Per vasaros slenkstį – į rudenį

Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą. Laukai jau nurimę – javai nukulti, į kluonus suvežti, uogų ir vaisių pririnkta, uogienių privirta. Moterys šią dieną skindavo pačias gražiausias laukų gėles ir vaistažoles, dėkodamos žemei už derliaus gausą ir jos grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus, padarydavo alaus, giros. Žolinės švęsti susirinkdavo visa giminė.

Rugpjūtį dar taip norisi pasimėgauti vasara. Nuo seno Žolinė buvo tarsi riba, kai baigiasi vasara, šiltasis laikas, ir ateina ruduo. Tai liudija patarlės ir priežodžiai: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“.

Nors Žolinę dabar švenčiame kaip krikščionišką šventę, tyrinėtojai jos tradicijose aptinka daug vietinių žemdirbiškų papročių, virtusių įvairiomis liaudiško pamaldumo formomis.

„Mūsų kalendorinėse šventėse dera ir mūsų senasis klodas, ir krikščionybės klodas. Žmonija nuo savo gyvavimo pradžios kreipė savo mintis ieškodama aukščiausios Dievybės, Kūrėjo. Sunku pasakyti, kiek Žolinės apeigų ir ritualų yra iš krikščioniškosios, kiek iš mūsų senosios tradicijos“, – griežtos ribos nelinkusi brėžti Lietuvių tautosakos archyvo darbuotoja G. Kadžytė.

Gražina Kadžytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Susipina su legenda

Krikščioniškojoje tradicijoje šis metas buvo skirtas Dievo Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, o tai, anot pašnekovės, labai tiko ir mūsų krašte.

„Mūsų lietuviškoje tradicijoje Motina, Globėja, Saugotoja, Rūpintojėlė visada buvo svarbiausia. Motina visada buvo labai gerbiama, o Močiutė, Senmotė – dar didesnėje pagarboje. Kaip visa mūsų tautosaka rodo, per Motiną kreipiantis į Dievą daug daugiau malonių galima išprašyti. Atkreipkime dėmesį, kad ir daugybė tų gerųjų dalykų, svarbių žmogaus gyvenime, lietuvių kalboje yra moteriškos giminės: ir vasara, ir duona, ir uoga, ir meilė, ir vaistinga žolelė“, – ragina etnologė.

Pasak jos, lietuviškų žolynų šventinimas per Žolinę susipina ir su gražia krikščioniškąja legenda: Mergelei Marijai pabaigus žemiškąjį gyvenimą prie Kristaus mylimiausio mokinio apaštalo ir evangelisto Jono, apaštalai ruošėsi laidotuvėms, bet atėję rado karstą, pilną kvepiančių gėlių. Tuomet ir suprato, kad Marija nebus atiduota žemei, kad ji paimta į Dangų.

„Tai ir paaiškina, kodėl per paimtosios į dangų Mergelės Marijos iškilmę mes čia viską gėlėmis ir žolynais apkaišome, žolynų puokštes šventiname bažnyčiose, o paskui parsinešame namo, kad visus metus iki kitos Žolinės saugotų mus“, – priduria G. Kadžytė.

Metas už viską padėkoti

„Žolinė yra tarsi padėkos diena: dėkojama už tų metų žemės ir žmogaus darbo vaisius, už viską, kas subrendo“, – atkreipia dėmesį Lietuvių tautosakos archyvo darbuotoja.

Ji svarsto, kad ši šventė išplito su indoeuropiečiais, kurie jau užsiėmė žemdirbyste, bet galėjo būti švenčiama ir anksčiau, kai žmonės dar gyveno iš gamtos gėrybių. Ir Lietuvoje nuo seno žmonės puikiai žinojo, kad vasara pasibaigia, gamta ir žemė subrandino vaisius, taigi ką surinkome, tą ir turėsime.

