Tarp tapybos ir tekstilės: kintantis Lilijos Gotautaitės-Smalinskės kūrybos paviršius

Su menininke kalbamės apie kūrybos kaitą, santykį su medžiaga, tvarumą ir tai, kaip gimsta jos kuriami peizažai – tarp atminties, patirties ir eksperimentų.

– Lilija, kaip pati save pristatytumėte? Esate labiau tekstilininkė, tapytoja, o gal tiesiog menininkė?

– Dažnai esu pristatoma kaip tekstilininkė, tačiau pati savęs taip neapibrėžiu. Nors dirbu su audiniais, mane domina ne tiek tekstilė kaip tradicinė disciplina, kiek jos galimybės tapyboje. Audinius naudoju kaip paviršių – juos dažau, apdoroju cheminėmis medžiagomis, esu kūrusi ir organinius dažus.

Iš esmės laikau save tapytoja, nes mano kūrybos pagrindas yra spalva ir pats tapymo procesas. Tik tapau ne vien ant drobės, bet ir ant popieriaus ar įvairių audinių. Studijų metais buvau nutolusi nuo tradicinės tapybos – daug eksperimentavau, dirbau su medžiagomis, siuvimu, paviršiaus transformacija. Tačiau ilgainiui atsirado poreikis sugrįžti prie pradmenų – pasiilgau dažų kvapo, potėpio, paties tapymo veiksmo.

Sugrįžimas prie drobės po pertraukos buvo tarsi nauja pradžia – kartu sugrįžo ir tam tikra pagarbi tuščio paviršiaus baimė. Eksperimentuojant jos beveik nėra, nes klaida tampa proceso dalimi, o tapant atsiranda kitoks santykis su rezultatu. Šiuo metu ieškau balanso tarp dviejų polių. Mane domina, kaip gali susitikti tradicinė tapyba ir eksperimentinis darbas su medžiagomis – kaip atsiranda savitas, autentiškas paviršius. Todėl savo praktiką suvokiu kaip nuolat kintančią, bet vis tiek pagrįstą tapyba.

– Jūsų darbuose dominuoja melsvi, pilkšvi tonai. Kuo Jums artimi šie atspalviai?

– Ilgą laiką mano kūryboje dominuoja mėlyna spalva, kurią sieju su laiku, atmintimi ir procesais. Spalva kalbu apie asmenines patirtis, bet kartu ir apie platesnius, universalesnius dalykus. Svarbi vieta mano darbuose yra vaikystės aplinka – kaimo sodyba, kuri man yra ir artima, ir emociškai sudėtinga. Todėl kūryboje natūraliai atsiranda melancholijos sluoksnis.

Esu įsivardijusi „pozityvios melancholijos“ sąvoką, kuri reiškia, kad liūdesys nebūtinai yra neigiama emocija. Mėlyna spalva man įdomi tuo, kad ji labai paslanki: priklausomai nuo konteksto ji gali veikti raminamai arba kurti distanciją, net tam tikrą vienišumo jausmą.

Tiesa, paskutiniu metu mano spalvinė paletė pamažu keičiasi – atsiranda daugiau žemiškų, rusvų tonų. Tai susiję su darbu gamtoje, ypač pleneruose, kur spalva ateina tiesiogiai stebint. Vis dėlto mėlyna niekur nedingsta – ji išlieka kaip pagrindas, tik įgyja naują santykį su kitomis spalvomis ir aplinka.

– Kadangi dažnai pernaudojate savo darbus, kyla klausimas – ar esate prie jų prisirišusi?

– Greičiau ne. Mano kūryboje labai svarbus procesas ir kaita, todėl darbai dažnai tampa naujų etapų dalimi – juos perdirbu, adaptuoju, įtraukiu į kitus kūrinius. Dirbu su perdirbtu popieriumi, tekstile, tapyba, tad pats medžiagiškumas jau savaime yra nuolat transformuojamas.

Man natūralu, kad kūrinys išauga savo pirminę idėją. Kai jis nebeatsako į klausimą, kuris buvo svarbus atsiradimo metu, jis tampa medžiaga kitam etapui. Tai nėra naikinimas – greičiau tęstinumas. Yra tik keli darbai, kurių neliečiu dėl stipraus emocinio ryšio. Dažniausiai tai kūriniai, žymintys tam tikrą pradžią ar lūžį mano praktikoje.

Savo darbus vertinu ne pagal estetiką, o pagal tai, ar jie išlaiko emocinį svorį ir aiškiai artikuliuoja tai, ką norėjau pasakyti. Jei atsakymas yra „taip“, kūrinys man yra baigtas – nepriklausomai nuo to, kaip jis atrodo ar kaip yra interpretuojamas.

