Jo kūryboje vis kartojasi tylos, netekties, ilgesio temos – tarsi rašymas būtų būdas prisiliesti prie kažko nepaaiškinamo, bet giliai žmogiško. Su J. Haahtela kalbamės apie tai, kas slepiasi už romanų – apie tylą, meną, tikėjimą, rašymą be tikslo ir kodėl, anot jo, menas pirmiausia gimsta iš tuštumos.

– Rašyti pradėjote labai anksti – dar būdami studentai su draugais išleidote apsakymų rinkinį. Įdomu, iš kur kilo įkvėpimas rašyti? Gal rašymas buvo savęs pažinimo kelio dalis? Papasakokite daugiau apie savo, kaip rašytojo, kelio pradžią.

– Būdamas vaikas neturėjau minčių tapti rašytoju. 1994 m. pamačiau Krzysztofo Kieślowskio filmą „Dvigubas Veronikos gyvenimas“, kuris mane labai įkvėpė. Po to leidomės į ilgą kelionę traukiniu į Krokuvą, Budapeštą ir Prahą – „ieškoti Veronikos“, kuri, žinoma, buvo tik iliuzija. Tų dienų Praha buvo vadinama „1920-ųjų Paryžiumi“. Po šios kelionės parašiau savo pirmąjį apsakymą, ir tai buvo tarsi nušvitimas. Mane pribloškė pasauliai, kuriuos galima sukurti vien žodžiais. Nuo to laiko rašymas tapo beveik kasdieniu mano gyvenimo būdu.

– Ar rašydamas turite kokį nors tikslą, ko norite pasiekti savo kūryba?

– Nemėgstu tikslų ir nemanau, kad rašymas turėtų turėti kokią nors išorinę vertę. Tai tiesiog bandymas suprasti, kas yra gyvenimas.

– Kiek jūsų asmeninės patirties atsispindi romanuose?

– Esu įsitikinęs, kad kiekvienas rimtas rašytojas kiekvieną kartą rašo vis tą pačią knygą. Jis rašo apie esminę savo gyvenimo žaizdą, o rašymas – tai bandymas ją suprasti. Žinoma, visada nesėkmingas. Nes tai kažkas, ko galiausiai negali pasiekti. Mano rašymas tam tikra prasme susijęs su tragedijomis, įvykusiomis šeimoje dar prieš man gimstant – su trimis mano senelių netektimis.

– Sakote, rašyti pavyksta tik iš kančios?

– Čia matau du sluoksnius. Džiaugsmas yra valtis, „nešanti“ rašymą. Visada stengiuosi pagauti tą nušvitimo ir džiaugsmo jausmą, kurį patyriau rašydamas savo pirmąjį romaną 1994-aisiais, nes be rašymo džiaugsmo nėra ir paties rašymo – kam tai tada rūpėtų? Tačiau yra ir gilesnė tėkmė po valtim, o jūrą gaubia nežinomybė. Po paviršiumi slypi nebuvimo, netekties, ilgesio ir tuštumos problema – tai kūrybos varomoji jėga, bent jau man.

Kiekvienas rimtas rašytojas kiekvieną kartą rašo vis tą pačią knygą. Jis rašo apie esminę savo gyvenimo žaizdą, o rašymas – tai bandymas ją suprasti. Žinoma, visada nesėkmingas.

– Tikriausiai todėl jūsų kūryboje tokios dažnos vienatvės, netekties, tylos temos?

– Esu įsitikinęs, kad visame mene yra tik trys pagrindinės temos: meilė, vienatvė ir mirtis. Viskas sukasi apie jas, kiekvienas meno kūrinys galiausiai veda prie šios šventosios trejybės. Žinoma, tai ir asmeniška. Bandau susidoroti su savo vienatvės jausmu ir netektimis, kurias patyrė mano šeima.

– Daugiausia rašote trumpus romanus, kurie dažnai primena impresionistinius paveikslus – nors žodžių nedaug, juose telpa daugybė jausmų. Kodėl pasirinkote būtent tokį formatą?

– Man tai buvo natūralu nuo pat pradžių. Atmosfera man tokia svarbi, kad kiekvienas nereikalingas žodis lengvai ją sugriauna. Stengiuosi tankinti pastraipas taip, kad skaitytojas tarp eilučių pamatytų didžiulį peizažą. Kartais tai lyginu su kryžiaus dviejų linijų simbolika: linijinis laikas ir amžinybė turėtų būti visada kartu. Galbūt viena iš priežasčių yra ta, kad tiesiog nemoku rašyti ilgų pasakojimų. Tai gali daryti Jonathanas Franzenas.