„Drįsčiau sakyti, kad žmonės senais laikais buvo išmintingesni už mus, galbūt pagarbesni, – tai irgi išminties dalykas, nes mokėdavo padėkoti. Yra laikas prašyti, bet gavus būtinai turi būti laikas padėkoti“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji primena, kad didžiuosiuose Žolinės atlaiduose Krekenavoje arba Pivašiūnuose viena diena oktavoje būna skirta ūkininkams, kai ūkininkai bažnyčioje šventina savo nuimtą derlių ir už jį dėkoja Dievui.

„Kitose bažnyčiose to jau nebematome, o seniau ūkininkai nukultų javų maišelius, šeimininkės didelį krepšį visokių gėrybių iš savo daržų atnešdavo pašventinti“, – nykstančią tradiciją primena G. Kadžytė.

Ypatingai: rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė Panevėžio rajone turi gilias tradicijas. Žolinės atlaidų tradicija Krekenavoje įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. / jp.lt nuotr.

Vienas nieko nepadarysi

Etnologės G. Kadžytės teigimu, Žolinė neatsiejama nuo bendruomeniškumo dvasios: „Nuo seno buvo supratimas, kad vienas nieko nepadarysi. Yra visuma: ir Dievo pagalba, ir jo valia veikiančios visos gamtos jėgos, ir paties darbas, ir kaimynai, bičiuliai, giminės, kurie padėjo tuos darbus nudirbti. Bendruomeniškumas – ypač svarbus dalykas.“

Tad per Žolinę būdavo rengiama didelė šventė. „Pirmiausia turi būti sukviesti žmonės, kuriems jaučiame prielankumą, su kuriais gerus darbus dirbome, kuriems turime, už ką padėkoti. Nuo seno buvo sakoma: kas per Žolinę neviešės, tas ir toliau gyvens skurdus ir vienišas. Tai labai suprantama: jeigu neturi, kas tau į talką ateis, darbas bus prastesnis, jeigu nemokėsi bendrauti, liksi vienišas“, – dėsto pašnekovė.

O koks pasibuvimas be vaišių? Anot G. Kadžytės, vaišės per Žolinę – privalomas dalykas. Dažniausiai jos buvo rengiamos po atviru dangumi, kaip šiais laikais rengiami piknikai.

„Ant stalo dedama viskas iš naujojo derliaus: ar iš sodo ką parsinešei, ar iš daržo. Augalijos metas, tai ir vaišės tokios. Kepama naujo derliaus duona, medus išsuktas. Iš viso to galima daug skanių dalykų sugalvoti, o ir pasikeisti tarpusavyje“, – tarsi ragindama tęsti šias tradicijas ir šiandien, pasakoja etnologė.

Jos teigimu, XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje per Žolinę imta rengti giminių susitikimus, išnykusių kaimų susiėjimus, kai visi susėda prie stalo kur nors savame sode, po obelimi ir kitoje mieloje širdžiai vietoje.

Svarbiausia – gilioji prasmė

G. Kadžytė atkreipia dėmesį, kad per Žolinę buvo įprasta ne tik džiaugtis savo gausiu derliumi, bet ir pasidalyti juo su stokojančiais. Dalį bažnyčioje pašventinto derliaus ūkininkai parsiveždavo namo, į savo kluonus ir aruodus, kad ta dalis pašventintų visumą, o dalį derliaus skirdavo savo parapijos elgetoms, besiglausdavusiems špitolėse – savotiškose prieglaudose prie bažnyčios, kur parapija juos išlaikydavo.

Pasak pašnekovės, XXI a. kalendoriuose atsiranda įrašų, kad rugpjūčio 2-oji yra Ubagų, arba Skurstančiųjų, diena. Jos nuomone, tam įtakos galėjo turėti kadaise kaitalioti kalendoriai, kai gyvenome tai pagal Grigaliaus, tai pagal Julijaus kalendorių – vis dėlto įprastai su vargstančiais viskuo dosniai buvo dalijamasi per Žolinę.

„Ne tiek svarbu kalendoriaus maišatis, svarbiausia – gilioji prasmė, kad reikia dirbti, reikia telkti į talką visus, kad būtų darbo rezultatas, reikia labai gerai padėkoti visiems dirbusiems ir padėjusiems, ir, be abejo, tuo gėriu, kurį jau turime, pasidalyti. Ką pasidaliji, tą Dievas tau padaugina, o ką sau užspaudi, dažnai ir tai prapuola“, – liaudies išmintimi dalijasi etnologė.

