V. ŠOBLINSKAITĖ: NEBEMOKU IR NEBENORIU BŪTI MALONIAI DRUNGNA

Suprantama, kad rašytojams nestinga minčių, tačiau pokalbis su Violeta Šoblinskaite-Aleksa – toks glostantis sielą, tikras "Rudens dienos užkalbėjimas" (taip pavadinta pirmoji jos prozos knyga). Taip kvepiantis ne tik už pusšimčio kilometrų nuo Kauno įsikūrusios menininkės namų jaukumu, bet ir gyvenimo druska.

– Feisbuko bičiulius vasarą įspėjote, kad nepasigestų jūsų, – keliaujate į daržus. Dabar, rudenį, irgi pagavau darže. Įgimta, išsiugdyta ar būtinybės įskiepyta toji meilė įleisti į žemę pirštus?

– Didelės būtinybės daržuose kapstytis gal ir nebūtų, juk nebe tie laikai, kai privalėjome prisigrybauti, prisiuogauti, prisiauginti, kad paskui badu nemirtume, viską – lyg kokios voverės – žiemai, į rūsį. Tačiau mano rūsys ir dabar kiekvieną rudenį pilnutėlaitis. Žymiai skaniau, kas sava, o ne iš parduotuvės. Žinai, žmogau, kad jokių E, jokių superfosfatų. O ir tokių agurkų, kokius aš raugiu, iš niekur negausi.

Ar norėčiau kur nors grįžti, net jeigu tai būta mano aukso amžiaus? Oi, ne!

Kita vertus, kai gyveni miestelyje ir turi aplinkui namus gabalą žemės, tai negi užtektų vien tulpių ir pinavijų? Reikia ir pomidoro, ir moliūgo, ir svogūno laiško. Va ir tenka retsykiais įšokti į tas lysves: piktžolėms juk nepasakysi, kad laiko nėra, kad iš darbo parėjai pavargęs, kad norėtum pagulinėti saulės atokaitoje, knygą paskaityti...

– Ruduo prasidėjo gražiu jūsų gimtadieniu. Turiu mintyje skaičių – 65. Kadangi anksčiau "Kauno dienai" esate sakiusi, kad metų išdavystės nelaikote nuodėme, pasikalbėkime apie tuos metus ir jų patirtis. Mylite savo amžių? Ar kartais žaidžiate atminties žaidimus "Norėčiau grįžti į..."?

– Metai nėra našta. Kol kas. Kiek ilgai, vienas Dievas težino.

Būta mano gyvenime labai šviesių valandų, būta skaudžių. Viską reikėjo išgyventi ir, tikėkimės, dar ne pabaiga, dar visokiausių emocijų bus.

Į praeitį gręžiojuosi atsargiai, atsisuku tik ten, kur man atrodo saugu. Kol to nebuvau išmokusi, prisižaidžiau: raudodavau, kad akis išverkiau, naktų nemiegodavau – paskui širdis į užkulnius, net sunkiai susirgau... O besigydydama supratau, kad reikia taikytis su pasauliu ir pačiai su savimi: ko negaliu pakeisti, verčiau nė nebandyti. Nors paspausti "delete" smegenyse nėra lengva, tačiau prisiversti galima. Tai, matyt, ir bus didžiausias mano amžiaus pranašumas – liautis svaigus. Egoizmas? Taip, geroka egoizmo dozė, tačiau be tos kasdienės dozės būtų tiesiausias kelias į pražūtį. Aš nebemoku ir nebenoriu būti maloniai drungna. Arba liepsnoju, kad net lydausi, arba įjungiu šaldiklio režimą, kad neigiamos emocijos sušaltų į kaulą.

Ar norėčiau kur nors grįžti, net jeigu tai būta mano aukso amžiaus? Oi, ne! Kas buvo, pražuvo. Man dabar labai svarbu, ką šiandien turiu: tikėjimą, mylintį ir mylimą žmogų, jaukius namus, vaizdą pro langą, kuris vertas milijono, mėgstamą, visutėlaitę energiją suryjantį darbą.

