Kaip aktorius mato įkūnijamą personažą? Ar pastebi publiką? Ar žiūrovams aktuali istorinė tematika? Šiuos klausimus uždavėme aktoriams ir režisieriui, Kauno pilyje pasibaigus Valstybės dienai skirtam spektakliui „Kazimieras Sapiega".
Aktoriai ieškojo paralelių tarp savęs ir įkūnijamų personažų, gyrė Balio Sruogos pjesę, kūrybinę komandą, Kauno publiką ir puikią vietą istoriniams spektakliams.
Eglė Gabrėnaitė - karalienė Marysenka:
Nesu nei feministė, nei nefeministė, bet man gaila moterų politikoje. Ir karalienės Marysenkos man gaila. Tai nelaiminga, nepatyrusi meilės moteris. Talentinga, bet draskoma gyvenimo. Spektaklyje tai ir bandžiau perteikti, nenorėjau parodyti jos kaip intrigantės, galvojančios vien apie naudą ir pinigus.
Man šis spektaklis žinomas ir kitu rakursu. Beveik prieš 30 metų režisieriaus Henriko Vancevičiaus Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre pastatytame spektaklyje „Kazimieras Sapiega" vaidinau kunigaikščio Jurgio Oginskio dukrą Elžbietą. Tai man atrodė toks didelis vaidmuo, didesnis ir už Monikos Mironaitės vaidintą Marysenką. Atsimenu, kad žmonės labai ėjo į šį spektaklį. Ir dabar susirenka minios. O dabar - aš pati vilkiu M.Mironaitės kostiumą, R.Bagdzevičius - Laimono Noreikos Kazimiero Sapiegos kostiumą. Dailininkės Virginijos Idzelytės sukurti kostiumai nesensta. Apskritai ši Balio Sruogos pjesė yra geniali, stebinanti nesenstančiu aktualumu. Ji buvo aktuali tada, kai H.Vancevičius pastatė, dar aktualesnė šiandien.
Man buvo didžiulė šventė vaidinti šiame spektaklyje. Puiki medžiaga, publika ir komanda. Kai kurie aktoriai - tarsi seni, patikimi kareiviai, pažįstami beveik nuo debiuto teatre laikų.
Rimantas Bagdzevičius - didysis Lietuvos etmonas Kazimieras Sapiega:
Vaidmuo, personažas - labai įdomūs. Sąžinės sąskaita, kurią veikalo pabaigoje atlieka Kazimieras Sapiega, būdinga kiekvienam žmogui. Ateina momentas, kai suvoki ne visai taip gyvenęs, kaip norėjosi, padaręs klaidų. Šia prasme personažas man artimas.
Vytautas Rumšas vyresnysis - režisierius:
„Kazimierą Sapiegą" išvydo ne tik Kauno publika - šiemet jis vaidintas ir Molavėnų piliakalnyje Raseinių rajone, ir Raudonės pilyje Jurbarko rajone. Visur surinko didelę auditoriją.
Dėl kitų metų Pažaislio muzikos festivalio užsakymu Valstybės dienai statomo spektaklio dar tik tariamės su organizatoriais. Yra dar daug veikalų iš Lietuvos istorijos, kuriuos galėtume naujai, įdomiai, aktualiai šiandien pateikti žiūrovams. Tačiau laikysimės tradicijos - kad tai nebūtų kūrinys, jau rodytas prie Kauno pilies.
Saulius Balandis - Mykolas Sapiega:
Vykdamas į Kauną vaidinti spektakliuose prie pilies, aš jau žinau, kokia aura, aplinka ir publika manęs laukia. Gal tik keliuose iš čia statytų spektaklių nesu dalyvavęs. Gavęs režisieriaus pasiūlymą čia vaidinti, net neabejoju ir kartais jau prieš pusę metų pasižymiu šią dieną kalendoriuje.
Manau, scenoje mes per mažai dėmesio skiriame savo istorijai - dažniau statomi kitų šalių istorijas menantys veikalai. Tradicija statyti Valstybės dienai skiriamus istorinius spektaklius prie Kauno pilies - labai graži, simboliška. Spektaklis atviroje erdvėje vyksta bet kokiu oru. Pernai ištikimiausi žiūrovai ir per liūtį nesiskirstė, šiemet vaizdas, kai minia žmonių rinkosi su skėčiais ir lietpalčiais, nežinodami, lis ar ne, taip pat įkvėpė.
Vytautas Rumšas jaunesnysis - Jokūbas Sobieskis:
Šis spektaklis įgyja ypatingą vertę, kai yra vaidinamas prie pilių. Tokio autentiškumo kitose vietose pasiekti neįmanoma. Matyt, publika tai jaučia ir gausiai dalyvauja spektaklyje. Pastatymo vertė išauga ir dėl to, kad spektaklį galima išvysti tik kartą per metus.
Be to, veikalo medžiaga leidžia pažvelgti į istoriją ir palyginti su šia diena. Aš pats domiuosi istorija ir tais laikais, į kuriuos nukelia siužetas. Myliu medžius, ugnį ir miškus, mane žavi aplinka, kurioje spektaklis vaidinamas.
Naujausi komentarai