Būtina: sakoma, kad Žolinė yra šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Tikima, kas per Žolinę rankoje neturės žolynų puokštės, tam velnias gali į delną savo uodegą įbrukti. / Lietuvos etnografijos muziejaus nuotr.

Velnias gali uodegą įbrukti

Paklausta, be ko neįsivaizduojama Žolinė, G. Kadžytė nesudvejoja: „Net sovietmečiu Žolinė buvo švenčiama bažnyčioje.“

Žinoma, šventė išpuldavo ir paprastą dieną, kaip ir šiemet – penktadienį, o seniau laisvos dienos nebūdavo. „Kolūkiuose net sekmadieniais papildomų javapjūtės ar kitų darbų prigalvodavo, kad tik žmonės per šią šventę neitų į bažnyčią. Aš pati tuo laikmečiu augau, ir ekspedicijose žmonės daug pasakojo, kad vis tiek tikintys eidavo į pamaldas vėlokai vakare – po visų darbų atlikdavo tai, ką, jų manymu, privalėjo atlikti: padėkoti, pasimelsti, Marijai skirti maldas“, – apie tai, kad sovietinė santvarka nesunaikino žmonių tikėjimo ir tradicijos, primena pašnekovė.

Žolinė neįsivaizduojama ir be žolynų puokščių, kurias žmonės nešasi į bažnyčią pašventinti. „Nuo seno sakoma: kas per Žolinę rankoje neturės žolynų puokštės, tam velnias gali į delną savo uodegą įbrukti ir tada už velnio uodegos nusitvėręs vaikščiosi velnio keliais, darbai nesiseks, – su šypsena perspėja G. Kadžytė ir pastebi šventės tradicijų pokyčius: – Derliaus šventinimas, giminių, bičiulių ir kaimynų susiėjimai, vaišinimasis naujo derliaus skanėstais jau mažai kur vyksta. Elgetoms špitolėje jau irgi turbūt niekas nebeaukoja, bet juk šiandien galima tai padaryti per „Caritą“ ar kurią kitą organizaciją. O žolynų puokštės visur tebėra esminis Žolinės dalykas. Gražiai surišta tokia puokštė stebina ir džiugina kitus, o parsinešta namo saugo jų gyventojus.“

Puokštė – tarsi atpažinimas

Seniau ūkininkai į gėlių puokštę dėdavo javų varpų, dzūkai – morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo gyvuliams, nes tikėjo, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.

Žemaičių puokštėse būdavo galima rasti ir piktdagį, o parsinešę namo iš bažnyčios pašventintoje puokštėje piktdagį pasodindavo lauke šaknimis į viršų, kad piktžolės neželtų.

Pašventintas puokštes laikydavo garbingiausioje namų vietoje, prie šventųjų paveikslų. Pašventintomis žolelėmis smilkydavo namus žaibuojant, susirgusius žmones ir gyvulius. Dzūkijoje ir Žemaitijoje pašventintų Žolinės žolynų dėdavo į mirusiojo pagalvėlę karste.

„Tikėdavo, kad tai palengvins žmogui kelią į dangų ir tas žolynas bus tarsi atpažinimas Dievo Motinai – užtark, padėk, aš su tavo žolynais atėjau, – paaiškina etnologė ir pasidžiaugia, kad šiandien netgi pramoginėse šventėse Žolinės proga pinami vainikai, miesteliai rengia puokščių parodas, įrengia floristikos kilimus: – Viskas – su augalais, kurie šiuo metu žydi, iš kurių galima sukurti labai džiugų vasaros paveikslą.“

Kaip be diemedžio ir pelyno?

„Tradicinėje Žolinės puokštėje į centrą dėdavo diemedžio šakelę. XX a. žmonės primiršo gerąsias diemedžio savybes, o ir neišvaizdus tas krūmelis – jį darželiuose pakeitė visokie alpinariumai ir atvežtiniai augalai“, – sako Lietuvių tautosakos archyvo darbuotoja.