– Kad ir kiek mums būtų metų, tėvų ilgesys nemenksta. Viešai prisipažinote, kad turite Amžinatilsį Tėtės priklausomybę. Ir knyga, kurią parengėte jo atminimui, pavadinta "Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas". Kaip šiandien jūsų širdyje gyvena Tėtė, Mama?

– Knygoje – ir Tėtė, ir Mama. Tiesiogiai liudyti Mama jau negalėjo, nes sunkiai besuvokia realybę. Tačiau jų gyvenimo istorija atskleista per Tėtės laiškus, per giminaičių ir Tėtės bičiulių atsiminimus.

Džiaugiuosi, kad apie Tėtę prabilome kartu su broliu Valdemaru, nes Adomas Šoblinskas svarbus mums abiem. Per anksti jo netekome. Dabar jau esame už Tėtę vyresni. Brolis – metais, aš – net septyneriais. Keistas jausmas – būti senesniam už savo gimdytoją.

Nuo Tėtės atitrūkti tikriausiai neišmoksiu niekados, kad ir kiek sykių bandyčiau visus savuosius "ištrinti" spaudyti. Ir ne vien tik nuo Tėtės... Kai prisimenu jį, prisimenu ir Nausodės senelius, savo dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres. Vieni jau – už aukštų debesų, ilsisi Viešpatyje, su kitais stengiamės kasmet susitikti per giminės agapę, kuriai man be galo smagu ruoštis.

Visa, kas manyje geriausia (jei tik to gerumo bent gramo esama), – iš Tėtės, iš tos giminės, iš tų žvyruotų ir molėtų keliukų, bėgančių į tėvoniją, iš alksnynų ir akmenynų, pas mus kūlynais vadintų, kur saulei leidžiantis gailiai bliauna avys, besiprašančios namo, kur sirpsta žemuogės ir geltonosios trešnės, o susirūpinusią galvą ima ir paglosto amžinatilsį Močiutės delnas – sudiržęs, reumato iškilnotais sąnariais, dažnai dar ir paišinas, tačiau gebantis akimirksniu suraminti.

– Jau 20 metų gyvenate Veliuonoje. Nors Kaune išvažiuodama palikote savo širdį, netapote naujai aplinkai svetima – gražiai įsiliejote į veliuoniškių bendruomenę, dabar jau pati vienijate ją. Kas kūrybos žmogui yra jo gyvenamoji aplinka? Kokia sąveika: kas ką keičia?

Neskirstome darbų į moteriškus ir vyriškus: darome, ką kuris mokame.

– Taip, šiemet jau dvidešimt pirmą kartą sėsiu prie Kūčių stalo Veliuonoje, nes iš Kauno į Veliuoną atsikrausčiau Kūčių išvakarėse. Du dešimtmečiai nėra toks trumpas laikas. Mūsų miestelyje jis (laikas) – kaip ir visur – pulsavo. Būta meto, kai žavėjausi viskuo, ką čia patiriu: kiekviena diena atrodė Dievo dovana. Tačiau būta ir melo, patyčių, pavydo, kai norėjosi spjauti į viską ir apsigyventi kažkur kitur. Laimė, blogi dalykai kada nors juk baigiasi, net ir karas.

Dabar dirbdama bibliotekoje kasdien turiu bendrauti su daugybe žmonių, tad mokausi į daugelį nutikimų žvelgti su humoru (mieliau rašyčiau "jumoru").

Asmeninio archyvo nuotr.

