Pasaka prasidėjo po senomis eglėmis
Kartais dideliems sumanymams nereikia nei išankstinių planų, nei ypatingų aplinkybių. Užtenka vaikiško smalsumo, truputėlio fantazijos ir noro kasdienybėje atrasti ką nors nepaprasto. Būtent taip Vilniaus Jomanto parke atsirado pirmasis nykštukų namelis, davęs pradžią neįprastai iniciatyvai. Jos autorė A. Četverikova neslepia, kad iš pradžių neturėjo tikslo kurti didelio projekto ar telkti aplink save bendruomenės. Ji tiesiog norėjo įdomiai ir prasmingai praleisti laiką su mažametėmis dukromis.
Agata su šeima gyvena netoli Jomanto parko, todėl ši vieta jai puikiai pažįstama. Tačiau, moters akimis, tai nėra paprastas miesto parkas. Šis parkas turi savitą charakterį, o jo gamtovaizdis tarsi pats kviečia kurti istorijas apie paslaptingus miško gyventojus. Čia netrūksta senų medžių, kalvų, daubų, nuošalesnių kampelių, kuriuose, regis, galėtų slėptis mažyčiai pasakų personažai.
„Mūsų parkas tarsi savaime yra mistiškas. Jis visai nepanašus į kitus Vilniaus parkus. Čia rasime ir daubų, ir kalnų, ir senų eglių, ir kitų paslaptingų vietų. Norėjosi vienoje iš jų, po didelėmis eglėmis, sukurti mažą akcentą – tokį, kokį įsivaizduoji skaitydamas pasakas apie nykštukus“, – pasakoja Agata.
Sumanymas gimė natūraliai, iš kasdienio gyvenimo su vaikais, jiems skaitomų pasakų, kartu kuriamų istorijų. Įkvėpimo moteris semiasi iš įvairiausių šaltinių – kelionių, matytų vaizdų, knygų. Visa tai pamažu susiliejo į mintį, kad pasakų pasaulis nebūtinai turi likti tik knygų puslapiuose. Jį galima sukurti ir visai šalia namų, pažįstamame parke.
Pirmąjį namelį Agata pagamino pati, pasitelkusi paprastas, iš dalies jau naudotas medžiagas. Jo pagrindu tapo stiklainis, kurį ji aptraukė specialiu modelinu, pritvirtino mažytes medines dureles ir langelius. Taip iš paprasto daikto gimė mažytis pasakų namas. Kruopščiai sukurtos detalės leido patikėti, kad už tų mažų durelių galėtų virti savas, nuo žmonių akių paslėptas gyvenimas.
Kadaise Agatą su dukromis kurti paskatino paprastas noras – kasdienybėje atrasti daugiau vietos grožiui, fantazijai ir bendram džiaugsmui.
Pirmasis namelis pažadino smalsumą
Agata prisipažįsta nesitikėjusi, kad jos kūrinys sulauks tokio dėmesio. Atrodė, kad tai bus nedidelė šeimos paslaptis, dar viena priežastis su dukromis išeiti pasivaikščioti ir kartu pasidžiaugti savo rankomis sukurtu daiktu. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mažas namelis domina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.
Pro šalį einantys žmonės sustodavo, apžiūrinėdavo neįprastą statinį, svarstydavo, iš kur jis atsirado. Tiems, kurie Jomanto parke lankosi nuolat ir gerai pažįsta jo takelius, netikėtas radinys tapo malonia staigmena. Agata stebėjo šias reakcijas ir suprato, kad jos sumanymas turi kur kas daugiau galimybių, negu ji iš pradžių įsivaizdavo.
„Mano nuostabai, namelis iš karto patraukė praeivių žvilgsnius. Žmonės sustodavo, žiūrėdavo, kas čia, iš kur tas namelis išdygo. Jiems tai buvo netikėta. Paskui po truputį aplink tuos namelius pradėjo kurtis įvairios istorijos“, – prisimena pašnekovė.
Būtent istorijos tapo neatsiejama nykštukų pasaulio dalimi. Agatai buvo svarbu ne tik sukurti gražius mažus statinius, bet ir išsaugoti paslaptį, kad juose iš tiesų kažkas gyvena. Todėl pasakodama apie namelius ji pasirinko neįprastą būdą – kalbėti ne savo, jų kūrėjos, o pačių nykštukų vardu. Taip tikrovė susipynė su fantazija, o kiekvienas naujas įvykis parke tapo dar vienu pasakos nuotykiu.
