 1897 m. iškilo pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą pastatytas daugeliui gerai žinomas Abelio Lapino namas (dabar Laisvės al. 30 / Nepriklausomybės a.), kuriam 1928 m. pagal architekto Leono Ritto projektą pristatytas trečias aukštas, o 1936–1940 m. šiame aukšte butą nuomojosi Kauno miesto burmistras Antanas Merkys.
Maždaug tuo pačiu metu kaip ir A. Lapino namas, buvo pastatytas Onos Presienės namas, buvęs Centrinis viešbutis, tarpukariu dar žinomas kaip Vidaus reikalų ministerijos pastatas.
Apie šiuos namus ir juose buvusias daugeliui kauniečių gerai žinomas įstaigas, bendroves, knygynus jau daug rašyta, kalbėta, o šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį į kitą pastatą, prisiglaudusį prie A. Lapino namo ir pastatytą kaip tik toje vietoje, kurioje matyti vienaaukštis medinukas XIX a. pabaigos nuotraukoje.
Gyventojų įvairovė
Seną stilių su barokiniais elementais primenantis keturių aukštų Kaziui Pociui priklausęs namas, pastatytas, tikėtina, pagal architekto Aleksandro Gordevičiaus projektą (pirmas projektas – trijų aukštų, jo autorystė nenurodyta), iškilo 1928 m. pabaigoje.
Suapvalintus iškilumus (rizalitus) pastato priekiniame fasade puošė tautiško stiliaus gėlių ornamentų juostos, ypač gerai matomos 4-ojo dešimtmečio nuotraukoje iš Antano Burkaus rinkinio, saugomo Ąžuolyno bibliotekoje (dabar ant pastato jų nematyti). Ne pagal projektą pristatyto ketvirto aukšto rizalituose prilipdyti daugiau dekoratyvinę nei praktinę funkciją turėję balkonėliai. Trečią aukštą nuo ketvirto riboja taip pat daugiau dekoratyvinės paskirties parapetas.
Sklypo kieme maždaug tuo pačiu metu pagal Grigorijaus Gumeniuko projektą buvo statomas Vlado ir Elžbietos Juškevičių, Antano ir Magdalenos Ivanauskų keturių aukštų mūrinis namas ir pagal Jono Saleneko projektą – Alekso Šeimano dviejų aukštų mūrinis namas (dabar pastatai kieme tiek transformuoti sovietmečiu, kad sunku įžvelgti buvusių pastatų detales). Visų šių pastatų vietoje XX a. pradžioje buvo du mediniai vieno aukšto namai ir medinis sandėlis, priklausę dvarininkams Izabelei ir Vilhelmui Šeimanams.
Pagal 1903 m. birželio 4 d. dvarininkės I. Šeiman pareiškimą apie nekilnojamąjį turtą vieno aukšto mediniame name prie Laisvės alėjos gyveno Vasilijus Strelčenko, Vladimiras Povitovas, o jo mediniame fligelyje – I. ir V. Šeimanai. Šį turtą Šeimanai įsigijo 1897 m. rugsėjo 17 d., o 1910 ir 1925 m. pareiškimai apie ten buvusį nekilnojamąjį turtą liudijo didelę jų nuomininkų kaitą (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3657, l. 1–20).
Pagal I. Šeiman 1925 m. spalio 22 d. pareiškimą Kauno įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 18, mediniame vieno aukšto name prie Laisvės alėjos buvo siuvėjo Juozo Škudliareko butas ir dirbtuvė bei trijų kambarių bute gyveno Stefanija Pietrakievičaitė, mediniame vieno aukšto name kieme buvo du dviejų kambarių butai, viename jų gyveno Aleksandras Šeimanas su šeima (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3657, l. 20). Šiame pareiškime dar neužfiksuoti garsūs medinio namo prie Laisvės alėjos nuomininkai – fotografija „Menas“, šioje vietoje darbavęsi 1925–1928 m.
Pagal 1928 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo aktą Aleksandras Šeimanas, Klementina Ieva Šeimanaitė-Petrauskienė ir Stasė Šeimanaitė-Stankevičienė pardavė sklypą Laisvės al. 18 su abiem mediniais namais Kazimierui Pociui (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3657, l. 29).