Anądien viena miela moterytė rimtų rimčiausiu veidu paragino mane jau užleisti jai atseit šiltą vietelę. Anksčiau gal būčiau sutrikusi, supykusi, o šiandien reaguoju ramiai: žmonės juk nemato, kiek filialo bibliotekininkas turi įdėti pastangų, kad bibliotekoje būtų jauku, įdomu, prasminga. Atrodo, ką čia veikti: sėdi sau, bezdi, knygeles skaitinėji, kryžiažodžius sprendi... Ar pasakysi taip manančiai moterytei: vištele, miela tu vištele, tokios kaip tu kaimo bibliotekose dirbdavo tiktai gūdžiu sovietmečiu? Nepasakysi. Ir nereikia. Tegul žmogus nepraranda geros nuomonės apie save. Savivertė juk labai svarbu. Jos reikia net didžiausiam kvailiui – kad neprasigertų iš nevilties, bent jau tiek.

– Gražus Dievo planas buvo sutikti antrą savo puselę – chirurgą, rašytoją Gasparą Aleksą. Judu esate fantastiškas tandemas ir dovana Veliuonai – įkūrėte savo namuose muziejų "Ars Terra". O koks judviejų laikas: kokie dviejų rašytojų pokalbiai prie virtuvės stalo, kokie bendri ir atskiri darbai namie? Kai abu susėdate prie kompiuterių, namai griūva?

– Namai negriūva, per laiką jie net gerokai pagražėjo, nors štai jau ketveri metai manęs penkias dienas per savaitę nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro tuose namuose nebūna. Kartais, žinoma, lieka neišsiurbti kilimai, nenubraukti voratinkliai... Bet pareinu – šilta (rudenį ir žiemą), pyragais kvepia arba kopūstiene su rūkyta karka, vynuogių priskinta, obuolių.

Neskirstome darbų į moteriškus ir vyriškus: darome, ką kuris mokame. Gasparas vyną užraugia, šiltnamius prižiūri – man pomidorų net ravėti nereikia, aš tik pasėju ir išpikiuoju, o sodina, tręšia, ravi, geni, laisto jau pats. Ką aš darau? Et, ką pripuolusi: tai paraviu, tai į stiklainius kažką sukemšu... Skalbia mašina, indus plauna mašina. Gyvenk ir norėk!

Aš šiuo metu, ačiū Dievui, nerašau beveik nieko. Sakau: ačiū Dievui, nes laiko nėra. Dar jeigu pridėčiau, kad esu prie tinginio.

O štai Gasparas prie kompiuterio sėda iš ankstyvo ryto. Po pietų jis jau "ūkį" tvarko. Pasišnekame mudu vakarais. Turime apie ką paliežuvauti: ir gyvenimai abiejų išsipasakoti iki paskutinio adatos dūrio, ir kultūros klausimus pakedename.

"ArsTerra", vos tik pradėjau dirbti, deja, numirė. Trejus metus rengėme dailininkų vasaros plenerus, finansuojamus, deja, tik iš savos kišenės, man dar ir virėjos pareigos buvo patikėtos. Paskui susėdome, paskaičiavome, kiek išleidžiame pinigų. O dar ir ne tokias jau ilgas atostogas gaila būtų prie puodų praleisti. Tada ir nutarėme: bus gana.

Dabar "ArsTerra" patalpose vasarą padarome vieną kitą bibliotekos renginį, sukviečiame gimines į agapę. Pavargome plėšytis? Manau, taip.

Taip, būta ir blogesnių mūsų kalbai laikų. Ačiūdie, bromos, atvertos ing viečnastį, jau praeity.

– Kultūros lauką apsodinote ir dar vienu prasmingu darbu – įamžinote iš Veliuonos kilusio menininko Šarūno Šimulyno atminimą. "Ars Terra" išskyrėte kambarį, suorganizavote pinigų Šarūno Šimulyno žodžio ir vizualaus meno premijai, plenerams, tačiau valdžios lyg ir pametė pažadus paremti... Nenusvyra rankos?

