Pajūrio radiniai įkvepia kūrybai

Pajūrio radiniai įkvepia kūrybai

Širdžiai mielo pomėgio melnragiškis neketina paversti pragyvenimo šaltiniu

Jūros bangų nugludinti akmenukai, medžio šakos, stiklo šukės – šie iš pirmo žvilgsnio įprasti pajūrio radiniai netikėtai sušvyti melnragiškio Darmanto Astrausko „dėlionėse“.

Iš jų nulipdyti vazonai, vazos ar paveikslai gali tapti ne tik puikiais interjero akcentais. Originaliais dirbiniais išpuoštas Astrauskų namas ir kiemas traukia ne vieno praeivio akį.

Papuošė ir kamino sieną

Nors Melnragėje D.Astrauskas gyvena nuo vaikystės, idėjos kurti gimė tik prieš keletą metų ir visai netikėtai.

Pirmąkart akmenukus vyras panaudojo kamino sienai šalia krosnies papuošti. „Pamaniau, kad išklijuoti plytelėmis nebus gražu. Kartą vaikščioju po pajūrį, žiūriu, taip dailiai atrodo tie akmenys ant smėlio“, – įkvėpimo akimirką prisiminė melnragiškis.

Ant pajūrio smėlio išbarstytų akmenukų fragmentai tapo savotišku D.Astrausko kūrybos braižu. Ilgainiui melnragiškis ėmė lipdyti ir įvairių dydžių bei formų vazas, vazonus, kurti „akmeninius“ paveikslus.

Vienoje jūrų krovinių kompanijoje dokininku dirbantis vyras dabar nė negalėtų suskaičiuoti, kiek įvairiausių kūrinių atokvėpio minutėmis gimė kuklioje palėpės dirbtuvėlėje.

Kūrinius išgraibstė

Melnragiškis tikino, kad iš širdžiai mielo pomėgio turtų susikrauti nesitiki, o ir į meno aukštumas nepretenduoja.

„Jei žmogus klausia, ar parduodu kokį nors savo darbą, negi sakysiu, kad neparduodu. Matyt, mano fantazijos kažkam patinka, – juokėsi vyras. – Bet verslininko gyslelės tikrai neturiu. Kai prasideda derybos dėl kainos, man geriau padovanoti, nei parduoti.“

Šią vasarą po Melnragėje surengtos D.Astrausko kūrinių pa-rodos didžioji eksponatų dalis buvo išgraibstyta – pasak vyro, jam tai didelis įvertinimas.

Darbams kurti melnragiškis naudoja paprasčiausią statybinį skiedinį ir įvairius pajūrio radinius. Paveikslų kompozicijas papildo ir netikėtos detalės – tai gali būti sena parūdijusi pasaga, virvė ar tautodailininkų mugėje įsigyta keramikinė žuvelė.

Akmenukai atrodo it šlapi

D.Astrauskas prisipažino, kad kurdamas improvizuoja, detales dėlioja intuityviai ir jokiu būdu nesiekia tvarkingo, „sušukuoto“ vaizdo.

Šlapių akmenų įspūdį vyras sukuria padengęs juos laku, tačiau tokie kūriniai labiau tinka interjerui – laikomi lauke nuo drėgmės ir saulės per keletą mėnesių apsilaupo, išblunka.

Melnragiškis pasakojo, kad nedidelę vazą pavyksta nulipdyti ir per valandą. Bene ilgiausiai jam teko kurti mandalą.

„Pamačiau per televiziją, pamaniau, kodėl nepabandžius ir man tokią padaryti. Aštuntą ryto pradėjau ir taip iki vienuoliktos valandos vakaro. Toks įkvėpimas pagavo, o ir palikti rytojui negerai, skiedinys sustingsta, tarp akmenukų gali likti per dideli tarpai“, – aiškino vyras.

Gintaras nevilioja

D.Astrauskas tikino, kad net tame pačiame Baltijos pajūryje ne tik radiniai, bet ir akmenys – labai skirtingi. Štai Melnragėje galima surasti daugiau stiklo šukių, šlakų, plytgalių nei Karklėje, o ir pastarojoje daugiau apvalių nei plokščių akmenų.

Melnragiškis juokavo, jog neretai prašo namiškių iš kelionių parvežti akmenukų. Iš Turkijos, Antalijos, sūnus sugebėjo jų pargabenti beveik keturis kilogramus. D.Astrauskas prasitarė, kad į marmurą panašūs Turkijos pajūrio akmenukai jį itin sužavėjo.

Melnragiškis prisiminė sulaukęs ir pasiūlymų kurti iš gintaro. „Bet iš jo tiek visokiausių grožybių pridaryta, kur aš ten dar lįsiu“, – juokėsi vyras, prisipažinęs, jog ko nors panašaus į savo lipdomus kūrinius jam dar neteko regėti.