Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti? | KaunoDiena.lt

SPEKTAKLIŲ RECENZIJOS: KĄ VERTA PAMATYTI?

„Stepai, gazo!“

Repertuarą sekite https://www.facebook.com/menoalchemija

Nors valstybiniai teatrai savo repertuarus pandeminiu periodu kažkodėl ėmė pildyti vidutiniškai penkias valandas trunkančiais spektakliais, vis dažniau atsiranda spektaklių, kurių forma leistų juos stebėti net ir vidutiniškai griežto karantino metu.

Vieną tokių siūlo teatras „Meno Alchemija“. Istorinis pasakojimas „Stepai, gazo!“ gali atvykti faktiškai į bet kurį kiemą, skverą, ariamą lauką ar į bet kokią kitą atvirą erdvę, kurioje gali susirinkti jį stebėti norinčių žiūrovų. Tai retas tradicijų tęsimo šiuolaikine kalba pavyzdys. Tarsi viduramžių trubadūrai žirgais į sutartą vietą motociklais atvyksta du jaunosios kartos aktoriai Laurynas Jurgelis, Aleksandras Špilevojus ir kaip neatmenamais laikais miesto aikštėje imasi pasakoti istorijas.

Šį kartą tai pasakojimai iš Lietuvos istorijos, tiksliau – apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Steponą Batorą. Tarsi laikantis keliaujančių artistų pasakojimų tradicijos, „Stepai, gazo!“ su istorija kaip mokslu turi mažai bendro. Tiksliau, aktorių konstruojamas pasakojimas, keisdamas savo pavidalus nuo anekdotų, viktorinos, laisvų faktų interpretacijų iki parodijos, ar net lengvo trilerio elementų, remiasi esminiais istoriniais faktais, o visa kita pasilieka kūrybai. Todėl visas pasirodymas pripildytas humoro, ironijos ir pramoginiams žanrams būtino lengvumo. Čia nėra moralės dilemų, vyrų ir moterų santykiai – stereotipiniai, o sudėtingiausias keliamas klausimas – ar verta pasikliauti rusakalbe žiniasklaida, kai kalbame apie istoriją.

„Stepai, gazo!“ stiprybė – aktorių duetas, jų tarpusavio dinamika ir atviras mėgavimasis galimybe priešais žiūrovus sujungti dvi savo aistras – teatrą ir motociklus. Jiems pavyksta be papildomų priemonių iš mokyklinių vadovėlių lyg ir girdėto, bet retai aptariamo ar minimo Stepono Batoro biografiją ir ano laiko realijas sujungti su šiuolaikinės realybės elementais, o istorijos kronikas paversti nuotaikingu ir nuotykių kupinu pasakojimu (nors ir ne tokiu tiksliu ar giliu, kaip norėtųsi).

Rekomenduojama „reader’s digest“ mėgėjams.

Nerekomenduojama mėgstantiesiems pakapstyti giliau.

„Respublika“

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Pandeminis periodas mūsų teatruose kupinas utopijų ir distopijų – gal ir natūralu, kad jos šiuo metu tapo pagrindine tema. Kuriai iš šių kategorijų vertėtų priskirti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prieš metus, tarp karantinų, pristatytą „Respubliką“, vienareikšmiškai pasakyti sunku. Ar nuolatinės utopijos paieškos yra labiau utopiškos ar distopiškos?

Šešias valandas trunkantis bendruomenės ir geresnio (ar bent ramesnio) pasaulio paieškų ir kūrimo procesas, įvardijamas kaip spektaklis, įtraukia ir aktorius, ir žiūrovus, vienų ir kitų mintis, atmintis ir asociacijas, visa tai užliedamas technoritmu, ir galiausiai virsta bendru reivu.