– Šarūno Šimulyno memorialinė ekspozicija irgi persikraustė į biblioteką – kitaip tariant, paskui mane iš namų parėjo. Bibliotekoje eksponuoti Šarūną prasmingiau, daugiau ekskursijų, daugiau renginių, daugiau smalsių akių.

Kai rankos nusvyra, reikia atsisėsti patogiai – veidu į tą vaizdą pro langą už milijoną, įsipilti sklidiną taurę Gasparo gaminto vyno – ir vėl šaus į galvą kokia nors nesąmonė!

Puikiai suprantu, kad ne kiekvienas rajonas pajėgus turėti po kelias literatūros premijas, juoba teikti jas kas metai, remti kitus dviejų ramybės drumstėjų, iš didmiesčio parsikrausčiusių į provinciją, sumanymus.

Ačiū Dievui, yra respublikinės programos. Štai, tarkime, šiemet Kultūros taryba parėmė mano projektą (na, ne mano, o bibliotekos) "Pasimatymai Rašytojų giraitėje". Turim tokį Petro Cvirkos literatūros premijos laureatų ąžuolyną Veliuonoje. Dabar ten augs nebe šiaip sau ąžuolai, o vardiniai: bus aišku, kurio rašytojo kuriais metais medis sodintas, už kokį kūrinį autorius premijuotas. Nefunkcionali erdvė pradeda funkcionuoti – net keletą renginių šiemet giraitėje padarėme, buvo smagu.

– Net nedrąsu praverti jūsų literatūrinę skrynią – tiek ten visko! Poezija, novelės, eseistika, romanai, dramaturgija, vertimai iš vokiečių, lenkų, rusų kalbų... Kaip viskam paskirstote savo talentą ir laiką, kas vis dėlto artimiausia širdžiai?

– Na taip, esu Barbė Devyndarbė. Buvau! Pastaruoju metu lėtinu tempus. Kas artimiausia širdžiai? Pats rašymo procesas. Pavyksta gražus sakinys, džiugu. O jeigu jis dar ir prasmingas...

– Ką iš savo kūrybos rekomenduotumėte perskaityti žmogui, norinčiam pažinti Violetą Šoblinskaitę-Aleksą?

– Nežinau. Gal romaną "Vilkų marti"? Gal noveles "Tyruliukuose viskas gerai"? Gal poeziją – "Obuolius iš meilužių sodo"? O gal tą knygą, kurios dar nėra... Irgi bus romanas. Vadinsis "Katės neturi skėčių". Bėda, niekaip jo nepabaigiu.

– Literatūrinėje kūryboje esate nepaprastai žodinga. Garbingai tęsite iš Tėčio perimtą priesaką, kad gimtoji kalba – turtas, o tarmė – lobis. Kaip kalbai įsipareigojęs žmogus pasakykite, ką manote apie šiandienę mūsų kalbos būklę?

– Bloga ta būklė, mano galva – ir ne metai, kurių sulaukiau, kalti, kad norisi niurzgėti. Man, tarkime, baugu įsijungti televizorių ar radiją. Išgirstu "šitoj vietoj" ar "dešimt metų atgal", ima dvokti kaip nevalyvoje išvietėje, net vemti verčia. O visi tie iššūkiai ir proveržiai, be kurių šiandien joks pirstelėjimas neįmanomas? Negi nesuprantame, kad net ir pats lietuviškiausias žodis gali tapti kalbos šiukšle?

Koks kvailys sugalvojo, kad medicinos seseris reikia vadinti bendrosios praktikos slaugytojomis? Iš kur pas mus pridygo edukatorių, inovatorių, performansininkų? Kodėl rodyklėje, nukreipiančioje į dvarą, turi būti rašoma "dvaro sodyba", o du piliakalniai vadinami ne piliakalniais, bet piliakalnių kompleksu?

