Nepriklausomybės Akto signataras, Seimų narys, prezidentas. Tai Aleksandras Stulginskis, kurį šiandien drąsiai galime vadinti sėkmingiausiu tarpukario Lietuvos politiniu veikėju.
Tačiau greta politinės veiklos visą laiką jo gyvenime juntama stipri žemės trauka, dėmesys žemės ūkiui, našaus ūkininkavimo ir didesnio derliaus siekimas. Apie asmeninius A. Stulginskio profesinius ieškojimus ir ryšį su žemės ūkiu šiandien galime sužinoti iš vertingo šaltinio – A. Stulginskio atsiminimų, kuriuos jis parašė paskutiniaisiais gyvenimo metais. Rankraštį slapta perfotografavo A. Stulginskio žentas dr. Jonas Račkauskas ir 1980 m. js buvo publikuotas Čikagoje.
Atrastas tikrasis pašaukimas
Kiek užtruko atrasti tikrąjį pašaukimą? Pirmas žingsnis – gimnazija. Liepojos gimnazijoje jaunėlis Aleksandras galėjo mokytis tik dėl JAV gyvenusių ir anglių kasyklose sėkmingai dirbusių trijų vyresnių brolių Jono, Pranciškaus, Povilo ir sesers Barboros finansinės paramos.
Baigęs gimnaziją jis tesėjo broliams duotą pažadą ir 1904 m. įstojo mokytis į Kunigų seminariją Kaune, o vėliau metus studijavo Austrijoje, Insbruko universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. Per penkerius metus kantriai ieškojęs, bet taip ir neatradęs pašaukimo būti dvasininku, jis galiausiai atsisakė šventinimų ir nutarė pasirinkti pasaulietišką profesiją.
Sugrįžęs į Kauną dirbo lietuvių kalbos mokytoju Kauno berniukų gimnazijoje, tačiau tai nebuvo nuolatinis darbas, kadangi mokykla atlyginimo nemokėjo. Mokytojui teko džiaugtis Kauno inteligentų tarpusavyje surinkta rinkliava 200 rublių metams. Tuo metu A. Stulginskis dar dirbo Šv. Kazimiero draugijos biure ir užsiėmė literatūros vertimais. Šie laikini užsiėmimai vertė įgyti profesiją ir tapti savo srities profesionalu.
Apie tai liudija išlikęs 1910 m. A. Stulginskio rašytas laiškas Užsienio lietuvių jaunimo organizacijai „Sandora“: „Laikraščiuose radau, jog Tamstos duodate įvairius patarimus apie užrubežiaus mokyklas norintiems jose mokytis. [...] Aš norėčiau pastoti į augštąją mokyklą agronomijos skyrium. Būtina ten, kur išguldomi dalykai vokiška kalba. Atsakančiausia mūsų kraštui gal bene būtų Karaliaučius, Halle ir kitos mokyklos Pabaltmario krašte. [...]“
Apie apsisprendimą studijuoti agronomiją A. Stulginskis rašė: „Man norėjosi būti arčiau savo liaudies, padėti kelti tautos gerovę. Lietuva perdėm žemės ūkio kraštas. Man atrodė, kad ūkininkaujama atsilikusiai. Žemdirbiams labai trūko žinių, kaip dirbti žemę, auginti gyvulius ir t. t. Ėjo smarkus skirstymasis į viensėdžius, susidarė šiokios tokios sąlygos žemės ūkiui kelti. Tuo tarpu lietuvių agronomų tik vienas kitas, taigi tvirtai ryžausi tapti agronomu, nes būdamas agronomu veiksmingiau galėsiu padėti savo tautiečiams.“
Žemės ūkio institutą Vokietijoje, Halės mieste, pasirinkti jam patarė kitas lietuvis agronomas – Juozas Tūbelis, tuo metu dirbęs Kauno gubernijos žemės tvarkomojoje komisijoje. 1910 m. rudenį šiai aukštajai mokyklai pateiktame gyvenimo aprašyme A. Stulginskis rašė, kad yra dvarininko Domininko Stulginskio sūnus ir žemės ūkio praktikos sėmėsi tėvo ūkyje.
Prasidėjus mokslo metams studentas jautėsi pasimetęs tarp daugybės studijų krypčių, todėl įsidrąsino kreiptis į patį žemės ūkio instituto direktorių prof. Volbaumaną. Šis, išgirdęs studento prašymą, paėmė popieriaus lapą ir bematant surašė visą studijų planą. Studijuoti buvo nelengva, nes studijų planas buvo labai intensyvus ir sunkiai įvykdomas, studentui tekdavo po vienos paskaitos skubėti į kitą. A. Stulginskis prisiminė: „Nors ir sunkiai buvo įvykdomas direktoriaus man sudarytas mokslo planas, bet jis man patiko, nes buvo labai tikslus ir susidarė galimybė, gerai padirbėjus, per dvejus metus išeiti visą agronomijos mokslą ir, išlaikius egzaminus, gauti agronomo diplomą.“
Žemės ūkio institute jis pagaliau pasijuto esąs savo vietoje ir atradęs tinkamą veiklą, todėl sėmėsi žinių ir patirties, svajojo tai pritaikyti gimtajame krašte. A. Stulginskis universitete sužinojo, kad Lietuvos klimatas ir žemės reljefas yra palankesni gyvuliams auginti, todėl, pabaigęs dviejų metų studijų programą, dar pasirinko gyvulininkystės specializaciją. Sėkmingai išlaikęs baigiamuosius egzaminus, 1913 m. vasario 24 d. jis gavo agronomo diplomą. Šiandien Martino Lutherio Halės-Vitenbergo universitetą puošia 2011 m. sausio 20 d. atidengta atminimo lenta buvusiam absolventui Lietuvos prezidentui A. Stulginskiui.
Diplomuotam agronomui A. Stulginskiui sugrįžus į gimtąjį kraštą teko varstyti Kauno ir Vilniaus gubernijų žemės ūkio administratorių duris ieškant darbo. Nors dirbti agronomu Rusijos gilumoje turėjo net keletą viliojančių pasiūlymų, tačiau visų jų atsisakė – buvo apsisprendęs dirbti tik savame krašte. Galiausiai darbo vietos paieškos baigėsi sėkmingai – 1913 m. balandžio 21 d. A. Stulginskis paskirtas Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje.
Naujas darbas patiko ir jis greitai rado bendrą kalbą su vietiniais žemdirbiais, entuziastingai ėmė juos mokyti pažangių ūkininkavimo metodų. Savo atsiminimuose jis džiaugėsi: „Pradedu agronomauti, steigiu pavyzdinius ūkius, parodomuosius pievų taisymo sklypus ir t. t. Atrodo, kad ūkininkai manimi patenkinti, atsilanko pas mane patarimų klausdami.“ Greičiausiai dar ne vienus metus A. Stulginskis būtų praleidęs būdamas Trakų apskrities agronomu, jeigu ne kilęs karas.
Neįvykusi evakuacija
Prasidėjus aktyviems Pirmojo pasaulinio karo veiksmams Vilniaus gubernijoje, A. Stulginskis pagal duotą Vilniaus gubernatoriaus įsakymą kartu su savo vadovaujama įstaiga turėjo evakuotis į Rusijos imperijos gilumą. Visada atsakingai dirbantis A. Stulginskis net suskubo traukiniu į Rusiją išsiųsti savo asmeninius daiktus. Tačiau pats taip ir neišvažiavo. Jo evakuacijai netikėtai sukliudė kriaušės.
Šį epizodą gana linksmai aprašė: „Apskrities žemės tvarkomoji komisija gavo įsakymą evakuoti savo įstaigos turtą į Rusijos gilumą. Tai atlikti mano pareiga. Sėdęs į pašto vežimą, vykau iš Trakų į apskritį prižiūrėti, kaip vyksta tas evakuavimas. Važiuoju, jau ruduo, bet diena šilta, saulėta, graži. Štai prie kryžkelio žydelis gorčiais pardavinėja kriaušes. Kaip nepasinaudoti šia gera proga! Važiuoju toliau, saldžias kriaušes kramtydamas. [...] Naktį pastebėjau, kad pas mane labai sunki dizenterija. Tai padarė užvakar valgytos kriaušės.“
Susirgęs dizenterija, A. Stulginskis privalėjo likti gydytis, todėl, iš Alytaus vargais negalais atvažiavęs į Vilnių, iš čia apsisprendė niekur toliau nekeliauti.
Pamaitinti badaujantį Vilnių
Karo metais negausi lietuvių bendruomenė Vilniuje susispietė apie Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Iš pradžių nedrąsiai jautęsis tarp jau gerai žinomų vilniečiams veikėjų, ilgainiui A. Stulginskis taip pat gavo progų atsiskleisti ir parodyti savo gebėjimus. Profesionalaus agronomo žinių labai prireikė, kai Vilniaus lietuviai 1916 m. pabaigoje pajuto bado grėsmę. Tuomet A. Stulginskiui buvo skirta užduotis išnuomotuose žemės plotuose įrengti daržus ir juose užauginti bulvių ir daržovių, kurios turėjo pamaitinti didelį maisto stygių kenčiančius lietuviškų gimnazijų mokinius ir mokytojus.
Vadovauti darbui daržuose nebuvo paprasta. Juolab kad daugiausia problemų keldavo naktį nuskinamos daržovės ar vokiečių kareivių nušienaujamos lietuviams priklausančios pievos ir pavagiamas šienas. Vasarą A. Stulginskis dažnai naktimis netgi likdavo nakvoti daržų sargo mažutėje trobelėje, kad prireikus galėtų ginti daržus nuo vagišių. Tačiau dažnai nelygi agronomo kova likdavo pralaimėta – net ir pasiskundus vokiečių karinei administracijai ir įvertinus patirtus nuostolius, jie niekada nebuvo atlyginti.
Žemdirbių švietimas
Suprasdamas, kaip trūksta švietimo žemės ūkio klausimais, 1914–1915 m. A. Stulginskis ėmė redaguoti laikraščio „Vienybė“ priedą „Viensėdis“. Kadangi lietuvių agronomų tebuvo saujelė, tekdavo nemažai laikraščio turinio užpildyti pačiam rašant apie gyvulių auginimą, veršelių priežiūrą, grūdų laikymą žiemą, avižų auginimą, sodų veisimą, trilaukę sėjomainą, pievas, tvenkinius, karpių auginimą ir daugybe kitų temų. A. Stulginskis dažnai straipsnius pasirašinėjo slapyvardžiais Agronomas, Nausėdis, Vaisgamtis, Ūktvaris arba trumpiniais A. St. 1915 m. pasirodė agronomo A. Stulginskio pirmoji knyga „Veršiukų auginimas“, kuri buvo parengta remiantis Halės žemės ūkio institute įgytomis žiniomis.
1917–1919 m. jis leido „Ūkininkų kalendorių“, kuris taip pat buvo labai naudingas kiekvienam žemdirbiui. Patarimai apėmė ne tik sudėtingą ūkininkavimą vokiečių okupacijos sąlygomis, bet ir pagrindines agronomijos žinias. A. Stulginskis rašė: „Kadangi dauguma patarimų, talpinamų „Ūkininkų kalendoriuje“, tinka ne tik šiems karo metams, bet yra naudingi ir ateičiai, patarčiau gerbiamiesiems skaitytojams metams pasibaigus nenumesti ūkio kalendoriaus kur į šalį, bet rinkti ir pasilaikyti ilgesniam laikui, kad pasigaminus tokiu būdu naudingų pasiskaitymų apie įvairius ūkio klausimus.“
Universitetą pabaigęs agronomas pasitikėjo tik mokslu, todėl kalendoriaus skaitytojai iš karto buvo informuoti, kad naujame „Ūkininko kalendoriuje“ neras liaudiškų „Oro spėjimų“, nes „gana prietarų – mums reikia eiti šviesos, mokslo ir prityrimo keliu“.
Nuo 1918 m. liepos 27 d. A. Stulginskis tapo pagrindinio ūkininkams skirto laikraščio „Ūkininkas“ redaktoriumi ir leidėju. Šias pareigas ėjo iki 1919 m., kai įsitraukė į aktyvią politinę veiklą, tačiau ir tapęs prezidentu A. Stulginskis visą laiką domėjosi Lietuvos žemės ūkiu, vykdoma žemės reforma ir niekada nepraleisdavo Žemės ūkio ir pramonės parodų, kuriose būdavo pristatomos naujausios ūkininkavimo tendencijos, moderniausia technika ir vietinių ūkininkų pasiekimai.
Nuosavo ūkio šeimininkas
Net ir prezidento pareigas eidamas A. Stulginskis nepamiršo savo profesijos: jį labai domino vykdoma žemės reforma, todėl su žemės ūkio ministru lankydavo naujakurių ūkius, susitikdavo su reformos vykdytojais ir žemės ūkio akademijos dėstytojais ir studentais. Prezidentas A. Stulginskis nepraleisdavo progos aplankyti Kaune vykstančių Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų, kuriose pirmiausia apžiūrėdavo modernią žemės ūkio techniką ir veislinių gyvulių parodą. Dar nežinodamas, kuria linkme pakryps jo politinė karjera, 1926 m. A. Stulginskis už 120 tūkst. litų įsigijo apleistą Jokūbavo ūkį su 150 ha žemės.
Nors Jokūbavas vadinosi dvaru, bet gyvenimas jame niekuo nesiskyrė nuo to meto didesnio ūkio. A. Stulginskis žiemą ir vasarą dirbdavo su darbininkais, o žmona Ona tvarkė namų ūkį. Būdamas profesionalus agronomas, šeimininkas nugyventą Jokūbavo ūkį greitai pavertė pavyzdiniu. Specializavosi pienininkystėje – jo karvės buvo labai pieningos, geriausių Europoje veislių – jų parsigabendavo iš Olandijos, Danijos. Produkcija pats prekiavo Kretingos turguje ir nuosavoje pieno produktų krautuvėlėje.
Jokūbavo ūkyje ne kartą lankęsis artimas A. Stulginskio bičiulis Mykolas Krupavičius rašė: „Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką. Nė karto neradau jo bepavėsaujančio ar ištaigingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarų savininkai elgtis. [...] Stulginskis dirbo. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, pareitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas.“
Pasak A. Stulginskio dukters Aldonos, tėvas iš tiesų daugiausia dėmesio skyrė pieno ūkiui ir karvės buvo ypač rūpestingai prižiūrimos. Tėvas kruopščiai tyrinėjo kiekvienos žalmargės rodiklius. Būdavo padaroma suvestinė ir geriausių karvių veršiukai likdavo veislei, o visi kiti keliaudavo į turgų.“ Sėkmingą ūkininkavimą nutraukė 1940 m. įvykusi sovietinė okupacija. Greitai Stulginskių turtas buvo nacionalizuotas, septyni ūkio darbininkai atleisti iš darbo, kad nebūtų išnaudojimo, o Stulginskiams buvo liepta išsikraustyti iš namo ir užleisti jį rusų kareiviams ir komisarams su šeimomis. Šeimininkams leista apsigyventi mažame dviejų kambarėlių namelyje ir palikta 30 ha žemės. Lyg šio susidorojimo būtų maža, 1941 m. birželio 14 d. Aleksandras ir Ona Stulginskiai kaip buožės buvo ištremti į Sibirą.
Gyvenimo saulėlydis
1956 m. grįžęs iš tremties A. Stulginskis greitai suprato, kad niekas jo, buvusio Lietuvos prezidento, Kaune neregistruos, neleis apsigyventi mieste. Teko kreiptis su prašymu į aukščiausią sovietinę valdžią, Lietuvos komunistų partijos vadovą Antaną Sniečkų. Šis priėmė A. Stulginskį, pažadėjo leisti dirbti žemės ūkyje.
1957 m. balandžio 10 d. A. Stulginskiui pagaliau pavyko įsidarbinti Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje vyresniuoju darbininku. Čia jis šiltnamyje augino inspektines daržoves, daugiausia pomidorus ir agurkus. Kadangi buvo prarasta visa turėta biblioteka, A. Stulginskis, rašydamas laiškus dukrai Aldonai į Čikagą, prašė atsiųsti jam vadovėlių apie daržovių auginimą šiltnamiuose. Tačiau šių knygų neprireikė, kadangi 1960 m. jis buvo išleistas į pensiją ir jo ilgametė agronomijos praktika nutrūko. Tik kartais laiškuose dukrai tėvas prasitardavo, kad „norėtų nusipirkti provincijos miestely namelį su daržiuku“, tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti.
Kas: Paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969). Ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“.
Kur: Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune.
Kada: nuo 2025 m. liepos 6 d. iki 2026 m. lapkričio 29 d.
Naujausi komentarai