Tinkamą vartoti vietoje cukraus ir dėl to vis populiaresnį augalą galima užsiauginti namuose

Indėnai gėrė saldžią, medumi kvepiančią arbatą jau tada, kai mes dar nežinojome, kas yra cukrus. Dabar jau ir mes galime gerti tokią, įmetę į karštą vandenį kelis lapelius stevijos, kurią indėnai vadino medaus žole. Steviją, kuri tinka vartoti ir diabetikams, galima užsiauginti namuose ir sėti ją bet kuriuo metų laiku.

Ne laistyti, o purkšti

Kaunietis Eugenijus Jefremovas ne tik prekiauja retų augalų sėklomis, bet ir pats tokius augina. Net darbovietėje ant palangės šalia Eugenijaus darbo stalo tarpsta neregėti augalai. Stevija, kuri labai domina sveikos mitybos šalininkus ir diabetikus, šiuo metu auga E.Jefremovo daržo lysvėje.

„Stevijos sėklas įprasčiausia sėti kovo pabaigoje–balandžio pradžioje į dėžutę. Tačiau augalas išaugs pasėtas ir kitu metų laiku. Sėjama į lengvą, nerūgščią žemę, nes stevija nemėgsta durpių. Pasėtų sėklų nereikia užžerti žemėmis – jos pridengiamos stiklu ar polietileno plėvele. Dėžutė su pasėta stevija pastatoma šiltai, retsykiais išvėdinama. Sėkloms sudygus, stiklas ar plėvelė nuimami, o daigynėlis įkurdinamas pačioje šilčiausioje ir saulėčiausioje kambario vietoje, kurioje temperatūra neturi nukristi žemiau 15 laipsnių šilumos. Dygstančias sėklas reikia ne laistyti, o purkšti“, – aiškino Eugenijus.

Būtina nugnybti viršūnėlę

Kai stevijos daigeliai pasiekia 5–7 cm aukštį, jie su šiek tiek žemių persodinami į atskirus indus, nugnybus augalėlio viršūnę. Laistoma kartą per savaitę kompleksinėmis trąšomis praturtintu vandeniu. Birželį, pasibaigus šalnoms, vazonėlius su stevijomis patariama išnešti į šiltnamį. Galima daigelius sodinti ir tiesiog į gruntą 25–30 cm atstumu vieną nuo kito. Laistyti reikia dažnai ir gausiai, o tręšti – kartą per mėnesį, jei žemė nederlinga. Stevijai labai pavojinga tiek sausra, tiek užmirkusi dirva. Tai išsišakojantis, iki 80 cm aukščio augalas, žydintis baltais smulkiais žiedeliais.

Idealus cukraus pakaitas

Saldžius lapus galima skinti visą vasarą. Kuo daugiau šakų viršūnėlių nuskinsi, tuo bus gausesnis derlius. Kai kurie augintojai tikina, kad geriausia tai daryti stevijai pražydus – vėlai rudenį, praėjus maždaug penkiems mėnesiams po sėjos. Būtent tada augalas būna sukaupęs daugiausia steviozido, kuris laikomas pačia saldžiausia natūralia medžiaga, keliolika kartų saldesne už cukrų. Be to, steviozide beveik nėra kalorijų, jis nedidina gliukozės kiekio kraujyje, turi antibakterinių savybių. Dėl šių priežasčių steviozidas laikomas idealiu cukraus pakaitu tiek sveikiems žmonėms, tiek diabetikams, tiek sergantiems nutukimu, širdies, kraujagyslių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais.

Žiemai galima pasiruošti stevijos ekstrakto. Norint jo pasigaminti, reikia prikimšti litrinį stiklainį džiovintų stevijos lapų, užpilti juos degtine ar brendžiu, kad apsemtų, ir palikti parai. Tada nukošti. Alkoholio kiekį galima sumažinti ekstraktą lėtai kaitinant (ne virinant) virš ugnies. Panašiai galima paruošti ir vandeninę ištrauką, tačiau gliukozidų joje bus mažiau.

Į arbatą dedamas labai mažas ekstrakto kiekis.

Pražysta žiemą

Pirmą sezoną stevija auga lėtai. Prieš rudens šalnas augalo stiebas šiltnamyje ar lysvėje nupjaunamas, paliekamas 5 cm stiebas, šaknys iškasamos ir su žemės gumulu pasodinamos į vazoną. Žiemą augalas net pražysta, o arbatai galima naudoti šviežius lapelius. Peržiemojusi stevija kitą pavasarį ir vasarą augs dar sparčiau nei pirmaisiais metais.

Rudenį nupjovus stiebą, lapai džiovinami šviesioje vėdinamoje patalpoje, paskleidus juos ant popieriaus. Išdžiūvusius galima sudėti į stiklainius arba dalį sumalti kavamale – žiemą bus galima vartoti tamsiai žalios spalvos labai saldžius miltelius, kurie nepraranda savo puikiųjų savybių ir karštame vandenyje. Jais gali būti saldinami ne tik karšti gėrimai, bet ir konditerijos bei kulinarijos gaminiai, desertai, sultys. Galima pasigaminti ir žalią tropinį kokteilį: plaktuvu suplakti dvi stiklines ananasų sulčių, supjaustytą bananą ir pusę šaukštelio stevijos miltelių.