Skaudžiausia, kad gimtoji kalba dažnam lietuviui nebėra jokia vertybė. Kažkada buvom rusinami, dabar metėmės į kitą kraštutinumą: be anglų kalbos – nė iš vietos. Tačiau angliškai susišnekėtų ir Eločka Ščiukina iš "Dvylikos kėdžių", o lietuvių kalba – daugiažodė ir daugiaprasmė. Be to, labai graži. Net, pasakyčiau, skani. Kai gražiai lietuviškai šnekame, net gomurys apsąla. Gal ne?

Taip, būta ir blogesnių mūsų kalbai laikų. Ačiūdie, bromos, atvertos ing viečnastį, jau praeity.

Kalba kinta: vieni žodžiai miršta, kiti gimsta – prieš vėją nepapūsi. Tačiau kad numirėlių ir nereikalingų skolinių būtų mažiau – už tai esame atsakingi visi.

– Nesiimu vardyti visų apdovanojimų, tačiau jų gausa liudija, kad sodrus jūsų talentas įvertintas. O materialus atlygis ar leidžia gyventi oriai? Ar šiandien būti rašytoju sunku – ir ne vien dėl honorarų?

Baiminausi, kad nerasiu leidėjo. Radau! Ir netgi šiokį tokį honorarą užsidirbau.

– Sovietmetis, laimė, nebegrįžta. Tai nėra ko verkti ir dėl kitko. Nebepirksime sodybų ir automobilių už vienui vieną romaniūkštį ar poezijos rinkinį.

Rinkos ekonomikai kultūra, menas, rimtoji literatūra – tuščios frazės. O Winstono Churchilio, kuris suvokė, kad net ir kariauti reikia vien tam, jog būtų išsaugota kultūra, Lietuvoje, deja, neturime. Turime kito tipo veikėjų. Liežuviu jie mala: kultūra neįkainojama, kultūra – lobis! O ranka, trupinanti dotaciją kultūrai, jau taip dreba, jau taip dreba, kad tik koks papildomas netyčiukas euras į menininko kišenę nenubyrėtų... Gal taip ir turi būti? Su lobiais juk kaip elgiamasi? Lobis – iždui. Tam, kuris lobį rado – kompensacinės ašaros. Rašytojas, dailininkas, režisierius, aktorius lobių ieško kasdien. Ir randa. Tačiau atlygis už tai neadekvatus.

– Vienas monumentaliausių jūsų darbų, pareikalavusių net trejų metų darbo, – iš rusų kalbos išverstas gruzinų rašytojo Čabua Amiredžibio romanas "Mėnulio sūnus". Ar jis nutiesė tiltus į Sakartvelą, nes dažnai ten nukeliaujate, turite ten mielų širdžiai žmonių. Ko jie ir jų šalis labiausiai žavi?

– Č.Amiredžibio romano pavadinimas iš tiesų yra kitoks – "Data Tutašchija", tačiau europinei tradicijai pagrindinio herojaus vardas nei pavardė nieko nesako, todėl į kitas kalbas (išskyrus, žinoma, rusų) ir verčiama "Mėnulio sūnus", nes Tutašcha kartvelų pagoniškajame panteone yra Mėnulio dievybė.

Šią knygą iš Gruzijos, nors dabar jau oficialiai galime šalį vadinti Sakartvelu, parsivežiau ir perskaičiau 1982-aisiais. Tada tik pasvajojau: o, kad atsirastų vertėjas, galintis išversti romaną į lietuvių kalbą! Lūkuriavau ilgokai. Kol galiausiai supratau: jeigu nesėsiu pati, niekas kitas vertimo nesiims. Verčiau ne trejus, o beveik penkerius metus – žinoma, ne kasdien, tiktai priešokiais. Vis dėlto 600 puslapių... Baiminausi, kad nerasiu leidėjo. Radau! Ir netgi šiokį tokį honorarą užsidirbau – dėkui "Kauko laiptų" leidyklai ir kolegai Viktorui Rudžianskui.

