Didžiajai daliai antikvarinių baldų kolekcininkų palangiškio menininko Lino Žulkaus pristatyti nereikia. Meistro rankos, regis, kuria stebuklus - detalė po detalės naujam gyvenimui prikeliami įvairiausias negandas patyrę senoviniai medžio dirbiniai.
Linas prisipažino, kad jam baisiausia, kai restauruoti baldai atrodo kaip nauji, be jokios gyvasties, kai steriliai pašalinami visi garbingą amžių liudijantys pėdsakai.
Dėlioja it modeliuką
Galima spėti, jog tokią menininko nuostatą ir profesio-nalumą vertina ir užsakovai - darbai gena vienas kitą, vis mažiau laiko palikdami kūrybiniams blykstelėjimams.
Savo amatą palangiškis galėtų pavadinti ir verslu, ir hobiu. Pirmiausia pabandęs atnaujinti senovinius baldus tik savo namams, dabar Linas neatsigina užsakymų.
"Pasirodo, visiems to labai reikia, antikvariniai baldai tapo populiarūs, o restauruoti nėra kam", - šypsojosi pašnekovas.
Pasak L.Žulkaus, kartais vienu metu tenka užsiimti keletu projektų. Ir nors tokiame darbe kūrybos mažoka, tačiau jis anaiptol ne nuobodus.
"Vienus daiktus valai, kitus klijuoji, kitiems reikalingi dar kitokie darbai. Kartais restauruoti baldą gali užtrukti ir metus - tenka atnaujinti kiekvieną detalę. Ir dėlioji lyg kokį modeliuką. Kūrybos čia jokios, bet dirbti įdomu - kiekvienąsyk vis kitokia patirtis: tai kėdės, tai staliukai, tai komodos", - aiškino Linas, pridūręs, kad savo darbo minučių ir valandų kaip valdiškame darbe neskaičiuojąs.
Taupyti kokybę - nuodėmė
Pašnekovas šypsodamasis prisipažino, jog bene nemaloniausia proceso dalis - kol nuo daikto nuvalomos dulkės, nešvarumai. Tam išeikvoto laiko menininkui išties gaila.
Pasitaiko itin sudėtingų, skrupulingų darbų, kai baldui trūksta daug detalių, tenka imtis įmantrių raižinių, prireikia kokios nors ypatingos, labai brangiai kainuojančios medienos.
Antai vien už dviejų metrų ilgio riešutmedžio lentą tektų sumokėti 200 litų, be to, tokią vargu ar greitai gautum. Tačiau Linas patikino, jog restauruojant brangius antikvarinius baldus būtų nuodėmė taupyti įsigyjant kokybiškus darbo įrankius ir medžiagas.
Patyręs meistras apgailestaudamas pastebėjo, kad Lietuvoje nemaža dalis žmonių vis dar menkai nusimano apie išties vertingus antikvarinius baldus ir apsigauna pirkdami menkavertes reprodukcijas. Pats ne vienu senoviniu baldu savo namus papuošęs menininkas įdomių ir išliekamąją vertę turinčių daiktų neretai dairosi ir keliaudamas po svečias šalis.
Blizgučiai atrodo nykiai
Jaukioje dirbtuvėje, kurioje L.Žulkus praleidžia ištisas dienas, akys raibsta nuo įvairiausių medžio drožinių. Galybė stilizuotų Užgavėnių kaukių - tai garsaus tautodailininko, Lino tėvo Alberto Žulkaus meistrystė.
Daugelį darbų, kuriant vieną ar kitą dirbinį, Žulkų duetas draugiškai pasidalija. "Vienas pradeda - kitas pabaigia. Tai toks nedidelis šeimos verslas", - juokavo Linas, prisipažinęs, jog dabartinė jo veikla veikiausiai buvo nulemta.
Profesionalus muzikantas, nuo pat mažumės sukiojęsis medžiu kvepiančiose dirbtuvėse, galiausiai pasekė tėvo pėdomis. Tačiau kol kas prabangos mėgautis vien kūrybiniais ieškojimais, įdomiais eksperimentais Linas neturi. O sumanymų - knibždėte knibžda.
Neseniai vieno tarptautinio menininkų plenero metu iš senos vonios L.Žulkus sumeistravo ekstravagantišką suoliuką. Vien ko verti palangiškio kurti originalūs šviestuvai, gimę iš netikėčiausių dalykų ir jau apsigyvenę ne vienuose namuose. Linas šypsojosi, jog įvairūs lenkiški, turkiški ar kiniški blizgučiai jam atrodo nykūs.
"Man patinka eksperimentai, tik tam nebeužtenka laiko. Yra daug dalykų, iš kurių galima sumeistrauti ką nors įdomaus. Tokie kūriniai praturtina, pagyvina aplinką", - įsitikinęs menininkas
Naujausi komentarai