Jam buvo leista statyti trijų aukštų gyvenamąjį namą. Realiai iškilo keturių aukštų pastatas, už ketvirtą aukštą savininkas sumokėjo savivaldybei papildomą kubatūros mokestį. 1928 m. gruodį šiame name jau įsikūrė jo gyventojai ir įstaigos.
Fotografai ir siuvėjai
Pagal K. Pociaus 1928 m. gruodžio 11 d. pareiškimą Kauno įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 18 matyti, kad namo pirmame aukšte buvo siuvėjo Jono Chmieliausko rūbų kirpimo akademijos dirbtuvė ir krautuvė, Norberto Gaulės laikrodžių dirbtuvė, Stonkaus krautuvė ir Kazio Vosyliaus fotografija (fligelyje). Antrame ir trečiame pastato aukštuose aštuoniolika kambarių turėjo Pranciškos Dubinskaitės viešbutis „Roma”, o ketvirtame aukšte buvo fotografo Kazio Vosyliaus ir namo savininko Kazimiero Pociaus butai (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3657, l. 25).
K. Vosyliaus fotografija Laisvės al. 18 buvo neilgai, nes jos savininkas, 1928 m. Berlyne baigęs fototechnikos mokslus ir tais pačiais metais grįžęs į Lietuvą, jau 1929 m. liepos 30 d. išvyko į Braziliją, kur dirbo Lietuvos švietimo ministerijos meno departamento fotografu ir ten taip pat pasižymėjo kaip fotomenininkas (Šaltinis. – 1928, Nr. 26, p. 415; Amatininkas. – 1936, Nr. 45, p. 4; KRVA, f. 209, ap. 2, b. 8391, l. 12). K. Vosyliaus vietą Laisvės al. 18 1929–1930 m. užėmė Janinos Tallat-Kelpšienės fotoateljė filialas. Jo savininkė pagrindinę savo būstinę turėjo Laisvės al. 31 (Ūkio banko pastate), o 1929 m. kvietė šaulius fotografuotis ir į filialą Laisvės al. 18 (Trimitas. – 1929, Nr. 25, p. 426).
Nuo 1930 iki 1936 m. J. Tallat-Kelpšienę šioje vietoje pakeitė kitas fotografas – Ilja Jasvoinas. Fotografas ir prekybininkas, turėjęs Kaune kelias fotoateljė, Laisvės al. 18 įsteigė savo fotografijos ir radijo reikmenų prekybos ir fotografavimo paslaugų firmą „Foto Radio Bazar” (kurį laiką tik „Foto Bazar”). 1936 m. ši firma buvo perkelta į gretimą pastatą Laisvės al. 16 (dabar Laisvės al. 30).
Jono Chmieliausko rūbų kirpimo akademija Laisvės al. 18 taip pat neužsibuvo. Į Kauną iš Šiaulių atsikėlęs siuvėjas dar anksčiau, 1924–1926 m., Marijampolėje ir Šiauliuose leido žurnalą „Siuvėjų patarėjas“ ir turėjo siuvimo kursus Šiauliuose, Marijampolėje ir Kaune. Jo rūbų kirpimo akademija dar 1929 m. reklamavosi Laisvės al. 18 (Jaunimas. – 1929, Nr. 3, p. 48), bet netrukus buvo perkelta į Šiaulius. Nedidelė skola už 1929 m. siuvyklos Kaune veikimą J. Chmieliauską pasivijo 1935 m., jam jau gyvenant Klaipėdoje, Liepojos g. 11 (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 5717, l. 2).
A. Voldemaro apsilankymas viešbutyje „Roma“ buvo didžiulė iki tol mažai kam žinomo viešbučio reklama.
Kaip jau minėta, dar 1925 m. šioje vietoje, mediniame vieno aukšto pastate, taip pat dirbo siuvėjas Juozas Škudliarekas, kuris savo siuvyklą turėjo ir mūriniame pastate Laisvės al. 18 (1928–1929 m.).