Bendrystė: "Visa, kas manyje geriausia – iš tų keliukų, bėgančių į tėvoniją", – sako V.Šoblinskaitė-Aleksa, drauge su broliu Valdemaru Šoblinsku (kairėje) parengusi knygą "Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas". Pristatyme – drauge su vyru G.Aleksa. Dalios Dargvainienės nuotr.

Sakartvele "Data Tutašchija" – labai svarbi knyga. Trečioji po Šventojo Rašto ir "Karžygio tigro kailiu". Galėtų būti svarbi ir Lietuvoje, jei rastųsi skaitančiųjų.

Taip, Sakartvelas – mano mylimas kraštas. Neblogai pažįstu jo kultūrą, mentalitetą, turiu nemažai bičiulių, skaičiau daug kartvelų klasikų, mėgstu jų kiną. Ne taip seniai gavau pasiūlymą versti Nodaro Dumbadzės noveles. Puikios!

Sakartvelą reikia pažinti iš vidaus, apie jį negalima spręsti iš vyrukų, kurie sovietmečiu turgelyje prie Vilniaus "Kronikos" kino teatro prekiaudavo raudonais gvazdikais. Sovietai labai norėjo kartvelų tautos kultūrą sumindžioti – kūrė visokias "Kaukazo belaisves", kur rodomas tikras etninis marmalas... O Kaukazas, deja, nevienalytis. Net labai nevienalytis. Bet juk į visus mus buvo taip žiūrima – mes, lietuviai, irgi buvome tik pribaltai su sostine Ryga.

– O Vokietija – pirmoji meilė, paskatinusi pasirinkti vokiečių kalbos ir literatūros studijas? Iš tos meilės gimė "Romanas su Frau"? Dėl jo pasiryžote 47 dienas praleisti nedideliame Žemutinės Saksonijos miestelyje slaugydama vienišą neįgalią senutę.

– "Romanas su Frau" – ne iš meilės. Jis iš vargo ir šiokios tokios kančios. Stresą esu įpratusi gydyti kitu stresu. Kai man būna bloga ir nebepajėgiu to blogumo įveikti, susigalvoju papildomų užduočių.

Diagnozė "vėžys" prieš penkerius metus buvo nemenkas stresas. Kai išsilaižiau po operacijos ir spindulių terapijos, o kvailos mintys vis vien nesiliovė kamavusios, tuomet ir nutariau griebtis papildomos terapijos Vokietijoje.

Man ten buvo labai blogai, nepaisant gana žmoniškų sąlygų – ir senutė, kurią slaugiau, pasitaikė ne iš pačių bjauriausių, ir pinigų užsidirbau, tačiau... Aš labai liūdėjau be Gasparo, man buvo baugu dėl kiekvienos dienos, nes ant pečių gulė didelė atsakomybė už kitą žmogų visiškai svetimoje šalyje. Gelbėjo dienų užrašai. Kartais nemalonūs, kartais juokingi. Iš tų užrašų ir atsirado pasakojimas, užrašytas verlibru. Maniau, įdomi patirtis, visai neprasti tekstai... Apsirikau. Knyga, nors ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, nesulaukė nė vienos recenzijos. Gaila. Jau geriau būtų kas nors į skutus sunešiojęs nei šitaip – lyg į šulinį.

– Na, ir pokalbio pabaigoje – linksmiau. Esate sakiusi, kad turite žalingą įprotį… grybauti. Turite slaptų vietelių? O gal dar kokių žalingų įpročių išduosi?

– Grybaujame ne vien eglynuose, pušynuose ir drebulynuose. Mes, rašytojai, neretai "grybaujame" ir savo tekstuose. Argi tai menkiau žalingas įprotis?