Jeigu namelis dingsta, istorija nebūtinai prasideda nuo svarstymų, kas jį paėmė. Galbūt nykštukai išsikraustė? O gal jiems nutiko kas nors netikėto? Jeigu atsiranda naujos durelės ar namelis, galima įsivaizduoti, kad parke apsistojo dar vienas paslaptingas gyventojas. Taip kuriama istorija, kurioje kiekvienas gali tapti dalyviu, o jos tęsinys priklauso nuo žmonių fantazijos.
Išaugo bendruomenės projektas
Pirmojo namelio sėkmė paskatino Agatą tęsti pradėtą veiklą. Parke pamažu ėmė rastis daugiau mažyčių statinių, o kartu augo ir aplink juos besiburiančių žmonių susidomėjimas. Tačiau tikrasis lūžis įvyko tuomet, kai neįprastą iniciatyvą pastebėjo Jomanto parko girininkas.
Susisiekęs su Agata jis pasiūlė sumanymą plėtoti plačiau, pasinaudojant savivaldybės finansavimu. Taip atsirado galimybė sukurti nebe vieną kitą atskirą namelį, o didesnį nykštukų kaimelį. Idėja, prasidėjusi nuo mamos ir jos dukrų laisvalaikio, įgavo naują mastą ir tapo viešu projektu, skirtu visiems parko lankytojams.
„Iš pradžių netikėjau, kad šis projektas gali išaugti iki tokio populiarumo ir bendruomenės. Tai labiau buvo būdas praleisti laiką su vaikais, o išėjo didžiulis projektas, peržengęs net bendruomenės ribas“, – džiaugiasi Agata.
Kartu su naujais nameliais parke atsirado ir daugiau veiklos. Aplink nykštukų kaimelius imta rengti šventes, susibūrimus, orientacinius pasivaikščiojimus, kurių metu dalyviai ieško po parką išsibarsčiusių mažųjų statinių. Taip įprastas pasivaikščiojimas virto savotišku atradimų žaidimu. Norint surasti visus nykštukų namus, reikia atidžiau dairytis, pastebėti mažas detales, kartais užsukti į anksčiau nepastebėtą parko kampelį.
Ilgainiui susikūrė ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyra „Jomanto parko nykštukai“. Joje tęsiamas tas pats pasakojimo principas – istorijos pateikiamos taip, tarsi jų veikėjai būtų patys parke gyvenantys nykštukai. Ši erdvė leidžia dalytis naujienomis, nuotraukomis, pasakoti apie naujus namelius, jų gyventojų nuotykius ir telkti žmones, kuriems ši idėja artima.
Projekto tikslas gerokai platesnis nei vien parko puošyba. Juo siekiama burti grožį puoselėjančią bendruomenę, skatinti vaikus tikėti pasaka ir ugdyti atsakomybę už supančią aplinką. Agatai svarbu, kad žmonės ne tik grožėtųsi tuo, ką sukūrė kiti, bet ir patys pajustų norą prisidėti, ką nors sugalvoti, padaryti savo rankomis, pasidalyti kūrybos džiaugsmu.
Nykštukų kaimelis vis plečiasi
Nors nykštukų namelių parke daugėja, didžioji jų dalis vis dar yra pačios Agatos rankų darbas. Moteris neslepia, kad norėtų matyti kuo daugiau prie projekto prisidedančių žmonių, tačiau supranta, jog tokiems darbeliams reikia laiko, kruopštumo, kantrybės ir medžiagų. Ne kiekvienas iš karto išdrįsta imtis kūrybos, ypač jeigu mano neturintis tam reikalingų gebėjimų.
Vis dėlto pastaruoju metu moteris pastebi ir kitų žmonių kūrybos pėdsakų. Parke atsiranda namelių ar mažų durelių, kurių ji pati negamino. Tai vienas labiausiai džiuginančių ženklų – idėja pradeda gyventi savarankiškai, o nykštukų pasaulį pamažu kuria nebe viena šeima.
Prie to prisidėjo ir Agatos iniciatyva surengtos kūrybinės dirbtuvės. Jas organizuoti padėjo Baltupių bendruomenės asociacija, suteikusi patalpas veiklai su vaikais. Dirbtuvėse susirinko apie 30 mažųjų kūrėjų, kurie gamino nykštukų namų dureles. Kiekvienas galėjo jas parsinešti ir pats nuspręsti, kurioje parko vietoje galėtų apsigyventi jo įsivaizduojamas nykštukas.
Šios dirbtuvės turėjo ypatingą sumanymą – vaikams nereikėjo laikytis vieno nustatyto plano ar visiems kurti vienodų namelių. Priešingai, buvo skatinama pasitikėti savo fantazija. Vienam tinkamiausia vieta gali pasirodyti seno medžio papėdė, kitam – nedidelė ertmė tarp šaknų, trečiam – visai netikėtas parko kampelis.
„Tokia ir buvo dirbtuvių idėja – nykštukai gali apsigyventi kur nori, kur tik fantazija neša. Tai gali būti vieta prie medžio ar kur nors kitur, kur vaikui atrodo įdomu. Užtenka palikti dureles, uždegti mažą lempelę, ir ten jau gali įsikurti pasakų nykštukas“, – aiškina Agata.
Po dirbtuvių nykštukų gyvenamųjų vietų galėjo dar padaugėti. Pokalbio metu Agata pasakojo suskaičiavusi mažiausiai septynias vietas, kuriose jau galima aptikti jų namelių. Tačiau tai nereiškia, kad parke yra tik septyni namai. Kai kur jų stovi po kelis, o vienoje vietoje ant medžio įsikūręs net penkių namelių kaimelis.
Kadangi kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavę vaikai patys rinkosi, kur įkurdinti savo nykštukus, net ir projekto sumanytoja negali būti visiškai tikra, kad žino visas jų gyvenamąsias vietas. Kiekvienas naujas pasivaikščiojimas gali pateikti staigmenų.
Kai languose įsižiebia šviesos
Ypatingo žavesio nykštukų nameliams suteikia švieselės. Dieną jie atrodo kaip kruopščiai pagaminti mažyčiai statiniai, o sutemus, kai langeliuose sužimba žiburėliai, pasakos įspūdis tampa dar stipresnis. Tuomet lengviau įsivaizduoti, kad namuose kažkas yra, kad mažieji jų gyventojai sugrįžo po dienos darbų ir įsijungė šviesą.
Ši detalė ypač žavi vaikus. Agata prisimena, kokį įspūdį pirmasis namelis padarė jos dukroms. Joms tuomet buvo vos ketveri, o tokio amžiaus vaikams riba tarp tikrovės ir fantazijos dar labai lanksti. Jeigu mažame namelyje užsidega šviesa, kodėl gi nepatikėjus, kad ten iš tiesų kas nors gyvena?
„Žinoma, pirmasis namelis suteikė labai daug džiaugsmo. Tokia magija... Kai naktį užsidega lempelė, atrodo, kad ten tikrai kas nors gyvena“, – šypsosi dvynių mama.
Tačiau švytintys langeliai neatsiranda savaime. Kad pasaka parke nesibaigtų sutemus, reikia ir visai žemiškų darbų. Nameliuose Agata naudoja nedideles įkraunamas šviečiančias girliandas, o kai kurioms mažytėms dekoracijoms – baterijomis maitinamas lemputes. Net ir gilės kepurėlė gali tapti neįprastu šviesos šaltiniu, suteikiančiu pasakiškam kampeliui jaukumo.
Visomis šiomis detalėmis tenka rūpintis. Agata patikrina, ar lemputės veikia, prireikus jas įkrauna arba pakeičia baterijas. Ji nesako kasdien apeinanti visus namelius, tačiau eidama pro šalį visada atkreipia dėmesį, ar viskas savo vietose, ar švieselės tebedega. Tai dar viena nematoma projekto pusė, apie kurią atsitiktiniai praeiviai tikriausiai nė nesusimąsto.
Net ir išdaigos tampa pasakos dalimi
Ne viskas nykštukų pasaulyje vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Agata neslepia, kad per projekto gyvavimo laiką pasitaikė įvairių nutikimų. Vieni nameliai buvo apgadinti, kiti dingo, dar kitus teko rasti ne ten, kur jie buvo pastatyti. Tokios situacijos galėtų nuvilti žmogų, kuris savo kūriniams skiria daug laiko ir kruopštumo.
Vis dėlto pašnekovė stengiasi į jas pažvelgti kitaip. Užuot iš karto ieškojusi kaltininkų ar kiekvieną nemalonų įvykį vertinusi kaip tyčinį niokojimą, ji pirmiausia mėgina suprasti, kas galėjo atsitikti. Kai aiškaus atsakymo nėra, į pagalbą vėl ateina pasaka.
Kartą moteris pastatė namelį ant nedidelės olos krašto. Iš pradžių atrodė, kad vieta tuščia, niekam netrukdys ir bus tinkama mažam statiniui. Tačiau vėliau namelis buvo nustumtas, o netoliese Agata pastebėjo išraustą praėjimą. Tuomet jai kilo mintis, kad toje vietoje galėjo gyventi koks nors gyvūnas, kuriam naujasis statinys tiesiog trukdė.
