Me­di­nė lie­tu­vių ar­chi­tek­tū­ra - vie­na uni­ka­liau­sių ša­lies pa­vel­do ver­ty­bių. Se­no­lių sta­ty­ti me­di­nu­kai bai­gia su­nyk­ti, jų neį­ma­no­ma už­kon­ser­vuo­ti. Už­sie­nio ša­lys me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros tra­di­ci­jas tę­sia sta­ty­da­mos se­nų­jų pa­sta­tų ko­pi­jas. Šiuo pa­vyz­džiu pa­se­kė ir lie­tu­viai. Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je Rum­šiš­kė­se pir­mą kar­tą ky­la su­ny­ku­sios XIX a. baž­ny­čios ko­pi­ja. Po il­gų paieš­kų pa­vy­ko ras­ti se­nas dai­li­džių tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­čią Zu­ma­rų šei­mą iš Vil­ki­jos, ku­rios vy­rai vis dar mo­ka ręs­ti na­mus pa­gal ano me­to tra­di­ci­jas.

Aš­tuon­kam­pė for­ma

Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­jus lig šiol eks­po­nuo­ti per­kel­da­vo ori­gi­na­lius se­nus sta­ti­nius - išar­dy­da­vo ir vėl su­sta­ty­da­vo. Min­tis į mu­zie­jaus mies­te­lį per­kel­ti me­di­nę baž­ny­čią ru­se­no se­niai.

Mu­zie­jaus ar­chi­tek­tė Ra­sa Ber­ta­šiū­tė pa­sa­ko­jo, kad taip ir ne­pa­vy­ko ras­ti per­kel­ti tin­ka­mos baž­ny­čios. Lie­tu­va gar­sė­jo me­di­nė­mis šven­to­vė­mis, ta­čiau per ka­rus ir so­viet­me­čiu dau­gu­ma jų su­de­gė ar­ba ne­pri­žiū­ri­mos su­ny­ko.

Rum­šiš­kė­se dir­ban­tys mu­zie­ji­nin­kai bu­vo nu­si­tai­kę į Kel­mės ra­jo­ne esan­čią Ver­pe­nos Šv. Onos baž­ny­čią, ku­ri so­viet­me­čiu bu­vo ne­nau­do­ja­ma. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, vie­tos bend­ruo­me­nė nu­spren­dė šios šven­to­vės mu­zie­jui nea­ti­duo­ti. Po il­gų dis­ku­si­jų nu­spręs­ta Liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je sta­ty­ti nau­ją sta­ti­nį - se­nos baž­ny­čios ko­pi­ją.

Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bė­je Sas­na­vo­je sto­vė­ju­si Šv. Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mi­mo baž­ny­čia pa­si­rink­ta dėl neįp­ras­tos for­mos - ji aš­tuon­kam­pė. To­kių baž­ny­čių Lie­tu­vo­je neiš­li­ko, ta­čiau XVIII a. jų bū­ta ne­ma­žai, ir ne tik mū­sų ša­ly­je. R.Ber­ta­šiū­tė spė­ja, kad tai bu­vo to lai­ko Eu­ro­pos ar­chi­tek­tū­ros, gal­būt ba­ro­ko įta­ka.

Ver­ti­na­mas san­tū­rus gro­žis

1817 m. sta­ty­tos Sas­na­vos baž­ny­čios ko­pi­ja sta­to­ma pa­gal prieš­ka­riu da­ry­tus brė­ži­nius. Sas­na­vo­je tuo me­tu pra­dė­ta sta­ty­ti mū­ri­nė neo­go­ti­ki­nė baž­ny­čia, o se­no­sios me­di­nės baž­ny­čios po ke­lių de­šim­čių me­tų ne­li­ko.

Šie­met pa­va­sa­rį pra­dė­ta sta­ty­ti kam­puo­to ova­lo for­mos šven­to­vė bus 25 m il­gio, 16 m plo­čio, 10 m aukš­čio. Sie­nos ren­čia­mos iš rąs­tų, ku­rie vė­liau bus ap­kal­ti dai­ly­len­tė­mis. Pa­ma­tai su­mū­ry­ti iš ak­me­nų, sto­gas bus me­di­nis.

„Baž­ny­čios ar­chi­tek­tū­ra ne­prib­lokš. Apsk­ri­tai lie­tu­viams bū­din­gas san­tū­ru­mas. Baž­ny­čios išo­rė puo­šia­ma sai­kin­gai, gra­ži­na­mas vi­dus, dau­giau­sia dė­me­sio ski­ria­ma al­to­riui. Tai pa­ro­do, kad lie­tu­viui la­biau rei­kia vi­di­nio, o ne išo­ri­nio gro­žio", - ko­men­ta­vo mu­zie­jaus ar­chi­tek­tė.

