Už „Stop juostos“ – „Pragiedrulių“ vertas žvilgsnis į Kauną | KaunoDiena.lt

UŽ „STOP JUOSTOS“ – „PRAGIEDRULIŲ“ VERTAS ŽVILGSNIS Į KAUNĄ

Kauno tarpukario moderniąją architektūrą, kuri įtraukta į "Unesco" preliminarųjį paveldo sąrašą, ir ne tik pristatantis LRT Kultūros projektas "Stop juosta" pagerbtas geriausių 2016 m. radijo ir televizijos laidų konkurse "Pragiedruliai".

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ketvirtadienį vykusioje iškilmingoje ceremonijoje "Stop juosta“ pripažinta geriausiu televizijos dokumentikos projektu.

"Tarpukaris Kaune yra kažkas ypatingo, nuostabaus, bet tuo nesididžiuojame, nes gal nežinome istorijos. Net mums, ilgai dirbantiems žurnalistinį darbą, atsiveria akys. Pasakyti, kad esame verti apdovanojimo, būtų nekuklu, bet tikrai daug darbo įdėta ir labai pradžiugino žinia", – TV dienai" sakė laidos vedėja ir prodiuserė Jurgė Pridotkaitė.

– Kodėl televizijoje atsirado "Stop juosta"?

– Pro savo biuro langus matome Laisvės alėją ir kaskart pažiūrėjus kildavo klausimas, kodėl ji miršta ir kaip ją atgaivinti, kai kauniečių pasivaikščiojimai pasuko į "Akropolį". Viskas baigėsi projektu, kurio įdomybė ir ta, kad įtraukiame visuomenę: apsitveriame stop juosta, su laidos svečiu kalbame apie tos vietos architektūrą, istoriją, žmonės gali čia pat prieiti, jiems dalijame skrajutes apie tą pastatą. Iš pradžių padarėme 15 architektūrinių maršrutų, po to keliavome į pramonės temą, nes jos užuomazgos – taip pat Kaune. Labai gera matyti, kad žmonėms reikia kultūros, ne vien "popso".

– Kas kuriant projektą labiausiai nudžiugino?

– Jį įkūnydami mes patys gavome tokią didžiulę dovaną – pažindami miestą, kalbindami paskutinius amžininkus ir tai, ką išgirstame, pateikdami žiūrovams. Prieš pusmetį iš vienos Kauno rajono mokyklų išgirdome, kad mūsų laidas naudoja savo patriotinio auklėjimo valandėlėms. Tai didysis įvertinimas ir džiaugsmas, kad laidas vertina jauni žmonės. Taip laidoje užslėptas patriotizmo ugdymas, istorijos perteikimas jauniems žmonėms jiems patrauklia forma o ateityje planuojame sukurti interneto svetainę. O apskritai už šį projektą reikia padėkoti būriui žmonių: tiems, kurie po kruopelytę surenka faktus ir vardan idėjos gaišta laiką – architektams, istorikams, architektūros istorikams, taip pat projekto režisierei Svetlanai Gužauskienei, montažo režisieriams Juozapui Tamošiūnui, Akvilei Matulaitytei.

– O kas jums pačiai Kaune buvo atradimas?

Žmonės tikėjo tuo, ką daro, suprato, kad reikia Lietuvą prikelti, ir darė tai visa širdimi ir su užsidegimu.

– Pastatai, žinoma, labai įdomūs, bet dar didesnė nuostaba buvo sužinoti apie prarastą turtą – šviesuolius, žmonių, kurie kūrė Lietuvą, stulbinamą išsilavinimą, erudiciją. Nuostabu išgirsti, kad kaimo vaikas mokėjo 10–15 kalbų, kad mokyklose visuotinai mokyta lotynų, graikų kalbų. Švietimo sistema, žmonių šviesumas ir tikėjimas ateitimi tuo laikotarpiu buvo stulbinamas. Nebuvo tos skaudžios savižudybių problemos, žmonės tikėjo tuo, ką daro, suprato, kad reikia Lietuvą prikelti, ir darė tai visa širdimi ir su užsidegimu. Taip pat neįtikėtina atrodo tai, kad visi Kauno pastatai, kuriuos šiandien iš naujo atrandame ir didžiuojamės, buvo pastatyti per 20 metų – tai dar vienas stebuklas. Didžiausias šokas tas, kad tie inteligentai, poliglotai buvo ištremti, sušaudyti, o iš šviesuomenės beliko vienetai.