---

Iš Violetos Šoblinskaitės-Aleksos kūrybos

tolsta vasara

vos į langus atsisuka vėjas,

sudejuoja kimiai kambarys,

trupa oras, staiga suledėjęs,

ir, atrodo, netrukus praris

visą šviesą dangus debesuotas,

visos gėlės užmigs ir nuvys,

bežydės vien rakinamos grotos,

o ant lubų ganysis avis

 

vienutėlė avis! ką skaičiuosi,

kai ištiks kaip liga nemiga?

ką sapnuosi? gal šlamantį uosį?

bet ir jis bus nuplikęs staiga…

ant žolės pūpso lapų vėduoklės,

po vėduoklėm – šalnų pelenai,

patvoriais tik šešėliai numoklins,

tie šešėliai, kuriais gyvenai:

tu manei, jie gyvi gyvutėliai,

o iš tikro – pražuvę visi,

kviesk nekvietusi, vėlei ir vėlei

tolsta vasara mūsų vėsi

 

miegantys akmenys

man jie patinka

tūnantys tykiai po velėna,

po šaknų trūkinėjančiais plaukais

neryžtingi veržtis aukštyn

beviltiški tinginiai pajudėti

visados amžini

net kirmėlės jų neėda

net vanduo nesugraužia

gyvena be nervų ir konservantų

 

norėčiau ir aš

kartais

 

kas artima, kas tolima

kartais pasiutusiai gera pabūti su žvirbliu –

jaunikliu, dar nemokančiu saugotis automobilio ar katino,

negrabiai besivejančiu mažą voriuką ir nustebusiu,

kad iš snapo, vorą nurijus, kyšo kojų antenos

kartais pasiutusiai gera pabūti su šunimi,

kurį auginai nuo mažo ir kuris aklai

pasitiki tavo glostančiu delnu,

kuris laižo vidurvasarį tavo kūno druskas,

švelniu liežuviu paliesdamas dar ir sąnarį, nes žino,

kaip stipriai jį sopa

 

kartais pasiutusiai gera pabūti su žmogumi,

kuris prie tavęs prisiūtas tarytum kišenė:

įkiši ranką, o ten – rausvas cukrinis

branduolys,

saldus branduolys, pavogtas iš voverės,

kuri kietą kevalą grauždama apsižioplino,

riešutą iš nagiukų paleido

 

kartais pasiutusiai gera nebūti su niekuo –

net vėjo neįsileisti į namus, į sodą,

išmargintą Dievo šešėlių

 

Dievą išvysti sunku,

bet kokie artimi jo šešėliai

 

prieš dvyliktą, kai atšaukiamas vasaros laikas

turime dar penkias tylos minutes

melsvo šilto prabėgusios vasaros laiko,

paskui – lapkritys. jau, manau, nepratęs

niekas nieko. tik vėjas. vaiko ir vaiko

debesis danguje, ant žemės – šlapius lapus.

laikrodis kaip nesavas ilgą vakarą tiksi.

tuoj naktis juodadantė lyg žvakę užpūs

net mažutį mažiausią mėnulio blyksnį

 

bus žiema. bus daug tylumos ir linguos

retos viksvos, iškišusios galvas iš sniego.

aklinai užklijuoti langai namuose, o languos

baltu kryžiumi du dviašmeniai krūvon susibėga.

vieno ašmenys aštrūs kaip toji viksva,

pagaląsta šalnų ir lietaus steriliai nuskalauta,

kitas rūdžių apsėstas, geležtė liauna ir kreiva –

tokia sunkiai prakirsi beprotiško ilgesio kiautą

 

klausinėsi savęs: iš kur ilgesys? ko skaudu?

lauk nelaukus – nuo šiol visi atsakymai dingo,

net ir tie, paprastieji, primityvūs kaip dukart du.

vieniems atseikėjai su kaupu. kitiems skolinga –

druskos gal? nors gal šilumos, kas atspės?

liks nuolankiai liūdėti, kad tamsa iš naujo prašvistų.

ar pavyks iš giliausios dangaus duobės

prisikviesti atgal niekados nemirusį Kristų?