„Respublika“ – tai jau du „Auksinius scenos kryžius“ Lietuvoje pelniusio lenkų režisieriaus Lukaszo Twarkowskio suburtos tarptautinės kūrybinės komandos ir lietuvių aktorių trupės bendras meninis tyrimas, kurio rezultatai pateikiami interaktyvia dokumentikos kadrų, tiesiogiai atkuriamų ir į didžiulius ekranus transliuojamų vaidybinių scenų, cituojamų įvairių filosofinių, istorinių ir politinių tekstų ištraukų, gyvo kontakto, šokio pertraukų mozaika. Ją kiekvienas žiūrovas susidėlioja vis kitaip.

„Respublikos“ kūrybinio proceso atspirtimi tapo daugelis mėginimų sukurti geresnes visuomenes, dažnai prasidėjusių atsiribojimu nuo esamos. Pradedant Diogenu, baigiant, bet neapsiribojant, netoli Vilniaus 26 metus (1769–1795 m.) egzistavusia Paulavos respublika. Nuo likusio pasaulio atsiribojusi bendruomenė ir jos nariai patiria daugybę pokyčių, frustracijų, ribų brėžimo, perbraižymo, pervargimo, įkvėpimo, pasidavimo ir atsidavimo momentų. Būtent juos ir stebime (at)kuriamus savais vardais (bet ar savomis istorijomis?) prisistatančių aktorių „Respublikos“ kambariuose ir ekranuose. Globalinių neišsprendžiamų problemų (klimato kaita, išteklių stygius, finansinės krizės, socialinė nelygybė) fone jų ne(iš)sprendžiantys žmonės ieško, kaip išbūti geriau ar bent ramiau, kaip, ieškant savo vietos, neprarasti savęs, turėti galimybę užsimiršti, bet nepamiršti.

Žiūrovams palikta galimybė rinktis, kaip ir į ką (ne)žiūrėti visas šešias valandas (ar bet kada išeiti), kuri atsiveria vos peržengus Vilniaus kino klasterio duris. Jiems įteikiami erdvės žemėlapiai su nuorodomis, kur ką rasti, ir instrukcijomis, ko geriau nedaryti. Visa kita – laisvas pasirinkimas: galite visą likusį vakarą likti viename iš barų, užsukti į pirtį, įsitaisyti priešais ekranus amfiteatre ar nuolat gyvai stebėti aktorius, keliaujančius per čia įrengtus paviljonus, atkuriančius įvairius kambarius, ar tiesiog pasiduoti nuolat skambančiam ritmui ir šokti. Vis dėlto nuo pernelyg didelio įsitraukimo į bendruomenės-genties-komunos gyvenimą žiūrovus čia apsaugo realybė – baltais švarkais su užrašu „Reality“ vilkintys spektaklio techninės komandos nariai, mandagiai, bet primygtinai primenantys pasitraukti, jei atsiduriate vaidybinių scenų kelyje. Taigi, tarp meninio pasaulio ir jo patyrimo yra labai reali riba. Ar ji sutrukdys tapti „Republikos“ dalimi – kaip ir daug kas šiame komplikuotame, bet žaviame pasaulyje, priklauso nuo jūsų.

Rekomenduojama tiems, kuriems (viena ar kita prasme) trūksta reivo.

Nerekomenduojama nepakenčiantiems technomuzikos ir gyvenantiems taikoje su savimi.

„Sodra, Mon Amour“

Žiūrėkite spalio 31 d. „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.teatronas.lt

Ar teko kada susidurti su „Sodra“? Ir kaip? Ar viskas sklandžiai? Jei nelabai, užsukite į naujausią režisieriaus Gildo Aleksos ir jo vadovaujamo „Teatrono“ spektaklį „Sodra, Mon Amour“ ir atpažinę save iš širdies pasilinksminsite.

Dirbančiuosius pagal individualią veiklą, mėginančius gauti jiems priklausančias išmokas ir daugelį kitų, (ne)norinčių susimokėti mokesčių, nuolat lydintys nesusipratimai ar net konfliktai su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos („Sodra“) tapo siurrealistinės komedijos pagrindu. Sociologės Renidos Baltrušaitytės surinktus duomenis apie nutikimus su šia valstybės institucija dialogais ir monologais pavertė dramaturgė Kristina Marija Kulinič.