Kaip ir kiek­vie­na­me baž­nyt­kai­my­je, baž­ny­čia bus dirb­ti­nai su­for­muo­to mu­zie­jaus mies­te­lio ašis. Pir­miau už baž­ny­čią ky­la me­di­nė var­pi­nė, ta­čiau ji nu­ko­pi­juo­ta ne nuo Sas­na­vo­je esan­čios. Šven­to­rių juo­sian­ti tvo­ra yra že­mai­tiš­kų tra­di­ci­jų - jo­je pa­da­ry­to­se ni­šo­se bus įreng­tos sta­ci­jos, drož­tos iš me­džio ar­ba ke­ra­mi­ki­nės.

Kir­vio kir­čiai ap­sau­go

Var­pi­nę ir tvo­rą sta­to pa­ty­rę res­tau­ra­to­riai, ta­čiau sta­ty­ti pa­čią baž­ny­čią pa­ti­kė­ta meist­rams iš Vil­ki­jos. Bri­ga­dai va­do­vau­ja jo­kių sta­ty­bos moks­lų ne­bai­gęs me­džio meist­ras Jo­nas Zu­ma­ras, ama­to iš­mo­kęs iš vy­res­nių tė­vo bro­lių. Da­bar jam tal­ki­na du sū­nūs - 22 me­tų Pau­lius ir 24 me­tų And­rius.

„Rin­ko­mės iš dau­gy­bės fir­mų, ta­čiau vi­sos at­si­sa­kė sta­ty­ti baž­ny­čią", - pa­sa­ko­jo R.Ber­ta­šiū­tė.

Su pa­ten­tu dir­ban­tis J.Zu­ma­ras įpra­tęs sta­ty­ti na­mus, pir­te­les, ta­čiau baž­ny­čios ėmė­si pir­mą kar­tą. „Dar­bas su­dė­tin­gas. Daug kam­pų, ne­ma­žai lan­gų", - pri­si­pa­ži­no ne­kal­bus dai­li­dė. Be­je, jis su bri­ga­da šiuo me­tu ir gy­ve­na vie­na­me mu­zie­jaus pa­sta­tų gre­ta sta­to­mos baž­ny­čios, na­mo grįž­ta tik sa­vait­ga­liais.

Jo­nas su ko­man­da neiš­si­ver­čia be se­no­vi­nių įran­kių. Ran­kų dar­bas - ne vien idė­ja, tai ir ko­ky­bės ga­ran­tas. An­tai rąs­tus ap­dir­bant kir­viais už­si­da­ro me­die­nos ka­pi­lia­rai, ji tam­pa at­spa­res­nė at­mos­fe­ros po­vei­kiui. Me­die­na neap­do­ro­ja­ma jo­kio­mis che­mi­nė­mis medžiagomis.

Baž­ny­čią sta­tan­tys vy­rai kiek­vie­ną rąs­tą kir­viais iš­ta­šo, kad šie san­da­riau ir gra­žiau vie­nas su ki­tu suei­tų. Kiek­vie­na­me baž­ny­čios kam­pe da­ro­mi su­dė­tin­gi va­di­na­mie­ji kregž­dės uo­de­gos maz­gai.

Mies­te­lis bus gy­vas

Mu­zie­jaus ar­chi­tek­tė ap­gai­les­ta­vo, kad baž­ny­čios sta­ty­to­jams ten­ka nau­do­ti ir šiuo­lai­ki­nius ben­zi­ni­nius, elekt­ri­nius įran­kius. Meist­rai pri­si­pa­žįs­ta, kad dar­bas se­nai­siais įran­kiais daug mie­les­nis, tiks­les­nis. Ta­čiau nu­sta­ty­tas griež­tas fi­nan­sa­vi­mo ter­mi­nas rei­ka­lau­ja sta­ty­ti grei­tai.

Ver­tin­gų ži­nių ir pa­tir­ties iš baž­ny­čios sta­ty­to­jų nie­kas ne­pe­ri­ma. „Dai­li­dės tik dir­ba, ki­tų ne­mo­ko. Ša­ly­je res­tau­ra­vi­mo sis­te­ma kol kas ne­pri­tai­ky­ta švie­ti­mui. Vi­siems nu­si­spjau­ti, per kiek lai­ko ir ar ko­ky­biš­kai bus at­kur­tas vie­nas ar ki­tas kū­ri­nys", - tei­gė R.Ber­ta­šiū­tė.

Į nau­ją­ją baž­ny­čią Rum­šiš­kių mu­zie­ju­je bus per­kel­ta da­lis se­no­sios Sas­na­vos baž­ny­čios in­ter­je­ro de­ta­lių: me­di­niai al­to­riai, sa­kyk­la. Vi­sa tai šiuo me­tu sau­go­ma ki­to­se šven­to­vė­se. Nau­jo­ji baž­ny­čia bus ne tik eks­po­na­tas, ji veiks.

