Degančios rankos
Tai toliausioji jo kelionė
Pas tave, jau šįkart be kūnų,
Virš grandinių, ginklų ir karūnų,
Virš liežuvių aistringų vargonų.
[...]
Buvo šokis, uždegęs salę.
Buvo tavo ir mano lūpos.
Kas įveikti šį kelią gali,
Jei ne jausmas šį vaizdą įsupęs.
[...]
Ar per daug aš prašau – tik šokį,
Tarsi pūgą, lyg paukštį, lyg šūvį,
Kad jau amžiams galėčiau žinoti,
Jog ne veltui gyventa buvo.
Žodžiai Rimvydo Stankevičiaus, atlieka Marijonas Mikutavičius
Iš fronto grįžtantiems kareiviams tai bus ilgiausia kelionė pas mylimąsias, atsisveikinę su ginklais ir karo peizažais, jie lauks šokio ir bučinio. Šių laikų penelopės lauks savo odisėjų, jos nekeliaus, kaip dainavo Jurga Šeduikytė: „Moterys nekeliauja. Ne dėl to, kad negali – jos laukia atkeliaujančių. Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui – kaip ta, kuri jį šaukė per jūrą. Kas tu? Nežinau, bet jis ateis.“
Kad gimtų daina, kelionės maršrutas ar pasakojimas, reikia ne vieno balso, o balsų kakofonijos, reikia sugrįžtančių ir laukiančių, išeivių ir namiškių. Galbūt panašiai galėtume galvoti ir apie Europos pasakojimą: jame girdime daugybės skirtingų šalių balsus, įvairius dialektus. Iš mažųjų kultūros sostinių ir didžiųjų Europos kultūros sostinių galėtume sudaryti visai kitokį Senojo žemyno žemėlapį. Toks ir mano šio straipsnio bei visos rubrikos tikslas – iš skirtingų pasakojimų sudėlioti bendrą mažosios Europos didžiojo romano kelionės maršrutą. Mano kelionės gidai šį kartą du lenkų autoriai Krzysztofas Czyzewskis ir Andrzejus Stasiukas bei lietuvių kilmės ukrainiečių žurnalistė Marička Paplauskaitė. Visus juos traukinys atveš laiku į mažuosius Europos centrus.
Kelionių esė kaip dialogas
Vidurio Rytų Europos šalių paribiai glaudžiasi greta vienas kito, senuose popieriniuose žemėlapiuose per lenkimo linijas išsitrina negirdėtų upių ir vietovių pavadinimai. Kiek jų pirmą kartą bandysite ištarti? Šiandien lengvai rasite visas vietoves ir upes „Google“ žemėlapiuose. Tačiau kaip tuos taškus surasdavo keleivis be interneto prieigos, be „Starlink“? Būtent toks keliautojas iš Lenkijos A. Stasiukas tiki, „kad tik tikras žemėlapis gali priversti mus įsiklausyti į tolimus atgarsius“.
„Nyksta Michalovcai, nyksta Stropkovas, skylėta nebūtis pasiekė Užhorodo priemiesčius. Netrukus pranyks Humenai, nusitrins Vranovas prie Toplos ir sudūlės Cigamdas prie Tisos.“
Kelionių esė knygoje „Pakeliui į Babadagą“ jis fiksuoja nykstančios Europos kraštovaizdį, bijodamas, kad „visas pasaulis, tarsi senas žemėlapis, susidėvės ir susitrins nuo gausybės žvilgsnių“. Galbūt dėl to mažieji turizmo traukos centrai Europoje bijo išnykti, o gal supanašėti, ir todėl stengiasi riboti turistų srautus.
Masinis migravimas ir turizmas keičia kraštovaizdį, bet A. Stasiukas bando įsikabinti į tą nykstančios paribio Europos vaizdinį. Šioje esė jis keliauja per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Slovėniją, Albaniją, Moldovą, jo radaras taip pat fiksuoja ir Ukrainos Užkarpatę. Autorių galėtume vadinti Europos pasakotoju, keliautoju, kuris žavisi „atstumtųjų ir sužeistųjų pasauliu“. Esė rinkinyje „Mano Europa“ kartu su bendrakeleiviu ukrainiečių rašytoju Jurijumi Andruchovyčiumi jis ieško dviejų šalių dialogo. Galbūt Vidurio Rytų Europos pokalbis ir šiandien parodytų kelią į Europos pasąmonę, kurioje ir slepiasi mus vienijantis pasakojimas? Traukiniu, automobiliu ar autostopu A. Stasiukas atvyks laiku į mažuosius Europos kultūros centrus.