Arno Ašmono kuriamam nusivylusiam mokesčių mokėtojui Tadui, ginkluotam durų rankena, užgrobus „Sodros“ būstinę, prasideda dalį žiūrovų klykti iš juoko skatinantis aiškinimasis, kas ta „Sodra“, kas ją valdo, kodėl nesuvaldo, kodėl joje galioja niekam nesuprantama tvarka, kodėl operatorės nieko nežino, kodėl, kad ir kaip skaičiuosi savo mokesčius, vis tiek suskaičiuosi ne taip, ir ar tikrai dar reikėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), nes išmokos neišmoka „Sodra“.

Besiaiškinant mokesčių ir juos reglamentuojančios tvarkos sandaros peripetijas, spektaklis išmaniai papildomas muzikiniais-choreografiniais intarpais (kompozitorius Jokūbas Tulaba), kai kurių „Sodros“ tvarkų absurdiškumas atskleidžiamas pokalbiu apie suknelę, o įstatymų rengimo peripetijos – mėginimu prisiminti, kaip vis dėlto žaidžiamas „Chaly chalo“ (gimusiems jau šiame amžiuje – toks XX a. vaikų kiemo žaidimas). Ko vertas vien Karolio Norvilo ir Robertos Sirgedaitės atliekamas su darbo santykiais susijusių mokesčių himnas!

R.Sirgedaitės kuriama viską apie socialinį draudimą žinanti Snieguolė tampa „Sodros“ savotišku prototipu – labai pareiginga, bet nelaiminga pilietiška, patriotiška valstybės tarnautoja, būtį užpildanti nenešiojamomis suknelėmis ir meile be atsako nuotoliniu būdu. Taip „Sodra, Mon Amour“ sukuria sistemai gal kiek naivoką, bet mielą žmogišką veidą ir net skatina iš jos ne tik juoktis, bet gal net ir atjausti.

Vis dėlto spektaklio režisierių ir dramaturgę ties posūkiu užneša senas geras teatras ir jo tradicijos. Visas spektaklio veiksmas atsiremia, koncentruojasi ir lieka ties frustracija, kylančia žmogui nesusikalbant su sistema. Spektaklyje, kuriame iš Raimondo Klezio lūpų nuolat skamba susidūrimų su socialinio draudimo sistema paradoksų gyvos, dokumentinės citatos, išgalvotos, paralelinius pasakojimus kuriančios sceninės „Sodros“ darbuotojų istorijos ir biografijos, pasakojamos su lengvais pasikapstymo savyje elementais ir imančios viršų bendrame spektaklio audinyje, atrodo perteklinės ir savitikslės. Tiesa, jos apsaugo spektaklio kūrėjus nuo sudėtingesnių ar nepatogių klausimų, kapstymosi ne paviršutiniškose, nors ir kurioziškose situacijose, o socialinio draudimo sistemoje, nuo samprotavimų apie jos ateitį ar vis grėsmingai prognozuojamą baigtį, ir leidžia užsimiršti santykių komedijos posūkiuose.

Rekomenduojama bent kartą ne itin maloniai susidūrusiems su „Sodra“.

Nerekomenduojama nepasitenkinantiems paviršutinėmis išvadomis.

„Soliaris 4“

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Mūsų teatro scenoje tikrai seniai neteko matyti mokslinės fantastikos, juo labiau grynuoju pavidalu. Retą progą pasinerti į futuristinę viziją siūlo po rekonstrukcijos atsivėręs Lietuvos nacionalinis dramos teatras, savo naujojoje salėje pristatantis vieno žymiausių vidurinės kartos lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos sukurtą spektaklį „Soliaris 4“ pagal garsųjį Stanislawo Lemo romaną (1961 m.). Subūręs bene stipriausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių komandą G.Jarzyna scenoje kuria XXI a., (post)pandeminio „Soliario“ versiją.