Baž­ny­čios at­sta­ty­mo dar­bai fi­nan­suo­ja­mi iš Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio pro­gra­mos, ji tu­rė­tų bū­ti už­baig­ta 2009-ai­siais. Ta­čiau rąs­tai dve­jus me­tus sė­da, to­dėl baž­ny­čios ne­bus ga­li­ma iš kar­to ap­kal­ti dai­ly­len­tė­mis, in­ter­je­ro ap­dai­la taip pat tu­rės pa­lauk­ti.

Ga­vus fi­nan­sa­vi­mą iš Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio pro­gra­mos, Rum­šiš­kė­se yra iš­ki­lę jau trys nau­ji pa­sta­tai. Vie­na­me jų veiks ne­di­de­lė ke­pyk­la - tai taip pat se­no pa­sta­to ko­pi­ja. Ki­tas sta­ti­nys - bu­vu­si mu­zi­kan­tų bu­vei­nė, at­ke­lia­vu­si iš dva­ro Plun­gė­je. Dar vie­nas se­nas na­mas yra iš Gir­kal­nio. Mu­zie­jaus mies­te­ly­je jis at­liks vir­šai­čio na­mų funk­ci­ją, čia bus įkur­ti sve­čių na­mai.

Pas­ta­tai sta­ty­ti ir tam, kad mu­zie­jus ga­lė­tų veik­ti ir žie­mą, kad žmo­nės tu­rė­tų kur su­šil­ti, už­kąs­ti. Ta­čiau vi­sa tai pa­tei­kia­ma au­ten­tiš­kai. Iki šiol mu­zie­jus vei­kia tam tik­ru se­zo­nu, daž­niau­siai lan­ko­mas tik va­sa­rą.

Se­no­lių ži­nios už­mirš­ta­mos

R.Ber­ta­šiū­tės tei­gi­mu, į ko­pi­juo­ja­mus pa­sta­tus Lie­tu­vo­je žiū­ri­ma pro pirš­tus, esą tai ne­tin­ka­mas res­tau­ra­vi­mo bū­das. Vis dėl­to pa­sau­ly­je pa­ki­to po­žiū­ris į pa­vel­do­sau­gą, ypač me­di­nių ver­ty­bių. Daug me­di­nio pa­vel­do tu­rin­čios ša­lys, pa­vyz­džiui, Šve­di­ja, Nor­ve­gi­ja, Ja­po­ni­ja, drą­siai ko­pi­juo­ja, nes to­kio pa­vel­do es­mė yra gy­vo­ji tra­di­ci­ja - ama­ti­nin­kys­tė ir meist­rys­tė.

„Jei vals­ty­bei pa­vyks­ta iš­sau­go­ti tra­di­ci­nius ama­tus, tai ga­ran­tuo­ja me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros tra­di­ci­jų tą­są. Me­dis - neil­gaam­žis. Lie­tu­vo­je, ga­na drėg­no kli­ma­to są­ly­go­mis, me­di­niai pa­sta­tai ga­li sto­vė­ti ne il­giau kaip 300-400 me­tų, ga­liau­siai jie vis tiek suy­ra", - ko­men­ta­vo ar­chi­tek­tė.

R.Ber­ta­šiū­tė pa­sa­ko­jo, kad Ja­po­ni­jo­je yra me­di­nė šven­tyk­la, ku­ri kas 30 me­tų nuo pa­ma­tų per­sta­to­ma nau­jai. Tai da­ro­ma ne dėl to, kad pa­sta­tas tam­pa pra­stos būk­lės. Tai tar­si ri­tua­las, kar­tu iš­sau­go­mos šven­to­vių sta­ty­bos tra­di­ci­jos. Ja­po­ni­jo­je ama­ti­nin­kai, meist­rai lai­ko­mi au­to­ri­te­tais.

Tra­di­ci­ja at­nau­jin­ti me­di­nę ar­chi­tek­tū­rą taip pat gy­va Šve­di­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je. Pas­ta­ro­jo­je ša­ly­je per me­tus at­nau­ji­na­ma apie 500 me­di­nių ob­jek­tų, vals­ty­bė tam ski­ria di­de­lę pa­ra­mą. Šve­di­jo­je per ka­rą su­de­gė 16 baž­ny­čių, iš jų 14 bu­vo at­sta­ty­tos. Liau­dies bui­ties mu­zie­jaus ar­chi­tek­tės įsi­ti­ki­ni­mu, me­di­nių baž­ny­čių ga­lė­tų bū­ti pri­kel­ta ir dau­giau, nes tai yra vie­ni ver­tin­giau­sių Lie­tu­vos pa­mink­lų.