Šalia diemedžio dėdavo ir kiečio, arba pelyno, šakelę. „Žinau, kad Vilniuje, Pilaitės bažnyčioje, kelios moterys kasmet atsineša puokščių su pelynais, ir nuo jo toks ypatingas kvapas pasklinda! Kietis, arba pelynas, stiebiasi aukštyn ir yra tarsi pasaulio, arba gyvybės, medžio vaizdinys, o aplink sukomponuojamos visos gėrybės iš laukų, pievų, daržų ir darželių: javų varpos, darželio gėlės, vaistiniai ir prieskoniniai augalai“, – atrodo, net pakvimpa G. Kadžytės vardijami žolynai.

Anot jos, šiandien jau nebesilaikoma Žolinės puokštės rišimo standarto, bet žmonės vis tiek stengiasi pasidaryti kuo gražesnes puokštes, pridėdami ir kokį vaisių, pavyzdžiui, šermukšnį, nes šiuo metu jo uogos jau rausta, arba obuoliuką.

Skirtingi šventės vardai

Beje, kai kuriose Lietuvos vietovėse šios šventės pavadinimas siejamas ir su derliumi: Žolinė dar vadinama Obuoline dėl gausaus obuolių derliaus, o su tuo susijęs ir vienas senas tikėjimas.

„Moterims, ypač besilaukiančioms kūdikio, išmintingos vyresnės moterys iki Žolinės drausdavo valgyti obuolius. Sakydavo, kad jeigu per anksti suvalgysi obuolį, tai suvalgysi savo vaikelio obuolių dalį danguje pas Švenčiausią Mergelę Mariją. Viskas čia labai gyvenimiška: obuolys dar gali būti ne visai prinokęs, jeigu moters sveikata silpnesnė, gali įvykti persileidimas, tad reikia saugoti ją ir jos kūdikį. Jeigu jau buvęs koks persileidimas, tą moterį dar labiau saugodavo. Tas draudimas nebuvo koks nors tiesmukas – nedaryk to ar ano, o pasitelkiant dangiškąją Motiną. Tuomet dar labiau suklusdavo ir paklausydavo“, – pasakoja etnologė.

Jeigu Žolinės švęsti keliausite į Trakus, ten, anot G. Kadžytės, Žolinė dar vadinama Kopūstine. „Aplink Trakus nuo senų laikų buvo labai išplitę kopūstai, matyt, nuo to ir toks šventės pavadinimas. Per Žolinę iš naujo derliaus kopūstų jau galima ir balandėlių pasigaminti“, – šypteli pašnekovė.

Švenčionių, Ignalinos krašte, kuris ribojasi su slaviškomis žemėmis, ši šventė su slaviškos kalbos priemaiša vadinama Ašpažia. G. Kadžytės teigimu, tai trumpinys iš senosios slavų kalbos: uspenije Materi Božej – Dievo Motinos užmigimas.

Ypatingieji Krekenavos vainikai

Lietuvoje yra daug Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo titulo bažnyčių, tad, pasak G. Kadžytės, ir Žolinės atlaidai populiarūs.

2020 m. Žolinės atlaidų tradicija Krekenavoje, Panevėžio vyskupijoje, įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Pasak G. Kadžytės, pirmiausia siūlyta įtraukti Žolinės vainikų pynimo tradiciją, nes krekenaviškiai mano, kad jie labiausiai išsiskiria atlaidams pinamais vainikais: pirmiausia daro žolynų puokšteles, paskui jas pina į vainikus, o vėliau įvairiausiose vietose išdėlioja, iškabina. Tikima, kad kuo daugiau žolynų ir vainikų bažnyčiai puošti suriši, tuo didesnę apsaugą ir Dievo pagalbą tiems metams gausi sau ir savo šeimai.

Žmogus neturėtų susitapatinti su pirkėju: įsidėjau į kišenę pinigėlių ir einu rinktis prekių. Šventės nenusipirksi, jeigu jos tavo širdyje nebus.