Spektaklio kūrėjai, atsižvelgdami į ankstesnes šio kūrinio interpretacijas, tiksliau – ekranizacijas (1972 m. Andrejaus Tarkovskio ir 2002 m. Steveno Soderbergho filmai), savąjį Soliarį pažymėjo numeriu 4, tarsi pratęsdami ankstesniuosius bandymus suvokti ir apmąstyti Soliarį ir paslaptingąjį jo vandenyną. Ir šis bandymas iš tiesų kitoks. Inscenizuodamas garsųjį romaną dramaturgas Tomaszas Śpiewakas apkeičia pagrindinės poros lytis, tad į tyrimų stotį vietoje psichologo Kriso, palikusi savo nuo priklausomybės kenčiančius pacientus, atvyksta Krista (aktorė Nelė Savičenko). Stotyje atsidūrusius žmones ima lankyti jų praeities kalčių ir nuoskaudų sukurti, nenužudomi, vis sugrįžtantys, pažįstamus veidus ir kūnus įgiję avatarai. Pasikeitus pagrindinės poros lytims, spektaklyje apsiverčia ir romane brėžti santykiai: romantišką Kriso ir Harės ryšį spektaklyje keičia kur kas sudėtingesni, destruktyvūs Kristos ir prieš kurį laiką nusižudžiusio jos vyro Hario (aktorius Martynas Nedzinskas) santykiai. Be to, T.Śpiewakas sukuria avatarus ir kitiems stoties darbuotojams, kurie nei romane, nei ekranizacijose taip ir nepasirodo. Taigi spektaklyje akcentuojamos išties naujos, kartais šiuolaikinėje scenoje ir dramaturgijoje gal kiek per dažnai atsikartojančios, bet plačiau neišvystomos temos. Tačiau aiškus psichologizmo vektorius padeda išlaikyti pusiausvyrą.

Scenografo Fabieno Lédé, kostiumų ir grimo dailininkės Annos Axer-Fijalkowskos ir vaizdo projekcijų autoriaus Mareko Kozakiewicziaus detaliai ir įtikinamai sukurtame futuristiniame, šaltame, tyrimams pritaikytame Soliario stoties pasaulyje pasirodantys ir drauge su savo autoriais veikiantys pagrindinių veikėjų avatarai, regis, patiria daugiau transformacijų ir atradimų nei juos sukūrusieji, užsimiršę savo pačių skausme ir negebėjime atleisti ir paleisti. Vienas iš svečių net pareiškia: „Kaip man nusibodo klausytis, kaip sunku būti žmogumi.“ Tad būtent svečiai spektaklyje atlieka vieną iš neįtikėčiausių žmogiškųjų aktų – pasiaukoja, susinaikina, kad jų kūrėjai – žmonės – pagaliau galėtų išsilaisvinti.

T.Śpiewako ir G.Jarzynos „Soliaris 4“ – ne tolima planeta, o vietoje pandemijos uždaryto teatro įkurta mokslinių tyrimų laboratorija, kurioje mokslininkai tiria patys save. Taigi „Soliario 4“ vandenynas – žmonija. Todėl jis yra ir tuo pat metu nėra tamsus ir nesuvokiamas, mat jis yra (ne)pažinus kaip žmonės. Jie susiburia, formuoja viena per kitą besiritančias (ne tik pandemijos) bangas, jie formuoja naujus darinius, kurie čia pat išsiskirsto, jie nenustoja keistis ir keisti, skleisti garsus ir pulsuojančią energiją. Žmonija yra šio spektaklio atsakymas į visus soliaristikos klausimus.

Rekomenduojama mėgstantiems pasakas suaugusiesiems.

Nerekomenduojama aiškiai įsivaizduojantiems savo (ar atsimenantiems kieno kito) Soliarį.

GALERIJA

  • Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti?
  • Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti?
  • Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti?
Gairės: 370, spektakliai, teatras
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS