„Vertėjas – lyg lėlių teatro aktorius, kurio buvimą jauti, nors jo nematai“, – sako vertėjas Vyturys Jarutis. Išvertęs penkis Nobelio literatūros premija apdovanotos lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanus, šiuo metu jis ruošiasi versti šeštąjį.

Knygynų lentynas neseniai pasiekė naujausias vertimas – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas O. Tokarczuk istorinis epas „Jokūbo knygos“.

Tai – 800 puslapių romanas, nukeliantis į XVIII a. Podolę. Iš tolimosios Turkijos atkeliavęs jaunas, charizmatiškas žydas Jokūbas Leibovičius Frankas greitai suburia ištikimų sekėjų būrį. Kas jis yra iš tikrųjų – mesijas, eretikas, o gal apsukrus tų laikų nuomonės formuotojas?

Knygoje autorė su enciklopedine aistra atkuria barokinės Lenkijos pasaulį ir sykiu ieško atsakymų, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas. Švedijos akademija šį 2014 m. pasirodžiusį romaną pavadino O. Tokarczuk opus magnum, tad galbūt jis ir nulėmė sprendimą skirti jai Nobelio premiją.

Pokalbis su V. Jaručiu – apie vertėjo vaidmenį, glaudžią O. Tokarczuk knygų vertėjų bendruomenę ir požiūrį į rašytoją jos gimtinėje.

– Baigėte fizikos studijas, bet pasirinkote vertėjo kelią. Kuo ši profesija jus patraukė?

– Tiesą sakant, vertėjo kelio nesirinkau, tiesiog tokia buvo likimo užgaida. Kadaise, beskaitydamas tekstą lenkų kalba, labai panūdau pamėginti jį išversti. Taip gimsta vertėjas – iš pradžių išverti kelis sakinius, tada puslapį, vėliau atsiranda apetitas versti visą knygą. 1986 m. baigiau fizikos studijas. Griuvus sovietinei santvarkai, atrodė, kad atsiveria daug naujų kelių, galbūt labiau viliojančių nei fizika. Tuo laikotarpiu supratau, kad mokslas – ne mano pašaukimas. Šiandien vis dėlto guodžiuosi, kad ne aš išdaviau fiziką, veikiau ji numojo ranka į mane, kaip į negabų, neperspektyvų, fizikai netinkamo, nepaslankaus mąstymo žmogų. Tokiais atvejais tenka ko nors griebtis, kad išlaikytum dvasinę pusiausvyrą, ‒ pasimaišė vertimas, nors iš pradžių tai buvo tik žaidimas. Net ir šiandien jaučiuosi labiau mėgėjas, diletantas, visada žinau savo ribas. Kartais juokauju, kad esu žvėriškas vertėjas – versdamas vadovaujuosi instinktu, interpretuoju laisvai, kliaudamasis labiau vaizduote. Žinoma, verčiant būtina gerai mokėti abi kalbas, susivokti abiejų kultūrų santykiuose ir kontekstuose. Kitaip vertimas bus bergždžias darbas.

Prieš kelis dešimtmečius vertėjo pavardė net ne visada būdavo įrašoma knygoje, jis būdavo nematomas techninis darbuotojas.

– Apie tai dažniausiai nesusimąstome, tačiau be vertėjų pagalbos negalėtume skaityti daugelio knygų, žiūrėti filmų. Šios profesijos atstovai yra tikras mūsų langas į platesnį pasaulį, bet svarbus jų darbas neretai būna primirštas. Ar jums pačiam norėtųsi, kad vertėjų darbui ir misijai būtų skiriamas didesnis dėmesys?

– Džiugu, kad šiandien keliamas klausimas apie vertėjų vaidmenį visuomenėje. Štai prieš kelis dešimtmečius vertėjo pavardė net ne visada būdavo įrašoma knygoje, jis būdavo nematomas techninis darbuotojas. Tačiau šios profesijos atstovų atliekamas darbas išties svarbus, ypač tokiose mažose šalyse kaip Lietuva. Norint pažinti platųjį pasaulį, palaikyti su juo atvirą ryšį, mums tenka jį išversti. Proporcija tarp mažos mūsų kalbos ir didelio pasaulio lemia, kad vertimai mūsų kultūroje užima liūto dalį. Kuo visuomenė ir jos kultūra atviresnė, tuo ši liūto dalis didėja. Kita vertus, sureikšminti vertėjo darbo labiau, nei jis yra vertas, taip pat nereikėtų. Girdėjau, kai kurie vertėjai reikalauja, kad jų pavardė būtų užrašoma knygos viršelyje, kartais jame atsiduria netgi jų nuotraukos. Tačiau ši šiuolaikinė tendencija yra kiek perdėta. Man vertėjas yra kaip lėlių teatro aktorius. Žiūrovas stebi jo valdomą lėlę, girdi balsą, tačiau paties aktoriaus nemato.

– Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas O. Tokarczuk romanas „Jokūbo knygos“ yra didžiulės apimties istorinis epas su keliomis dešimtimis siužeto linijų ir personažų. Tikriausiai būtent šį romaną iš visų jūsų verstų autorės knygų buvo sudėtingiausia versti? Knygoje gausu istorinių faktų, todėl vertėjui reikėjo ne tik puikiai mokėti lenkų kalbą, bet ir išmanyti aprašomą kontekstą. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte vertimo procese? Galbūt konsultavotės ir su O. Tokarczuk knygų vertėjais iš kitų šalių?

– Galbūt didžiausias iššūkis buvo knygos apimtis, reikalaujanti ištvermės ir kantrybės. Tam tikrų sunkumų kėlė istorinė romano tematika. Man labiau patinka versti skraidant padebesiais, lengvai, neapsikrovus enciklopedijomis, žinynais ir papildoma literatūra. Tačiau, versdamas „Jokūbo knygas“, negalėjau dirbti atsipalaidavęs. Nesu istorikas, tad teko gilintis į istorines ir kultūrines knygos siužeto aplinkybes, domėtis judaizmu, žydų kultūra, istorija. Laimė, vertimo procese man padėjo žydų kultūros ekspertė dr. Lara Lempert, dirbanti Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Taip pat konsultavausi su knygos vertėjais iš kitų šalių. Romanas išleistas dar 2014 m., tad nebuvau pirmasis jį vertęs. O. Tokarczuk kūrybos vertėjų bendruomenė yra labai glaudi, kai kurie vertėjai – itin skrupulingi. Versdami „Jokūbo knygas“ į savo kalbą jie pastebėjo netikslumų, klaidų. Savo pastabas, pajautas ir patirtis jie fiksavo specialioje duomenų bazėje, prieinamoje visiems O. Tokarczuk knygų vertėjams. Dirbdamas, ypač paskutiniajame etape, turėjau laimę naudotis šia sukaupta duomenų baze. Tad dėl daugelio klausimų nebereikėjo papildomai sukti galvos.

Autorė knygą rašė bemaž 10 metų. Aš irgi pradėjau versti senokai, dar 2016-aisiais, kūrybinėje rezidencijoje Lenkijoje, netoli Vroclavo stūksančioje XVI amžiaus vandens pilaitėje. Tuo metu pradėjau knygą siūlyti Lietuvos leidykloms. Tačiau leidėjus truputį gąsdino didžiulė romano apimtis ir Lietuvoje anuomet ne itin gerai žinomas autorės vardas. Ledai pajudėjo O. Tokarczuk 2018 m. pelnius Tarptautinę Bukerio literatūros premiją. Šoktelėjo susidomėjimas rašytoja, leidyklos ėmė reikšti norą leisti jos knygas. Ir štai „Jokūbo knygos“ pagaliau pasirodė Lietuvos knygynuose.

– „Jokūbo knygos“ – tai romanas apie XVIII a. gyvenusį Jokūbą Franką ir jo suburtą religinį judėjimą. Apie šią istorinę asmenybę žinoma gana mažai, internete beveik nerasime informacijos. Ar autorės kuriamas Jokūbo Franko paveikslas yra labiau jos fantazijos vaisius, ar ji daugiau rėmėsi istoriniais šaltiniais? Kuo, jūsų nuomone, ši knyga aktuali šiandien, kai taip pat nestinga įvairių, mesijais pasiskelbusių veikėjų?

– Kiek žinau, O. Tokarczuk skyrė nemažai laiko istorinėms studijoms, domėjosi Jokūbo Franko asmenybe ir jo suburtu judėjimu, žydų religija ir kultūra, aprašomo regiono istorija. Beje, romano arealas užkabina ir Lietuvą – knygoje minimi Vilnius, Kaunas, Trakai. Knygos pabaigoje yra autorės trumpas bibliografinis komentaras, kuriame ji aprašo, kokie šaltiniai ją įkvėpė, rodė kelią per šios istorijos brūzgynus. Jokūbas Frankas, regis, buvo labai charizmatiška, spalvinga asmenybė, gebėjusi sutelkti minias žmonių ir įtikinti savo idėjomis. Jis mėgo rengti viešas poringes, tarsi tam tikrus mokymus. Vienas jo bendražygių, knygoje vadinamas Nachmanu, slapta užsirašė tas Jokūbo Franko kalbas, ir šie jo užrašai išliko. Po šimto metų lenkų istorikas Aleksanderis Krausharas įtraukė jas į savo monografiją apie Jokūbą Franką „Frankas ir lenkų frankistai 1726‒1816“. Kaip tik iš šios knygos autorė sėmėsi žinių, idėjų ir įkvėpimo. Viena įdomesnių romano siužetinių gijų yra realios asmenybės, kunigo Joachimo Benedykto Chmielowskio, pirmojo lenkų enciklopedininko, gyvenimas. Šis kuklus kulto tarnas svajojo, kad žinios būtų prieinamos visiems, net „baltagalvėms“, ir štai – turime „Vikipediją“.

Be abejonės, gera literatūra yra daugiau ar mažiau universali. Ne išimtis ir „Jokūbo knygos“. Juo labiau kad šią istoriją pasakoja šiuolaikinė rašytoja, gyvenanti dabartiniame pasaulyje. Piešiant anuometį peizažą ‒ gamtinį, istorinį, dvasinį, netgi buitinį ‒ rašytojos vaizduotę neabejotinai veikė dabartis, ji vienaip ar kitaip prasismelkia į kūrinį. Tad romanas sąmoningai ar pasąmoningai skaitytojus kviečia padiskutuoti ir apie tai, kas aktualu šiandien. Beje, O. Tokarczuk knyga susilaukė nemažai neigiamos reakcijos. Ji buvo kaltinama lenkų tautos niekinimu, jai net grasinta. Tai irgi rodo, kad knygoje paliestos temos yra aktualios ir šiandien.

– O. Tokarczuk Lenkijoje žinoma ne tik dėl savo knygų, bet ir dėl politinio aktyvumo. Rašytoja nevengia kritikuoti savo šalies valdžios, piktintis suvaržytomis įvairių visuomenės grupių teisėmis. Kaip minėjote, ji net yra sulaukusi grasinimų. Koks yra paties lenkų požiūris į šią autorę? Galbūt iki Nobelio premijos įteikimo ji gimtojoje šalyje nebuvo labai mėgstama? Galbūt ir dabar nėra?

Šią istoriją pasakoja šiuolaikinė rašytoja, gyvenanti dabartiniame pasaulyje. Piešiant anuometį peizažą – gamtinį, istorinį, dvasinį, netgi buitinį – rašytojos vaizduotę neabejotinai veikė dabartis, ji vienaip ar kitaip prasismelkia į kūrinį.

– Negaliu užtikrintai teigti, tačiau numanau, kad O. Tokarczuk oficialių Lenkijos institucijų nelabai mėgstama. Jos kūryba, kalbos, neslepiamos vertybinės preferencijos neatitinka valdančiosios kraštutinės dešinės populistinio naratyvo. Todėl ji uoliai stumiama iš oficialiosios Lenkijos kultūros lauko. Propaganda stengiasi ignoruoti „nepatriotinę“ ir „nekatalikišką“ kūrybą, nuteikti kultūros vartotojus prieš tokius valdžiai nepatogius rašytojus. Rezultatas? Turbūt koks trečdalis lenkų nepalankiai ar bent jau skeptiškai žiūri į savo, šiaip ar taip, žymiausią gyvą rašytoją. Nežinočiau net ką atsakyti tiems iš jų, kurie teigia, kad, skirdami O. Tokarczuk Nobelio premiją, švedai norėjo nubausti nepaklusnią Lenkiją, nenorinčią šokti pagal ES dūdelę. Tai, žinoma, kliedesys, šiek kiek primenantis Nobelio literatūros premijos laureatės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič situaciją, kai novatoriška, geniali, gilios refleksijos autorė savo tėvynėje tapo persona non grata. Ačiū Dievui, Lenkijoje vaizdas dar nėra toks tragiškas, tačiau liūdinančių simptomų esama. Juolab kad nuo jaunystės žavėjausi lenkų kultūra, man ji atrodė patrauklesnė, laisvesnė, vakarietiška. Prieš septynerius metus į valdžią prasibrovę populistai ėmėsi iš peties griauti per dešimtmečius kurtos savo kultūros įvairovę, tad jaučiu tam tikrą nusivylimą.

Kalbėdamas apie aktyvią politinę veiklą, drįsčiau sakyti, kad O. Tokarczuk ji nebūdinga. Autorė galbūt pritaria kai kuriems politiniams opoziciniams judėjimams, juos remia, tačiau aktyviai juose nedalyvauja, tuo labiau jų neorganizuoja. Savo kasdienėje veikloje ji neperžengia kūrybinės sferos ribų. Žinoma, O. Tokarczuk neslepia savo pozicijos ir pažiūrų, yra joms ištikima, tačiau proga išsakyti nuomonę vienu ar kitu klausimu dažniausiai būna susijusi su jos kaip rašytojos veikla ‒ susitikimuose su skaitytojais, literatūros festivaliuose ir pan. Nesu girdėjęs, kad ji skelbtų politinius manifestus ar viešai reikštų piktą kritiką politikams. Mano įspūdis – kad tai labai tolerantiška ir korektiška, aukštos vidinės kultūros asmenybė. Gal kam Lenkijoje (ir ne tik) susidarė O. Tokarczuk, kaip kontroversiškos, maištingos rašytojos įvaizdis. Todėl viskas, ką ji pasako, interpretuojama tendencingai. Pavyzdžiui, neseniai kilo skandalas, kai vienoje diskusijų užkliuvo jos žodžiai, kad literatūra nėra skirta idiotams, kad savo knygas ji rašo protingiems, jautriems žmonėms, kuriems nesvetima mąstyti, jausti. Bemat kilo pasipiktinimas, esą tai nekorektiška, taip kalbėti yra arogantiška. Tačiau autorė tiesiog pasakė, kad rašydama knygas ji tikisi, jog skaitytojas supras jos kūrinį, o tiems, kurie negeba arba nenori suprasti, ji nerašo.

– O. Tokarczuk kūrybą puikiai pažįstate. Kokie kiti autoriai jus žavi? Galbūt jau atradote naują rašytoją, kurį norėtumėte pristatyti Lietuvos skaitytojui, išversti jo knygas?

– Pastaruoju metu man įdomus žanras, kurį lenkai vadina reportažu. Tai – lyg publicistikos, eseistikos ir grožinės literatūros lydinys. Lietuvoje šio žanro beveik neturime. Esu vieno žymiausių šiuolaikinių lenkų reportažininko Mariuszo Szczygieło gerbėjas. Beje, baltarusių autorė S. Aleksijevič, knygų „Černobylio malda“ ir „Laikas iš antrų rankų“ autorė, taip pat yra šio žanro atstovė.

Kalbant apie būsimus vertimus, ant rašomojo stalo dar guli O. Tokarczuk naujausias, ponobelinis romanas „Empuzjon“ – lietuviškai tikriausiai būtų „Empūsijas“ (tai pačios autorės sugalvotas žodis, sudurtas iš žodžių „empusa“ – graikų mitologinė pabaisa Empūsa, gąsdinanti keleivius, ir „symposium“ – draugiška puota, simpoziumas). Pati autorė šį romaną vadina komišku pastišu. Knygoje piešiamas veiksmas vyksta 1913 m. Vokietijos kurorte Gerbersdorfe (šiandien tai Lenkijos miestukas Sokołowsko). Jame veikė pirmoji pasaulyje tuberkuliozės sanatorija. Vėliau pagal jos pavyzdį panaši sanatorija buvo įkurta Davose, kur, kaip žinome, vyksta Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ veiksmas. O. Tokarczuk aprašomoje sanatorijoje gydosi jaunas studentas iš Lvivo Mečislavas Voiničas, tikintis mokslo, taigi ir medicinos, pažanga. Būrelis pacientų vyrų mėgsta padiskutuoti gurkšnojant keistą vietinių haliucinogeninių grybų užpiltinę, vadinamą „švermerai“. Gal todėl ligonių diskusijos panašios į kliedesį. Ramią sanatorijos kasdienybę sukrečia mįslingos mirtys... Neatskleisdamas daugiau intrigos, tepasakysiu, kad tai – subtili, intelektuali mizoginiško vyrų pasaulio parodija.

– Pokalbio pradžioje minėjote O. Tokarczuk vertėjų bendruomenę. Galbūt bendraujate ne tik virtualiai? Gal visi kartu susitinkate ir su pačia rašytoja?

– Lenkijoje visada buvo skiriama daug dėmesio savo kultūrai populiarinti pasaulyje. Nuo 2005-ųjų kas ketverius metus Krokuvoje vyksta pasaulinis lenkų literatūros vertėjų kongresas. Į trijų dienų renginį suvažiuoja keli šimtai vertėjų iš viso margo svieto. Jau pirmajame kongrese į O. Tokarczuk, tuo metu kylančią literatūros žvaigždę, buvo atkreiptas dėmesys, susidarė nemaža grupė jos kūryba susidomėjusių vertėjų. Vėlesniais metais ši grupė augo, galop virto savotiška bendruomene, kurią vienija panašūs literatūriniai skoniai, vertimų pasirinkimai. Netrukus pati O. Tokarczuk ėmė rengti savo literatūros festivalį „Literatūros kalnai“ („Góry Literatury“), o šiemet jau keletą metų egzistuojantis O. Tokarczuk fondas visus jos vertėjus sukvietė į atskirą kongresą Vroclave.

Įdomus pačių vertėjų organizuotas susitikimas įvyko 2019 m. pabaigoje, kai O. Tokarczuk buvo teikiama Nobelio premija. Tąkart keletas aktyvių vertėjų griebėsi organizuoti susitikimo Stokholme, ir tai buvo puiki idėja – palaikyti Olgą, pademonstruoti vertėjų solidarumą, pasveikinti laureatę. Tad nemažai mūsų tą iškilmingąją dieną atvyko į Švedijos sostinę. Žinoma, karalius liko mūsų nepasveikintas, bet savo patalpose Stokholmo centre mus priglaudė švedų rašytojų organizacija. Ten praleidome vakarą, dideliame ekrane realiu laiku stebėdami ceremoniją, bendraudami ir dalydamiesi įspūdžiais. Įdomu tai, kad tokiuose susitikimuose beveik nebūna kitų temų, tarkime, apie gyvenimą ar politiką. Visos šnekos sukasi apie Olgos kūrybą, nes tai yra be galo turtingas, įtraukiantis pasaulis. Jaučiamės kaip artimų bičiulių ratas, kaip šeima, kaip „Jokūbo chavura“. Net nežinau, ar dar yra tokių autorių, kurie turėtų tokią savo vertėjų chebrą. Tikiu, kad Olgos kūryba klestės ir toliau.