Laikrodžių dirbtuvės savininkas Norbertas Gaulia taip pat garsėjo kaip savamokslis fotografas. Revoliucionierius su labai turtinga biografija, siekiančia dar 1905–1907 m. Rusijos revoliucijos įvykius, vaikščiojo po Kauną apsikarstęs įvairiais fotoaparatais, atkreipdamas dėmesį dar ir dėl ilgų plaukų. Kauniečių buvo vadinamas tiesiog Norba, jis kaip fotografas išliekamosios vertės fotografijomis nepasižymėjo, bet jo laikrodžių dirbtuvė buvo populiari ir išsilaikė iki pat 1941 m. Tiesa, laikrodininkas turėjo bėdų dėl sveikatos ir 1940 m. liepos 27 d. dėl ligos trumpam dirbtuvę buvo perleidęs Č. Jakubėnui, surašydamas net jam perduodamas vertingesnes dirbtuvėje laikytas grandinėles ir apyrankes (Lietuvių organizatorius Taškento stepėse // Sekmadienis. – 1936, birž. 14, p. 3; Gaulio Norberto laikrodžių dirbtuvė. 1940–1941. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 5427, l. 1–7).
Laisvės al. 18 taip pat kurį laiką veikė Karo invalidams šelpti komiteto, įsikūrusio kitoje gatvės pusėje, krautuvė, lempų ir indų krautuvė „Joli“ ir „Paramos“ krautuvė, prekiavusi vynu.
Uždrausti šokiai
Laisvės alėja garsėjo emigracijos biurų, laivybos kompanijų kontorų gausa. Ne išimtis ir pastatas Laisvės al. 18, kuriame buvo emigracijos biuras „Amerika“, belgų kompanijos „Maritime Belge“, vežusios į Argentiną, Braziliją, Urugvajų, Paragvajų ir kt., generalinis atstovas Lietuvai (Laisvės al. 18 nuo 1930 m. balandžio, savininkas Saliamonas Banaitis), „Cunard line“ emigracijos biuras (Laisvės al. 18 nuo 1930 m. liepos, nuo 1934 m. vadinosi „Cunard White Star Line“ išeivybės biuru), „Skandinavien Amerika Lines“ išeivybės biuras, rūpinęsis susisiekimu su JAV ir Kanada (Laisvės al. 18 nuo 1930 m. liepos, o 1935 m. persikėlė į pastatą Laisvės al. 20 (dabar Laisvės al. 34), kaip ir „Cunard White Star Line“).
Tačiau garsiausiu pastato Laisvės al. 18 nuomininku buvo „Romos“ viešbutis, veikęs nuo 1928 m. gruodžio 4 d. (Sekmadienis. – 1928, gruod. 9, p. 6). Nuo 1929 m. viešbutis perėjo buvusios „Rūtos“ viešbučio savininkės Pranciškos Dubinskaitės nuosavybėn (Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knyga 1929 metams. – Kaunas, 1929, p. 351). 1883 m. Šimkaičių kaime, Raseinių apskrityje, gimusi P. Dubinskaitė (Dubinskaitė Pranciška. Paso kortelė, išduota 1920 m. spalio 6 d. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 16635) buvo ne tik viešbučio, bet ir Laisvės al. 18 veikusios alinės ir prie viešbučio veikusios valgyklos savininkė, 1938 m. ji pasistatė gražius namus V. Putvinskio gatvėje (V. Putvinskio g. 10, dabar V. Puvinskio g. 22), 1941–1946 m. buvo tremtyje, Sverdlovsko srityje, tolesnis likimas grįžus į Lietuvą neaiškus.
Didelė „Romos“ viešbučio valgykla buvo įsikūrusi pastato kieme antrame aukšte. Valgykloje buvo aptarnaujami ir ne viešbučio klientai, buvo priimami specialūs užsakymai įvairioms šventėms, reklamose buvo teigiama, kad galima užsisakyti ir vegetariškų valgių. 1931 m. pietūs šioje valgykloje kainavo 2 litus.
1930 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo aktu pastatas, kuriame buvo „Romos“ viešbutis, iš K. Pociaus perėjo Antano Ivanausko ir Magdalenos Ivanauskienės nuosavybėn. Viešbučio valgykla buvo name, kuriame jie gyveno kartu su šio namo bendraturčiais Elžbieta ir Vladu Juškevičiais. 1938 m. viešbučio valgykloje buvo rengiami šokiai, dėl kurių buvo nepatenkinti namo savininkai. Jie 1938 m. gegužės 22 d. parašė pareiškimą miesto burmistrui, prašydami uždrausti šokius „Romos“ viešbučio valgykloje, nes didelio apkrovimo gali neišlaikyti valgyklos grindys.