„Kasmet krekenaviškiai vis ką nors naujo sugalvoja, kasmet vis įvairėja tie pynimai, netgi kai kuriuos augalus moterys susitarusios augina savo darželiuose, nes jų reikia daug. Jeigu neužtenka savo parapijos darželių, prašo ir iš kitų parapijų, iš giminių. Tiems vainikams daromi specialūs karkasai – tuo rūpinasi vyrai, žolynais – moterys, o vaikai išleidžiami priskinti visokių lauko gėlių“, – apie vietos gyventojų įsitraukimą pasakoja etnologė.

Anot jos, visa Krekenavos bazilika, stebuklingas Marijos paveikslas vainikuojamas, skulptūros šventoriuje apipinamos, daromi vartai. Vainikams pinti reikia didelės talkos – susirenka ir krekenaviškiai, ir žmonės iš kaimyninių kaimų.

„Kai pasibaigia Žolinių oktava, tuos vainikus reikia nurinkti. Nuo seno Žolinės vainikus, pynes, girliandas sudegindavo, nes jie jau pašventinti ir negalima išmesti bet kur. Jeigu yra varpų tuose vainikuose ar girliandose, jas išsikulia ir saują grūdelių susiberia į piniginę, kad pinigai neišeitų iš namų. Keletą šakelių iš tų vainikų sudegindavo, o pelenus išbarstydavo ant daržų – tikėta, kad saugos derlių“, – senųjų tikėjimų atgarsius primena pašnekovė.

Įsitraukia jaunimas

Pagal seną tradiciją per Žolinę Krekenavoje vyksta kermošiai ir pakermošiai. Anot G. Kadžytės, kermošius – prie bažnyčios, kur būna mugė ir vaišės tiesiog ant pievos pasitiesus kokią didelę skarą, o pakermošiai būna jau iš kermošiaus grįžus arba kartais net prieš visas iškilmes, jeigu svečiai iš vakaro atvažiuoja ar anksti ryte. „Šią tradiciją krekenaviškiai taip pat labai gražiai išlaiko“, – džiaugiasi etnologė.

Ruošiantis šiai šventei dalyvauja ir jaunimas: vaikai talkina pinant vainikus, berniukai padeda vyrams tuos vainikus pritvirtinti prie rėmų, iškabinti. Parapijoje veikia jaunimo grupė, o ir išvažiavę studijuoti jaunuoliai grįžta į tėviškę, atsiveža draugų, suburia savanorių stovyklėlę ir atlaidų dienomis pasiskirsto, kas už ką bus atsakingas.

„Seniau reikėdavo arklių vežimus ir brikas sustatyti, dabar reikia automobilių statymą pareguliuoti, kermošiaus prekeiviams vietas suskirstyti, garbingus svečius pasitikti ir palydėti. Įvairiausių darbelių yra, kai daug žmonių susirenka“, – pastebi G. Kadžytė ir viliasi, kad būtent jaunimas bus šios Krekenavos Žolinės atlaidų tradicijos tęsėjas.

„Visa tai įvertinę nusprendėme, kad ne tik krekenaviškių vainikai verti dėmesio, bet visa atlaidų tradicija, jų istorija, tad į sąvadą įtraukėme visus Krekenavos Žolinės atlaidus“, – priduria ji.

Be Krekenavos, bene garsiausi Lietuvoje Žolinės atlaidai vyksta Pivašiūnuose, Kaišiadoryse, Zarasuose. Lenkijoje Punsko ir Seinų lietuvių Žolinės šventė taip pat vyksta labai iškilmingai. G. Kadžytės teigimu, ten tebevyksta ir derliaus palaiminimas, ir kiekvienas kaimas pina vainikus, rengia vainikų procesiją.

Kaip švęsti Žolinę?

„Jeigu žmogus jaučia, kad jis turi už ką padėkoti, kad turi su kuo nors susitikti ir pasidžiaugti, be abejo, šventę jis pats gali sukurti“, – patį geriausią šventės receptą atskleidžia etnologė G. Kadžytė.