Kultūra be pabaigos
„Kad rastųsi mažasis pasaulio centras, negana administraciniame žemėlapyje aptikti apleistą ir pamirštą pasienį. Jei nebus žmogaus, turinčio idėjų ir žinančio, kaip jas įgyvendinti, nieko neatsiras.“
Egidijus Aleksandravičius
A. Stasiuko bendratautietis ir, galbūt, bendramintis „Paribio“ fondo Krasnagrūdoje (1) įkūrėjas, rašytojas, kultūros praktikas K. Czyzewskis, kurio „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“ pelnė 2025 m. geriausios verstinės knygos apdovanojimą (vertėjas Vytautas Dekšnys), taip pat renkasi mažiau populiarų maršrutą. Jis griauna didžiųjų kultūros monopolijų iliuziją ir mūsų dėmesį kreipia į mažuosius kultūros židinius, kurie ilgą laiką vos vos ruseno.
Regionų politika Lietuvoje ar Europoje šiuo metu skatina atsigręžti į tuos mažus miestelius ir kaimus, iš kurių pabėgo jaunoji karta, o tie, kurie pasiliko, pamažu nyksta, kaip ir miestelių pavadinimai popieriniuose žemėlapiuose. K. Czyzewskis kuria alternatyvią kultūrą, kurioje vietos randa ir mėgėjas, ir profesionalas. Čia gali susikalbėti lenkas su lietuviu, ukrainietis su slovaku. Visi patekusieji į mažąjį pasaulio centrą prie užstalės ieško savo Vidurio Rytų Europos tapatybės. Autoriui nerimą vis dar kelia euroregionų ir eurointegracijos klausimas, todėl jis vienu iš esminių matmenų Europos sanglaudoje laiko kultūrą, kurią sudaro gyventojų tapatybė, tradicijos tęstinumas, daugiakultūriškumas.
K. Czyzewskis savo „Paribio“ respublikoje rūpinasi ir išeiviais, ir namiškiais. Todėl čia glaudžiasi ir karo ar kultūros pabėgėliai. Juos visus jungia ilgesys, „kurį galėtume vadinti troškimu sugrįžti namo“. K. Czyzewskis tai vadina stiprybės šaltiniu, bet kartu tai tampa galimybe atsiverti kitam ir kitokiam.
Knygos pradžioje autorius aiškiai nupiešia savo kultūros modelį, kuris nėra linijinis, nesivadovauja skirtimi, o kaip tik sujungia. K. Czyzewskis piešia apskritimą, ieško to mažojo pasaulio centro, kuris sugebėtų mus suvienyti, sukurti mažosios Europos didįjį pasakojimą.
Tokie kultūros idealistai ir nykstančios Europos archyvuotojai kaip A. Stasiukas ir K. Czyzewskis galėtų būti pavadinti Trenktatikiais – žodžiu, kurio reikšmės ir autorystės negali iki galo paaiškinti ir pats „Paribio“ fondo įkūrėjas. Jie rūpinasi mažomis, užmirštomis bendruomenėmis ir klausosi kiekvieno jų pasakojimo. Čia visi tie pasakojimai juda ratu, nuo vieno paribio prie kito, nuo vieno pasienio prie kito, nuo vieno karo prie kito...
Geležinkelis – vilties simbolis
Stotis – išsigelbėjimo vieta
Stotis – taikinys (2)
Lietuvių kilmės ukrainiečių žurnalistė M. Paplauskaitė kviečia pasivažinėti Ukrainos geležinkelio linijomis, kur, nepaisant oro pavojaus, traukiniai pasiekia kelionės tikslą. Į Ukrainą laiku atvažiuoja eiliniai europiečiai ir „Oskaro“ statulėlės laureatai amerikiečiai, tokie kaip Seanas Pennas. Tik šios knygos veikėjai – ne vien atvykstantys ar išvykstantys keleiviai, bet ir geležinkelius aptarnaujantis personalas, kuris retai tampa pagrindiniu istorijos herojumi.
Geležinkelis karo pradžioje tampa pirmąja pasipriešinimo linija, o ilgainiui – ir nuolatine kelionės į taikųjį pasaulį linija. Apklaususi daugiau kaip 40 Ukrainos geležinkelių (ukr. Українська залізниця) darbuotojų, M. Paplauskaitė stengiasi parodyti, kad žmogiškumas ir profesionalumas įmanomas ir karo sąlygomis. Būtent žmogiškumas ir krizės valdymas padėjo iš šalies išgabenti daugiau kaip 4 mln. žmonių, 115 tūkst. šunų, kačių ir kitų namų augintinių. Šiandien kai kurie išeiviai sugrįžta į namus, jeigu tie namai vis dar stovi.