Prie pareiškimo jie pridėjo ir namo architekto G. Gumeniuko liudijimą, kad perdangos neapskaičiuotos tokiam apkrovimui, koks būna šokių metu. 1938 m. liepos 21 d. Kauno m. savivaldybės raštu Kauno m. policijos III nuovados viršininkui šokiai „Romos“ viešbučio valgykloje buvo uždrausti (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3906, l. 8–10).
„Romos“ viešbutis neišsiskyrė iš kitų jau gana moderniai įrengtų Kauno viešbučių (buvo vandentiekis, centrinis šildymas, vonios, telefonai), kaina taip pat buvo vidutiniška (kambarys „Romos“ viešbutyje 1931 m. kainavo nuo 8 iki 12 litų).
Šis viešbutis buvo katalikiškas, o valgyklos gale savininkė buvo pakabinusi vyskupo pašventintą šventųjų paveikslą. „Dienos naujienų“ žurnalistas pajuokavo, kad būtent tas paveikslas leidžiąs viešbučio lankytojams ir pasninko dienomis be nuodėmės valgyti mėsiškus valgius.
Viešbutis gal ir nebūtų išgarsėjęs, jei ne vienas 1931 m. įvykis. Voldemarininkų byloje turėjęs dalyvauti Augustinas Voldemaras apsistojo viešbutyje „Roma“ ir būtent jame jį kalbino žurnalistai (Iš voldemarininkų bylos // Dienos naujienos. – 1931, rugpj. 20, p. 1: Prof. Voldemaro naujausia fotografija [„Romos“ viešbučio kambaryje]; Viešbutis Roma Kaune, kuriame dabar gyvena prof. Voldemaras: Š. Bajerio nuotr. // Dienos naujienos. – 1931, rugpj. 22, p. 4). A. Voldemaro apsilankymas viešbutyje „Roma“ buvo didžiulė iki tol mažai kam žinomo viešbučio reklama.
Nuo „Dangos“ iki prokuratūros
1931 m. birželio 17 d. inž. Jonas Kriščiukaitis suprojektavo iki šių dienų išlikusią pastato detalę, vartus, pro kuriuos buvo patenkama į A. Šeimano namą Laisvės al. 18A kieme. Dabar pro tuos vartus patenkama į patalpą, kurioje įsikūręs sidro baras „2½ obuolio Kišenė” (prieš įsikuriant barui ten buvo siuvimo reikmenų parduotuvė), o pastate Laisvės al. 32 (buvusiame Laisvės al. 18) nuo 1995 m. įsikūrusi Kauno apygardos prokuratūra.
Nuo 1981 m. Laisvės al. 32 dar buvo įsikūrusi „Dangos“ siuvimo ir galanterijos fabriko firminė parduotuvė, įsteigta pirkėjų paklausai tirti. Parduotuvėje buvo galima rasti naujausių gaminių pavyzdžių, o pirkėjai, juos apžiūrėję, pasiūlymus ir pageidavimus surašydavo į specialią knygą. Apibendrinus tuos pasiūlymus ir pageidavimus fabriko produkcija buvo patvirtinama masinei gamybai (Tiria paklausą / J. Šalomskienė // Kauno tiesa. – 1983, vas. 16, p. 5).
Kaune, K. Donelaičio g. 70, veikęs fabrikas „Danga“ siuvo viršutinius drabužius vyrams, moterims, vaikams, galvos apdangalus, kaklaraiščius, leido savo produkcijos katalogus, turėjo Laisvės alėjoje savo ateljė.
Firminės parduotuvės Laisvės al. 32 nebeliko dar prieš įsikuriant ten Kauno apygardos prokuratūrai apie 1990 m. Laisvės al. 32 pastatas šiuo metu pavyzdingai sutvarkytas, išsaugotos beveik visos jo architektūrinės detalės, tačiau dėl čia įsikūrusios įstaigos specifikos pastato vidus neprieinamas lankytojams. Pastatai sklypo kieme apleisti, ant vieno jų matyti matyti sovietiniais metais buvusios valgyklos iškaba.
Naujausi komentarai