– Ar esate girdėjusi nustebinusių įžvalgų apie savo darbus?

– Įžvalgų girdžiu daug ir labai įvairių – prie to pripratau dar studijų metais. Žmonės linkę drąsiai komentuoti meną, ir man tai atrodo natūralu. Tokios reakcijos retai mane paveikia, tačiau jei kuris nors komentaras paliečia stipriau, stengiuosi jį apmąstyti – suprasti, kodėl sureagavau ir ką tai sako apie patį darbą ar mane.

Kartais pasigendu konstruktyvesnės kritikos, ypač viešojoje erdvėje. Argumentuota, profesionali analizė yra labai vertinga, nes leidžia pamatyti kūrinį iš šalies. Kūrėjas vis tiek neišvengiamai žiūri į savo darbus per asmeninę, emocinę prizmę, todėl išorinis, pagrįstas vertinimas padeda augti.

Anksčiau daugiau susidurdavau su bandymais klasifikuoti mano kūrybą – pavyzdžiui, kelti klausimą, ar tai tikrai tapyba. Tai buvo svarbus etapas, nes turėjau pati sau aiškiai atsakyti, kas man yra tapyba. Dabar, kai tuo nebeabejoju, tokie komentarai manęs nebeveikia.

– Minėjote, kad medžiagos, su kuriomis dirbate, dažnai yra suneštinės, gautos iš kitų žmonių. Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas?

– Taip, tai gana sąmoningas pasirinkimas. Viskas prasidėjo nuo to, kad nenorėjau dirbti su naujomis, fabrikinėmis medžiagomis – man tai atrodė prieštaringa, ypač kai kūryboje kalbu apie laiką, procesą, kaitą. Naujas audinys neturi istorijos, o man ji yra svarbi.

Iš pradžių medžiagų ieškojau antrų rankų parduotuvėse, bet ilgainiui supratau, kad noriu artimesnio ryšio. Kreipiausi į šeimą, vėliau – į draugus ir pažįstamus. Taip mano kūryboje atsirado audinių su konkrečiomis istorijomis: staltiesių, paklodžių, drabužių, turinčių savo praeitį. Man svarbu žinoti, iš kur jie atkeliauja, kaip buvo naudojami – tai leidžia medžiagą prisijaukinti.

Dirbdama stengiuosi ne tiek pakeisti audinį, kiek išryškinti tai, kas jame jau yra – dėmes, nusidėvėjimą, laiką. Be to, medžiaga man yra labai kasdieniška, buitinė – tai mūsų aplinkos dalis, todėl natūraliai įtraukia ir žmogaus patirtį. Man įdomūs ir atsitiktinumai: kaip medžiaga reaguoja į dažus, chemiją, laiką. Ji išlieka gyva – kinta, blunka, keičia spalvą. Taip kūrinys tampa ne vien mano, o tarsi bendru procesu tarp manęs, medžiagos ir jos istorijos.

– Kuriate ir su organiniais dažais. Kada ir kaip juos įtraukėte į kūrybą?

– Organiniai dažai atsirado natūraliai, iš pačios kūrybos logikos. Mano darbuose svarbi laiko tema, bet ne kasdienis laikas – labiau kosminis, platesnis jo suvokimas. Domėjausi visatos reiškiniais, mastais, žmogaus vieta juose, ir atsirado noras šiuos dalykus perkelti į kūrybą.

Tuo metu supratau, kad negaliu apie tai kalbėti naudodama tik pirktinius dažus. Norėjosi artimesnio, tiesioginio santykio su medžiaga. Pradėjau eksperimentuoti – rinkti augalus, žoles, uogas, naudoti arbatą, anglį, žemę. Taip atsirado savotiška spalvų paieška. Man svarbus pats atradimo momentas – niekada tiksliai nežinai, kokią spalvą gausi. Kartais augalas, kuris atrodo geltonas, dažo raudonai, o visai netikėtai pavyksta išgauti ir mėlyną. Tokie atsitiktinumai man labai svarbūs.

Šis procesas glaudžiai susijęs su vieta – dažnai dirbu pleneruose, todėl spalvos atsiranda iš konkrečios aplinkos. Tai tarsi vietos portretas per spalvą. Vėliau atsirado poreikis jungti organinius ir sintetinius dažus – tai leidžia tyrinėti šiuolaikinio žmogaus santykį su gamta, tarp natūralumo ir dirbtinumo. Svarbu ir tai, kad tokie darbai išlieka kintantys – spalvos gali blukti, keistis. Tai yra jų gyvybė.