Tokia ir buvo dirbtuvių idėja – nykštukai gali apsigyventi, kur nori, kur tik fantazija neša. Tai gali būti vieta prie medžio ar kur nors kitur, kur vaikui atrodo įdomu.
Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad kažkas tyčia sugadino kūrinį. Tačiau įsigilinus paaiškėjo, kad įvykis gali turėti visai kitokį paaiškinimą. Vaikams jį galima papasakoti ir pasakos kalba. „Iš kiekvienos situacijos reikia rasti išeitį ir parodyti, kad nebūtinai viskas taip blogai. Gal kažkoks trolis ėjo, gal gyvūnas. Nebūtinai reikia iš karto galvoti, kad kas nors specialiai sugadino. Galima į tai pažiūrėti kaip į dar vieną istoriją“, – svarsto Agata.
Toks požiūris atskleidžia ir kitą projekto pusę. Nykštukų nameliai nėra vien fantazijos žaidimas – per juos galima mokytis suprasti aplinką, ieškoti įvykių priežasčių, neskubėti daryti neigiamų išvadų. Net ir nemalonus nutikimas gali tapti proga pasikalbėti su vaikais apie tai, kad ne viskas pasaulyje vyksta pagal mūsų norus, o kiekviena situacija gali turėti daugiau nei vieną paaiškinimą.
Dvi mažosios mamos pagalbininkės
Nors nykštukų kaimelis jau seniai peržengė vienos šeimos sumanymo ribas, Agatai svarbiausia jo dalis tebėra laikas, praleidžiamas su dukromis. Būtent dėl jų kadaise kilo mintis po senomis eglėmis pastatyti pirmąjį namelį. Šiandien mergaitės aktyviai dalyvauja kūrybos procese.
Agata augina dvynes. Kai parke atsirado pirmasis nykštukų namas, mergaitėms buvo ką tik sukakę ketveri. Tokio amžiaus vaikai jau noriai įsitraukia į įvairius kūrybinius užsiėmimus, mėgina patys lipdyti, konstruoti, puošti ir įgyvendinti savo sumanymus. Agata stengiasi joms suteikti kuo daugiau galimybių tai daryti.
Kurdamos namelius visos trys leidžia laiką kartu, tačiau kiekviena turi ir savo veiklos. Mama gamina sudėtingesnes detales, o dukros lipdo, kuria tai, kas joms įdomu. Svarbiausia, kad mergaitės nėra tik stebėtojos, laukiančios, kol suaugusioji baigs darbą. Jos pačios dalyvauja procese, išbando savo jėgas ir mato, kaip iš paprastų medžiagų gimsta kažkas naujo.
„Jos visą laiką su manimi dalyvauja tame procese. Ką nors lipdo savo, aš – savo. Tačiau taip kartu leidžiame laiką. Jos puikiai žino, kur tie nameliai yra, net savo darželio grupę ten nusiveda, kai eina pasivaikščioti“, – pasakoja mama.
Mergaičių darželis yra netoli Jomanto parko, todėl nykštukų nameliai tapo ir jų kasdienės aplinkos dalimi. Eidamos pasivaikščioti su darželio grupe, dvynės gali parodyti draugams, kur gyvena mažieji pasakų veikėjai. Jos žino namelių vietas, pažįsta šiuos parko kampelius ir turi savą ryšį su tuo, kas ten sukurta.
Agatai svarbu, kad dukros augtų ne tik mokėdamos ką nors pagaminti savo rankomis, bet ir gebėdamos pastebėti grožį. Ji nori ugdyti jų kūrybingumą, estetinį suvokimą, gebėjimą džiaugtis mažais dalykais. Kartu mergaitės mokosi, kad gražūs dalykai neatsiranda savaime, – juos kažkas sugalvoja, pagamina, prižiūri.
Nykštukų istorijos taip pat tampa jų vaizduotės dalimi. Mama pasakoja, kad dukros kartais pačios ką nors kalbasi apie mažuosius gyventojus, kuria savus paaiškinimus ar istorijų fragmentus. Ji pastebi, kad vaikų fantazijai labai svarbu, kokių impulsų jie gauna iš aplinkos. Jeigu suaugusieji pasiūlo įdomią mintį, vaikai ją greitai perima ir išplėtoja savaip.