Kalbant apie tų laikų švietimą, įdomu tai, kad prezidentai nepuldavo statydintis rūmų, pirmi statiniai būdavo mokyklos ir pieninės. Ir dėl ko tuo tarpukariu viskas šovė į viršų, pramonė užsisuko – puikiai suvokta, kad visa ko pradžia yra švietimas, jam ir teiktas prioritetas.

– Juokaujama, kad kauniečių savivertę geriausiai atskleidžia humoristine tapusi frazė "Ir Kaune galima gyventi". Neatrodo, kad nevisavertiškumo kompleksas kitų miestų gyventojams būtų toks aktualus. Kaip manote, kodėl?

– Savivertės trūkumas, manau, yra ne tik kauniečių, bet visų lietuvių bruožas. Esame pernelyg kuklūs, valdžia mus visaip gręžia, džiauna, suka centrifugose, o mes tylime ir nieko nesakome, toliau sėdime ramūs ir neorganizuoti. Bet savo vaikus mokau, kad jei nepatinka kažkas, eitų streikuoti. Kauniečiai gal darbais užsiėmę ir neturi laiko pagalvoti apie savivertę, o geriausia, kad visi mylėtų savo miestą – ir kauniečiai, ir vilniečiai, ir anykštėnai.

Iš vienos Kauno rajono mokyklų išgirdome, kad mūsų laidas naudoja savo patriotinio auklėjimo valandėlėms. Tai didysis įvertinimas ir džiaugsmas.

Kaune šiuo metu išties renesansas, dabar dar ir Europos kultūros sostinės titulas prisidėjo. Kažkuria prasme net sirgau už Klaipėdą ir Palangą, nes maniau, kad taip geriau būtų, maniau, kad mes neverti – vėl ta savikritika išlenda.

Kuriant projektą teko perskaityti, kad tarpukariu kauniečiai labai judrūs ir darbštūs, bet mažai rūpinasi sveikata – net skelbimai, kviečiantys į polikliniką, būdavo. Tai gal taip visada buvo, kad kauniečiai turi padaryti daugiau, jog matytųsi Lietuvos kontekste.

– Ištikimieji kauniečiai mėgsta pažymėti, kad tarpukariu Kaune formavosi miesto kultūra, kad tai lietuviškosios kultūros židinys, tarpukario architektūra ir "Unesco" linksniuojama. Bet gal ta Kauno kultūra ir liko tarpukary?

– Gal ir nelabai ką turim šiandien. Tiesa, tarpukario interjero mada vėl sugrįžta, "art deco" stiliaus atgimimas jaučiamas. Apskritai miesto kultūros buvimą arba nebuvimą lemia žmonių sąmoningumas. Pavyzdžiui, matyti kardinaliai pasikeitęs požiūris – nebeperkame lietuviškų prekių, o mūsų projekto tiriamu laikotarpiu buvo skatinama palaikyti Lietuvos pramonę. Štai neseniai lankėmės Palemono keramikos gamykloje, kuri kažkada buvo didžiausia Baltijos šalyse. Šiandien ji dirba gal dvidešimtadaliu pajėgumo, nes niekas nebeperka plytų. Statybos vyksta, bet plytas dauguma perka lenkiškas, nors vėliau dejuoja, kad skilinėja ir šalta.

– Kaunas jau nusipiešė Europos kultūros sostinės karūną. Tikite, kad ji virs realia ir verta susižavėjimo?

– Daug kas vaikystėje piešėme karūnas, su jomis savotiškai jautėmės kilmingesni, ir Kauno atveju lieka atviras klausimas – ar užteks tą karūną tik nusipiešti? Tikėkime, kad pavyks tikra pasipuošti, tik reikia pasižiūrėti į Vilniaus pavyzdį, kad nekartotume tų pačių klaidų. Kultūros sostinės statusas apeliuoja į jausminį pradą, kad turime mylėti save, tada – savo miestą, ir viskas bus gerai. O kultūra prasideda šeimoje. Nebūna taip, kad nuolat vilki treningus, šauki ant vaikų, o apsivelki fraką ar vakarinę suknelę ir iškart tampi kultūringas.