Stebėtina, kad Ukrainos traukiniai savo punktualumu pralenkė Europos šalių traukinius, o žmonės neprarado vilties pasiekti galutinę maršruto stotelę. M. Paplauskaitės geležinkelių kronikoje girdimi ne tik stočių vadovų ar architektų balsai, bet ir palydovų bei traukiniautojų išgyvenimai. Gyvi pasakojimai atspindi realių žmonių patirtį karo sąlygomis. Jie ir toliau keliauja naktiniais traukiniais, savo kupė svajoja apie susitikimus su mylimaisiais. Palydovės nešioja arbatą, kavą, o meninio traukinio (iniciatyvą remia Howardo G. Buffetto fondas) koridoriuose skamba šiuolaikinių ukrainiečių poetų ir tų, kurie krito kare, žodžiai. 2025 m. Serhijus Žadanas meninio traukinio vagonuose skaitė savo poeziją apie meilę ir geležinkelį. Tačiau yra poetų, kurie jau nevažiuos Ukrainos geležinkeliais, neskaitys gyvai savo eilėraščių ir nesigrožės pro akis prasilenkiančiais peizažais. Tai – geriausios 2025 m. verstinės poezijos knygos autorius Maksymas Kryvcovas šaukiniu Dali.
Eilėraščiai iš šaudymo angos
Maksymas Kryvcovas
Kad ir kaip stengiausi
išvažiavau priešaušriu
pasiėmiau brangų kompasą
sutepiau granatsvaidį iš valstijų užsakytu
specialiu tepalu
švelniu ir baltu
kaip vaikiškas kremas rankoms
pasiėmiau granatų
kad užtektų su kaupu
gerai užmaskavau poziciją
nelendu iš apkaso
be ypatingo reikalo
net liemenę apsivilkau
bet vis tiek
pelė apgraužė mano paskutinį bananų skonio
baltyminį batonėlį
esu piktas
esu labai piktas
Vertė Marius Burokas, leidyklas „Baziliskas“
Nepaisant vilties suteikiančių laiku atvykstančių traukinių, vis vien esame pikti, labai pikti, kad pasaulio tvarka sujaukta, kad vietoj kelionės džiaugsmo mus kankina sugrįžimo ar išvykimo nerimas.
„Susitikom netikėtai ir supratom, kad regėjom kažkur vienas kitą“ (3)
Portugalų kalboje žodis „Saudade“ (tariama sau-da-de) apibūdina gilų, melancholišką ilgesį, nostalgiją arba meilę kažkam, ko nebėra, kas prarasta arba ko niekada nebuvo. Šis karčiai saldus jausmas galėtų apibūdinti ir vietas, kurių ilgimės, nors jose net nebuvome apsilankę. Šis jausmas galėtų aplankyti mus ir galvojant apie žmones, kurių dar nesutikome, o, rodos, jau kažkur regėjom vienas kitą.
Toks ir nykstančios Europos jausmas, meilė mažiems kultūros centrams ir paribiams, kurie išsitrynė iš popierinių žemėlapių. Tačiau kai skaitai tau nepažinto Europos miesto pavadinimą, nesvarbu – iš vidurio, rytų, šiaurės, pietų ar vakarų – apima noras atsiversti „Google“ žemėlapį, įsijungti navigaciją ir ten nuvažiuoti. Kartais aplinkybės neleidžia išvažiuoti, todėl transporto priemone tampa knyga, pokalbis. Skaitai kitą kultūrą ir apima jausmas: susitikom netikėtai ir supratom, kad regėjom kažkur vienas kitą.
Mes visi kažkuo panašūs, bet kartu išsaugome savo unikalų balsą, mes visi galime parašyti bendrą „Mažosios Europos didįjį romaną“. Nesvarbu, ar esame centre, ar paribyje, o gal vykstame nežinoma kryptimi, tiesiog reikia laiku pakeisti traukinio vėžes iš rusiškų imperinių į laisvas europines.
1 – Krasnagrūda (lenk. Krasnogruda) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Seinų valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje
2 – Citata iš M. Paplauskaitės knygos „Traukinys atvyksta laiku. Ukrainos žmonių ir geležinkelių istorijos“
3 – Justės Arlauskaitės–Jazzu ir Leono Somovo daina „Ką tu su manim darai?“
Naujausi komentarai