Padeda atitrūkti nuo kasdienybės
Išgirdus, kiek kruopštumo ir fantazijos Agata skiria mažiesiems nameliams, būtų galima pagalvoti, kad jos profesija susijusi su menu, dizainu ar kitokia kūrybine veikla. Tačiau iš tiesų moters kasdienis darbas yra visai kitoks. Ji dirba banke. Tai veikla, kuri tiesiogiai nesusijusi su menine kūryba. Tačiau Agata nemano, kad kūrybingumas turi apsiriboti profesija ar konkrečia veiklos sritimi. Jos gyvenime noras ką nors sugalvoti, padaryti originaliai, panaudoti savo rankų gebėjimus buvo svarbus nuo seno.
Moteris pasakoja visada buvusi kruopšti, mėgusi rankdarbius ir įvairius kūrybinius užsiėmimus. Jai patinka gaminti originalias dovanas, dalyvauti vainikų pynimo dirbtuvėse, ieškoti netikėtų sprendimų, kai reikia ką nors sukurti ar papuošti. Fantazijos, anot pašnekovės, jai niekada netrūko, o noras imtis naujų darbų lydėjo nuo pat vaikystės.
„Iš prigimties buvau kruopštus žmogus. Visada norėjosi ką nors daryti rankomis. Fantazijos man niekada netrūko. Dabar tiesiog realizuoju ją po darbo dienos“, – sako Agata.
Kūryba jai yra ir savotiškas poilsis. Po dienos, praleistos atliekant profesines pareigas, norisi pakeisti veiklos pobūdį, nukreipti mintis kitur, padaryti ką nors apčiuopiamo. Vieni žmonės atsipalaiduoja darbuodamiesi sode, sodindami gėles ar ravėdami lysves. Agatai panašų pasitenkinimą suteikia galimybė kurti.
Ji pati šį procesą vadina savotišku įsižeminimu. Kai rankos užimtos kruopščiu darbu, o mintys sutelktos į būsimo kūrinio formą, spalvas ir detales, galima bent kuriam laikui atsitraukti nuo įprasto dienos ritmo. Kiekvienas pagamintas namelis tampa ne tik dar vienu nykštukų kaimelio statiniu, bet ir kūrybinio laisvalaikio rezultatu.
Auginant vaikus tokių progų atsiranda dar daugiau. Agata džiaugiasi galėdama įsitraukti į darželyje organizuojamas kūrybines veiklas, padėti dukroms gaminti darbelius, kartu ieškoti naujų idėjų. Jai tai ne prievolė, o malonus užsiėmimas, leidžiantis suderinti pomėgį su laiku, skirtu šeimai.
Mažos durelės atveria didelį pasaulį
Agatos sumanymas įdomus tuo, kad jo esmė nėra vien pats galutinis rezultatas. Žinoma, mažyčiai nameliai puošia parką, traukia praeivių žvilgsnius ir suteikia pažįstamai aplinkai netikėtumo. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kas vyksta aplink juos: bendras kūrimas, pokalbiai, pasivaikščiojimai, vaikų istorijos ir žmonių noras prisidėti.
Ši iniciatyva nereikalauja iš jos dalyvių ypatingų gebėjimų. Vienas gali pagaminti visą namelį, kitas – tik mažas dureles. Trečias gali pasidalyti nuotrauka ar papasakoti apie naują radinį parke. Dar kažkam užtenka sustoti su vaiku prie mažyčio statinio ir kartu pamėginti įsivaizduoti, kas už jo langelio gyvena.
Pašnekovė norėtų, kad prie nykštukų pasaulio kūrimo jungtųsi vis daugiau žmonių. Jai džiugu matyti, kad ši svajonė pamažu pildosi. Po kūrybinių dirbtuvių parke gali atsirasti dar daugiau mažųjų gyventojų, o kartu – naujų istorijų, kurias sugalvos patys vaikai. Kiekvienas jų gali palikti savą pėdsaką bendroje pasakoje.
Nors Agata pati pagamino didžiąją dalį namelių, svarbiausias jos kūrinys galbūt yra ne jie. Tai idėja, kurią perėmė kiti žmonės ir kuri dabar gali augti nepriklausomai nuo vienos kūrėjos. Kiekvienas vaikas, savo rankomis pagaminęs nykštuko dureles, tampa šios istorijos tęsėju.
Dabar šioje pasakoje jau dalyvauja gerokai daugiau žmonių. Jos pabaigos niekas dar nežino. Galbūt kitą kartą eidamas Jomanto parku kas nors pastebės naujas dureles medžio papėdėje, mažytį langelį ar tamsoje žibančią švieselę. O gal pats sugalvos pastatyti dar vieną namelį.
Naujausi komentarai