„Daug metų bendraudama su dabar jau amžinatilsį Zarasų etnografe Rima Vitaite mačiau, kaip Žolinės atlaidai Zarasuose virto tarptautiniu folkloro festivaliu „Žolynai“ su edukacijomis, jaunimo žygiais, vaikams skirtais užsiėmimais, suaugusiųjų giedojimais. Dar pamenu, kaip Žolinių išvakarėse keliaudavome prie Stelmužės ąžuolo ir giedodavome sutartines, uždegdavome ugnelę, įberdavome grūdų pagal senovines apeigas. Stelmužės ąžuolo tradicija išlikusi, folkloro festivalis jungia ir sutartinių giedojimą, ir atlaidų šv. Mišias, ir kermošių“, – šių laikų tradicijomis džiaugiasi pašnekovė, o pati šiemet sulaukė kvietimo švęsti Žolinę Kartenoje.

Kartenos bažnyčia taip pat yra Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo titulo, ten vyks atlaidai. „Atrodo, pirmą kartą Kartenoje, ant Gintarų piliakalnio, kuris dar žinomas kaip Vyšnių kalnas, vyks šventė „Žolynų žemė“. Bus daug pažintinių veiklų, paskaitų, kaip žolynai gali padėti, kaip tuos žolynus mes patys galime puoselėti. Daug dėmesio bus skiriama pranciškonui tėvui Ambroziejui – Jurgiui Pabrėžai, kuris žinomas kaip Lietuvos botanikos tėvas“, – apie šventę pasakoja G. Kadžytė ir net neabejoja, kad kiekvienas lietuvis tikrai ras, kur ir kaip švęsti Žolinę.

Vis dėlto, jos manymu, pats svarbiausias dalykas – nusiteikimas: „Žmogus neturėtų susitapatinti su pirkėju: įsidėjau į kišenę pinigėlių, ir einu rinktis prekių. Šventės nenusipirksi, jeigu jos tavo širdyje nebus. Reikia eiti į šventę pasikvietus draugų, bičiulių arba šventėje su kuo nors susibičiuliauti. Tuomet tikrai bus šventė. Jeigu pats nedalyvausi, o tik stebėsi, tai kokia tada šventė?“

Kaip buvo senų senovėje?

Skalsa: senovėje Žolinės dieną būdavo kepama duona. / „Kauno dienos“ archyvo nuotr.

Senovės baltai Žolinės apeigas skyrė didžiajai Deivei gimdytojai Ladai ir Žemynai. Neabejotinai tai buvo Derliaus šventė, nes apie Žolinę žmonės nuimdavo derlių, o tada būdavo proga susirinkti ir pirmąsias derliaus gėrybes paaukoti Dievams. Dalį derliaus aukodavo deivei Žemynai: ant žemės pildavo gėrimo, dėdavo maisto, duodavo gyvuliams. Taip primindavo sau ir kitiems, kad tai, ką motina Žemė užaugina, yra visų.

Žmonės džiaugdavosi Žemės motinos dovanomis, subrandintais vaisiais ir visi kartu dėkodavo už brandą, gausą ir gyvastį. Derlių dar vadindavo Žemynos dovanomis, o jas įkūnydavo javų ir žolynų puokštė – Jievaras. Apeigose Jievarą kartu su šventa rugine duona tris kartus apnešdavo apie šventą aukuro ugnį.

Šventės dieną rituališkai kepdavo duoną: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėlius mėtydavo iš rankų į rankas per ugnį, kol šie iškepdavo.

„Nesavanaudiškumas, dėkingumas be galo svarbūs mūsų senojoje kultūroje. Buvimas arčiau gamtos neleido žmonėms užmiršti, kad mes visi vienas nuo kito be galo priklausomi, kad nereikia užmiršti, iš kur skalsa ant stalo atkeliauja, kad skalsa reikia dalytis. [...] Tai būtų nebloga pamoka mūsų šiandieniame vartotojiškame pasaulyje – turėti saiką. Ne mums vieniems viskas priklauso, jeigu dalysimės – užteks visiems. Svarbiausia – nepamiršti dėkingumo: kad ir kaip išmaniai ir inovatyviai viską gaminsime – be žemės resursų nė iš vietos“, – yra rašiusi Asta Valiukevičienė.