– Kaip Kauną pristatytumėte jo nepažįstančiam žmogui?

– Gal nebūtų per skambu pasakyti, kad Kaunas – valstybingumo pradžia. Vilnius turi nuostabų baroką, o Kaunas – tarpukario modernizmą. Tik baroko architektūra, atrodo, pati savaime graži net ir menu nesidominčiam žmogui, o apie modernizmą reikia šiek tiek žinoti, todėl rodomuoju pirštu mūsų projekte tampa apie tas vertybes pasakojantys žmonės.

– Kokius pragiedrulius matote Kaune?

– Pasakyti, kad pasikeitė meras ir viskas pagerėjo, tampa kliše, bet tai, kad meras subūrė jauną, veržlią komandą, kuri išties dirba, vienareikšmiškai kelia optimizmą. Kaunui duotas šansas apsitvarkyti, apsišluoti – ateina laikas susitvarkyti kiemą, pasikviesti kaimynus ir kartu išgerti arbatos, ir tai labai smagus jausmas. Manau, Kaunui viskas bus gerai.

– Kokius stereotipus apie Kauną matote pasitvirtinančius ar dūžtančius?

Savivertės trūkumas, manau, yra ne tik kauniečių, bet visų lietuvių bruožas. Esame pernelyg kuklūs, valdžia mus visaip gręžia, džiauna, suka centrifugose, o mes tylime ir nieko nesakome.

– Savivertės nebuvimas ir konkurencija su Vilniumi vis dar ryškiai matyti, nors tai yra visiškai bergždžias reikalas, ir to visai nereikia. Atrodo, išvažiavai į Vilnių, lyg aukščiau pakilai. Iš mūsų laidos praktikos – iš Vilniaus atvyko dirbti žurnalistas, atrodė, jam kilęs jausmas panašus kaip atvažiuoti į Balbieriškį, čia, esą, nereikės dirbti. Tai tikrai nepasiteisino. Dar vienas ne nuo žmogaus valios priklausantis dalykas, dėl kurio kauniečiai greičiau juda ir nuveikia daugiau – spūsčių nėra. Vilniečiai gal didesni filosofai – sėdi jose. Bet, tiesą sakant, nemanau, kad miestai lemia žmogaus bruožus – visur visokių žmonių yra. Duobių Vilniuje – ne mažiau nei Kaune. Kažkada teko daryti ir reportažą apie kauniečių šukuosenas – neva, iškelti, išpūsti ir laku supurkšti kuodai – koks vargas buvo tokių surasti. Ryškaus makiažo irgi mažiau matyti. Vilniuje drabužių stilius laisvesnis, bet ir Kaune jis panašėja.

– Kada stop juostą kabinsite Vilniuje ar Klaipėdoje?

– Mūsų tiriamu laikotarpiu Vilnius buvo ne mūsų, todėl nevyksime ten. Kitą sezoną važiuosime į mažesnius miestus Žemaitijoje, Aukštaitijoje, pvz., į Palangos stotį, Birštono moderniuosius pastatus. Keliausime po "užmirštus" Lietuvos miestus ieškoti tarpukario architektūros perlų.

"Stop juosta" – šeštadieniais 19 val. per LRT Kultūrą.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

kaunietė

Šio sezono televizijos laida "Stop juosta" iš tikrųjų yra labai įdomi. Bene dvi įdomiausias laidas išskirčiau, na gal tris - "Legendas", "Stop juosta" ir "Atšvaitus". Dar kartais būna įdomūs pašnekovai laidoje "Kelias į namus". Kuo mane patraukė "Stop juosta"? Aš pradėjau kitaip žiūrėti į miestą, kuriame jau labai seniai gyvenu ir kuris yra man brangus. Susipažinau su art deco stiliumi ir eidama gatvėmis ieškau namų, kurie turėtų šio stiliaus bruožų. Džiaugiuosi kiekvienu restauruojamu pastatu, gražėjančiu mūsų miestu. Ačiū laidos kūrėjams.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS