Lietuviškasis Kalėda susijęs ne su šv. Mikalojumi, o su senesniais papročiais, kai šeimininkai kalėdotojams teikdavo dovanas, o šie su Kalėda – linkėjimus, palaiminimus, LRT KLASIKAI sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Rūta Latinytė. „Šiuolaikinės dovanos labai bendruomeninės. Kalėdų laikotarpiu galėtume labai tiksliai nupiešti savo ryšių žemėlapį pagal tai, kur ir kam teikiame kalėdines dovanas [...]. Tai padeda mums patiems įprasminti aplinkinį pasaulį, kuriame svarbu ryšius palaikyti ir kiekvienais metais užtvirtinti“, – pastebi R. Latinytė.

– Dabar – dovanų, sveikinimų, linkėjimų laikotarpis. O kaip buvo XIX–XX a. pr.?

– Kalbėdami apie dovanojimą ir dovanų fenomeną, galime drąsiai sakyti, kad tai nuo pačių seniausių laikų egzistuojantis ir labai universalus reiškinys, matomas, ko gero, visose kultūrose. Apie tai, ką dovanojimas teikia visuomenei, galime kalbėti įvairiai. Iš tiesų papročiai ir dovanų pavidalai ir per amžius, ir per metus keitėsi, bet dovanojimo procese visuomet dalyvauja tas žmogus, kuris duoda, ir tas, kuris gauna. O tai kartu parodo esamą ar kuriamą ryšį tarp tų žmonių.

Vienas pirmųjų paminėjimų apie dovanojimą lietuvių kultūroje yra apie 500-uosius metus aisčiams rašytas karaliaus Teodoriko laiškas, kuriame jis dėkoja už dovanų atsiųstą gintarą. Kartu tas laiškas liudija apie tarp tolimų kraštų, tolimų bendruomenių užmegztą ryšį. Be abejo, ryšys tarp žmonių dovanojant svarbus ir šiandien.

– Kaip papročiai ir dovanojimas yra susiję lietuvių kultūroje?

– Turiu hipotezę (tiesa, ją dar reikėtų įrodyti), kad dovanojimas ir apsikeitimas tam tikrais specialiais objektais (ne tik daiktais, bet ir vaišėmis, gėrimais) yra bet kurio papročio, bet kurios apeigos centrinis momentas, kai ir įvyksta tai, kas turi įvykti.

Tarkim, per vestuves pati kulminacija yra tuomet, kai jaunieji apsikeičia žiedais (seniau galbūt apsikeisdavo kitais objektais). Kalbant apie religinius dovanojimus, aukojimo momentas yra pati svarbiausia to papročio dalis. Taigi sakyčiau, kad tiek seniau, tiek dabar dovanojimui suteikiamas tas pats vaidmuo.

– Ar galima sakyti, kad prieš kelis šimtus metų lietuviams dovanos padėjo bendrauti?

Ir prieš kelis šimtus metų, ir šiandien dovanos padeda bendrauti. Dovana yra tarsi kalba, bet daikto pavidalu.

– Ir prieš kelis šimtus metų, ir šiandien dovanos padeda bendrauti. Dovana yra tarsi kalba, bet daikto pavidalu. Žinoma, galime ir dovanoti žodžius. Juk linkėjimas yra kaip dovana, tik ji teikiama į ateitį: vienas palinki sveikatos, kitas padėkoja. Taigi įvyksta ir davimo, ir gavimo veiksmas, tik gėrybės gaunamos ateityje.

Dovanojimas padeda žmonėms bendrauti ir netgi kažkaip vizualiai, labai materialiai, daiktiškai suprasti siejantį ryšį. Tarkim, einant į svečius nepatogu nieko nenusinešti. O vaišingumas taip pat parodo meilę, rūpestį, dėmesį.

– Savo rašomoje disertacijoje sakote, kad dovanų mainai keičia ne tik santykį, bet ir jame dalyvaujančius narius.

– Taip, šis pasakymas kilo tyrinėjant vestuvių papročius. Keitimasis dovanomis per vestuves labai svarbus – apdovanojami ir vienos šeimos nariai, ir kitos, ir išvažiuodami, ir atvažiavę, ir t. t. Kartu apsikeitimas dovanomis ne tik nužymi giminės ryšių žemėlapį, bet ir padeda tuos ryšius pakeisti. Tarkim, kaip dvi giminės tampa viena, kaip nuotaka tampa marčia – visi šie pokyčiai vyksta būtent dovanojimo metu. Tokiu būdu žmonės ne tik kažkuo keičiasi, bet ir keičiasi patys, pasikeičia jų statusas.

– Kuo yra panašios ir kuo skiriasi dovana ir auka?

– Įdomu tai, kad įvairiuose istoriniuose dokumentuose (kartais dėl vertimo, kartais dėl kalbos vartojimo ypatumų) dovanos ir aukos sąvokos painiojamos. Sakoma, kad tai buvo ne aukos dievams, o dovanos, ir atvirkščiai. Iš tikrųjų ta riba plonytė ir kitą kartą net nežinia, ar svarbu ją rasti, galbūt daug svarbiau pasižiūrėti, ką ji duoda.

– Ar šiais laikais dar aukojama?

– Religinėje bendruomenėje, be abejo, aukojama, pavyzdžiui, per kiekvienas mišias. O kasdieniame gyvenime mes tai galime vadinti ir auka, ir dovana – bet kuriuo atveju tai dėmesio ir laiko skyrimas. Kalbant apie dovaną, laikas yra svarbus matmuo. Kartais mes gauname dovaną ir jaučiamės skolingi tol, kol ateityje ją grąžiname. Arba atvirkščiai, jei kažką padovanojame, bet vėliau nesulaukiame iš to žmogaus dėmesio, bėgant laikui, ta dovana tarsi virsta užnuodytu daiktu, kuris nesukūrė ryšio, nors turėjo.

Kalbant apie auką, šiuolaikinėje vartosenoje ji dažnai siejama su gerais darbais: aš aukojuosi, darau kažką neatlygintai, labai gero ir labai prasmingo, t. y. skiriu savo laiką, savo gyvenimą – brangiausia, ką žmogus turi. Todėl labai vertinamos dovanos, kurioms reikėjo daug laiko.

– Kuo skiriasi dovanojimas dabar ir dovanojimas prieš kelis šimtus metų?

– Galima šiek tiek palyginti Kalėdų laikotarpį. Daug tyrinėtojų sutinka, kad lietuviškasis Kalėda nėra susijęs su šv. Mikalojumi, tapatinamu su dabartiniu Santa Klausu. Kalėda labiau susijęs su senesniais papročiais, su kalėdojimu, kai persirengėliai keliaudavo po kaimą: šeimininkai, norėdami išsipirkti, kalėdotojams teikdavo dovanas, o šie su Kalėda teikdavo linkėjimus, įvairius palaiminimus.

Šiuolaikinės dovanos labai bendruomeninės. Net sakyčiau, kad Kalėdų laikotarpiu mes galėtume labai tiksliai nupiešti savo ryšių žemėlapį pagal tai, kur ir kam teikiame kalėdines dovanas: vaikų darželiuose, mokyklose, darbe, tarp draugų, tam tikrose bendruomenėse ir kt. Visa tai padeda mums patiems net nemąstant suvokti, įprasminti aplinkinį pasaulį, kuriame svarbu ryšius palaikyti ir kiekvienais metais juos užtvirtinti.