Apie tai kalbėta kino režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos profesorės Giedrės Beinoriūtės moderuojamame tinklalaidės „Pokalbiai LATGA autorių namų virtuvėje“ epizode, skirtame artėjančiam Vilniaus trumpųjų filmų festivaliui. Pokalbyje dalyvavo ir lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ bendrakūrėjė ir Vilniaus trumpųjų filmų festivalio organizatorė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė, kino režisierius Adas Burkšaitis ir Ignas Miškinis. Kaip ir kur gimsta trumpametražiai filmai, kaip jie finansuojami, kokį vaidmenį atlieka kino mokyklos, prodiuseriai, festivaliai ir platinimo kompanijos – visa tai tapo kūrėjų pokalbio tema.
Daugiau laisvės
Paklaustas apie savo patirtis, susijusias su trumpaisiais filmais, pernai daugybę „Sidabrinės gervės“ statulėlių pelniusio ilgametražio filmo „Pietinia kronikas“ režisierius I. Miškinis šypsodamasis prisiminė darbą prie studijų laikų trumpametražio filmo „Lengvai ir saldžiai“, tapusio neįtikėtinai populiaraus kino teatruose.
„Sutarėme, kad jo premjera bus didžiojoje kino teatro salėje. [...] Kurti filmą padėjęs draugas sakė, kad bus labai gėda, kai 1 tūkst. vietų salėje būsime tik mes ir dar dešimt draugų, bet buvo visiškai priešingai“, – nuostabą prisiminė režisierius. Vėliau filmas buvo platinamas, vyko jo atskiras seansas.
Kino režisierius A. Burkšaitis, pastebėjęs ilgametražio ir trumpametražio filmų scenarijaus rašymo skirtumus, dalijosi asmenine patirtimi, kodėl trumpametražis kinas jam tapo svarbia kūrybos erdve.
„Trumpametražiai filmai man yra galimybė užgrūdinti laisvės jausmą. Kai kuri ilgametražį filmą, turi didesnį biudžetą, atsiranda daugiau įsipareigojimų, jauti didesnį spaudimą, tam tikrais momentais sunkiau atrasti savo stilių, juo patikėti. Tumpametražis filmas leidžia ieškoti, klysti ir labiau pasitikėti savo intuicija“, – sako jau ne vieną sėkmingą trumpametražį filmą sukūręs ir tarptautiniuose festivaliuose pristatęs A. Burkšaitis.
2024 m. filmas „Tušinukas“ jam pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias trumpametražis filmas, o Rygos tarptautiniame kino festivalyje šis filmas buvo atrinktas kaip kandidatas į prestižinius Europos kino akademijos apdovanojimus.
A. Burkšaitis priminė didžiojo ekrano grandus, kurie po ilgametražių juostų sėkmės ėmėsi trumpojo metro, nes norėjo pasinerti į naujus kūrybinius ieškojimus.
Trumpasis filmas leidžia ieškoti, klysti ir labiau pasitikėti savo intuicija.
Vieta eksperimentams
Kalbėdami apie studentiškus trumpametražius filmus, tinklalaidės dalyviai pabrėžė, kad studijų laikotarpis turėtų likti saugia erdve eksperimentams. Pasak profesorės G. Beinoriūtės, studijos turėtų būti tam tikra sala – vieta, kur galima mokytis, bandyti ir klysti, nesijaudinant, kad kiekvienas darbas iš karto taps galutiniu rezultatu.
Šiai minčiai pritarė ir jos kolega Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinėje kino mokykloje I. Miškinis, kuris atkreipė dėmesį į psichologinius aspektus. „Festivaliai gali būti ir galimybė, ir spąstai. Kai dar mokaisi, labai svarbu leisti sau klysti ir nebijoti keisti krypties, nes kiekvienas filmas yra nauja istorija“, – sakė žinomas režisierius.
R. Daugėlaitė-Cegelskienė pabrėžė, kad nors studentiški filmai neturėtų būti spaudžiami rezultatų, jie neatskiriami nuo profesionalaus lauko: „Neturime nuostatos, kad studentiški darbai negali dalyvauti festivalyje, – svarbiausia, kad filmas būtų užbaigtas ir turėtų ką pasakyti.“
Pokalbio metu paneigtas mitas, kad trumpametražis kinas skirtas tik pradedantiesiems. A. Burkšaitis priminė didžiojo ekrano grandus, kurie po ilgametražių juostų sėkmės ėmėsi trumpojo metro, nes norėjo pasinerti į naujus kūrybinius ieškojimus.
„Jau daugiau kaip dešimt metų nuosekliai bandome paneigti požiūrį, kad trumpametražis filmas yra tik studentiškas formatas. Prie trumpametražio kino neretai grįžta ir labai patyrę, puikias karjeras padarę kūrėjai“, – sakė R. Daugėlaitė-Cegelskienė, o režisierius I. Miškinis prisipažino, kad ir pats vis dažniau pasvarsto apie naujo trumpametražio filmo kūrimą.
Kelias į pripažinimą
Tinklalaidės dalis skirta sausio 21–27 d. vyksiančiam Vilniaus trumpųjų filmų festivaliui, kurio seansų išvys ir kauniečiai. Be filmų, skirtų įvairaus amžiaus auditorijai, kino dirbtuvių, Kauno sinefilai turės galimybę susitikti su filmų kūrėjais ir dalyvauti išskirtiniame kone 300 minučių seanse – festivalio tradicija tapusioje, lankomumo rekordus gerinančioje „Kino naktyje“. Šiame sausio 23 d. „Romuvoje“ vyksiančiame renginyje – devyniolika įkvepiančių, juoko ašaras braukti ir antakius kilnoti priverčiančių ar nervus pakutenančių filmų.
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis per pastaruosius metus tapo viena svarbiausių trumpametražio kino platformų Lietuvoje ir regione. Festivalis yra pelnęs „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimų kvalifikacijas, vadinasi, jo konkursinių programų nugalėtojai gali pretenduoti į vienus svarbiausių kino apdovanojimų tarptautiniu mastu.
„Tai ilgamečio darbo rezultatas. Šios kvalifikacijos yra ne tik prestižas, bet ir labai aiškus signalas kūrėjams, kad trumpametražis filmas gali tapti realiu tramplinu į tarptautinę kino erdvę“, – sakė viena iš festivalio organizatorių R. Daugėlaitė-Cegelskienė.
Festivalis kasmet sulaukia tūkstančių paraiškų iš viso pasaulio ir tampa svarbia vieta lietuviškų filmų nacionalinėms premjeroms ir profesiniams kontaktams. Šiemet organizatoriai gavo beveik 70 lietuviškų trumpųjų filmų kūrėjų paraiškų, festivalio metu vyks net dešimt lietuviškų trumpųjų filmų premjerų.
A. Burkšaitis pastebėjo kūrėjams svarbų trumpametražių filmų festivalių ypatumą: jie mažiau orientuoti į komercinę sėkmę, lankomumą. Tokie festivaliai vertina ir apdovanojimus skiria už autorinį braižą, specifinio stiliaus paieškas.
Naujausi komentarai