– Taip pat kalbate apie iš kartos į kartą perduodamus prisiminimus, ši tema aktuali ir romane „Jokūbo kopėčios“. Ar, jūsų manymu, gali būti perduodama ir tai, kas niekada nebuvo aiškiai suformuluota – jausena, atmosfera, nerimas?

– Visa istorija paremta nežinomybe. Didžioji jos dalis yra visiškai nežinoma – tai pasakytina ne tik apie bendrąją istoriją, bet ir apie mūsų asmeninę, šeimos istoriją. Nėra nei prisiminimų, nei dokumentų, nei fotografijų. Tačiau tas nežinomas vis tiek tam tikru būdu veikia mūsų gyvenimą kiekvieną dieną.

– Nors jūsų kūryba pasižymi paprastumu, joje gausu dvasingumo temų. Galima sakyti, kad dvasingumas tokioje literatūroje yra neįprastas. Kaip jūs pats tai matote ir vertinate?

– Mūsų gyvenimas – tai buvimas santykyje su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu ir Dievu. Jei bent vieno iš šių santykių trūksta, prarandame kai ką labai svarbaus. Stengiuosi priimti realybę kaip visumą, su visais jos matmenimis. Dvasinis matmuo buvo mūsų egzistencijos esmė nuo pat pradžių, tačiau šiame sekuliariame pasaulyje jis dažnai pamirštamas.

– Esate Suomijos stačiatikių bažnyčios diakonas. Ar visada buvote tikintis? Jei ne, kada tikėjimas atsirado jūsų gyvenime?

– Prie šio slėpinio pirmiausia priartėjau per meną ir visada jaučiau, kad tarp šio kasdienio pasaulio ir kažko kito tėra plona širma. 2018 m. prisijungiau prie Suomijos ortodoksų bažnyčios – tai man buvo tarsi grįžimas namo. Šis žingsnis taip pat atvėrė labai kūrybingą gyvenimo laikotarpį – atsivėrė durys, kurios anksčiau buvo šiek tiek užvertos.

– Kaip jūsų kūrybą veikia psichiatro darbas?

– Šios sritys yra gana artimos. Pagrindinis klausimas – koks mūsų santykis su pasauliu ir kaip tvarkomės su savo emocijomis. Labai svarbus ir pasakojimo aspektas, nes mums, žmonėms, būtina kurti tam tikrą gyvenimo pasakojimą, kad galėtume egzistuoti. Tas pasakojimas yra dinamiškas – mūsų kasdienybė ir nuotaika lemia, kokį naratyvą pasirenkame. Literatūroje vyksta panašūs procesai.

– Kaip manote, ar literatūra gali gydyti?

– Menas apskritai yra palaimintas būdas susidoroti su netektimi ir liūdesiu. Galėčiau net pasakyti, kad menas mane išgelbėjo, kai buvau jaunas ir vienišas. Perskaičiau Irvingo Stone’o „Aistrą gyventi“, labai tuo susidomėjau ir pradėjau tapyti. Menas – tai kūrybiškas būdas tvarkytis su gyvenimu. Yra ir destruktyvių kelių... Kuriuo keliu eini – kūrybišku ar griaunančiu – iš esmės lemia tavo gyvenimo kokybę.

– Ar vis dar tapote?

– Rašymas užgožė tapybą, todėl daugiau netapau. Vis dėlto menas mane lydi nuo paauglystės, ir esu jam labai atsidavęs. Iš tiesų visi mano romanai, parašyti po „Jakobo kopėčių“, yra apie meną ir tapybą, ypač renesanso epochą. Centrinės perspektyvos atradimas pakeitė mūsų požiūrį į pasaulį, ir ši esminė transformacija mane itin žavi. Žmogus tapo visatos centru, o ši raida palaipsniui atvedė prie vakarietiško postmodernaus perdėto individualizmo ir vienatvės.

– Esate pelnęs daugybę itin reikšmingų literatūrinių įvertinimų. Kaip dėl to jaučiatės? Ar kartu su įvertinimais neatsiranda ir didesnis atsakomybės jausmas?

– Pagyros ir kritika iš esmės neturi įtakos mano rašymui, nes kūryba yra vidinis procesas, turintis gilesnes šaknis. Manau, kad mano atsakomybė – išsaugoti savo, kaip rašytojo, vientisumą ir nepradėti taikytis prie skaitytojų ar bandyti jiems įtikti. Kita mano profesija – psichiatrija – man suteikė laisvę pernelyg nesirūpinti išorine reakcija ir nuosekliai daryti tai, kas man svarbiausia.