Visos šeimos susibūrimo vieta ir netgi pačių namų vizitinė kortelė, kuriai svarbi estetika, grožis, patogumas ir, žinoma, funkcionalumas. Tokį vaidmenį instagramo tinklaraščio „living_in_a_farmhouse“ autorės ir nuomonės formuotojos Monikos Vilčinskaitės gyvenime vaidina virtuvė.

Ir puošni, ir funkcionali

Norėdama šią erdvę įsirengti savo sodybos svečių namelyje, žinoma moteris ieškojo sprendimo, kuris būtų ir estetiškas, ir atitiktų visus šeimą aplankančių draugų poreikius.

Virtuvė turi reprezentuoti namus, juos puošti ir būti patogi. Tokius pagrindinius kriterijus šiai erdvei M. Vilčinskaitė išsikėlė pastarąją įrengdama ne tik savo šeimos sodyboje, bet ir šalia esančiame svečių namelyje. Mat būtent čia, pasakoja ji, norėjosi virtuvės, kurioje atvykstantys draugai galėtų patogiai pasigaminti maisto, o pasibuvimams drauge su bičiuliais nieko netrūktų.

„Svečių namelyje virtuvė ne paslėpta, o įrengta atviroje erdvėje. Taigi norėjome, kad virtuvė puoštų, o ne tik būtų funkcionali. Man labai svarbu grožis, stilius, estetika. Todėl virtuvė yra daugiau nei vieta susidėti maistą ar jį gaminti. Norėjosi ir labai gražaus baldo. Žinoma, reikėjo ir visos buitinės technikos, ir funkcionalumo. Draugai, kurie pas mus atvažiuoja, šiame namelyje lieka nakvoti, todėl bičiuliams kuriame privačią erdvę. Ši priežastis lėmė kitus kriterijus, nei vadovavausi įrengdama tradicinę namų virtuvę“, – sako M. Vilčinskaitė.

Ypač pasiteisinęs sprendimas – šviesus jos fasadas, prižiūrėti tokios spalvos baldus itin lengva. Taigi mano patarimas – nesibaiminti baltos spalvos.

 

Sumanūs sprendimai

Kalbėdama apie šioje erdvėje pritaikytus sprendimus, tinklaraštininkė dalijasi, kad daug galvojo apie draugų poreikius. Todėl, pavyzdžiui, į virtuvės spintelę integravo mini šaldytuvą. Jame svečiai galės atsivėsinti gėrimų, rasti produktų pusryčiams ir pasigaminti sumuštinių, išsivirti kiaušinių ar išsikepti kiaušinienę.

„Norėjosi, kad virtuvė būtų pritaikoma įvairiems sprendimams. Tad dabar mini šaldytuvas atrodo labai reikalingas, bet vėliau jo gali jau nebeprireikti. Taigi spintelė, kurioje dabar integruota buitinė technika, ateityje laisvai funkcionuos ir kaip vieta tik daiktams susidėti. Panašiai lanksčiai pritaikoma ir kaitlentė. Jos neįmontavome į virtuvės stalviršį, bet paslėpėme viename iš stalčių. Todėl kaitlentė tapo mobili. Kai namelyje liks nakvoti svečiai, ją bus galima išimti ir pasigaminti pusryčius. Kasdien visi šie įrenginiai gražiai slėpsis virtuvės viduje“, – pastebi M. Vilčinskaitė.

Užsiminusi apie šios virtuvės stalviršio ypatumus, M. Vilčinskaitė kalba, kad jame neįmontavo ne tik kaitlentės, bet ir kriauklės. Toks sprendimas, anot pašnekovės, taip pat buvo gerai apgalvotas.

„Svečių namelyje kriauklės jau yra dvi. Taigi nusprendėme, kad dar vienos neverta turėti, o verčiau sumaniai panaudoti turimą stalviršio plotą. Dabar ant jo galima ne tik gaminti, bet ir serviruoti užkandžius, jei susirenka didesnė draugų kompanija. Taip stalviršis panaudojamas maksimaliai. Ant jo, pavyzdžiui, galime pasidaryti ir švedišką stalą. Tam galime panaudoti visą virtuvės plotą“, – pažymi M. Vilčinskaitė.

Nesibaimino baltos spalvos

Dažniausiai įrengiant tokią svarbią erdvę, kaip virtuvė, kyla įvairių iššūkių. Paklausta, su kokiais pagrindiniais išbandymais šįkart susidūrė, M. Vilčinskaitė tikina – visi jie buvo paversti galimybėmis.

„Virtuvė turėjo būti įrengta prie gana nestandartinės sienos. Todėl baldų negalėjome tiesiog užsisakyti ir nusipirkti. Mat standartinių spintelių plotis mums netiko, o pati virtuvė tada būtų arba gerokai mažesnė, arba spintelės labai išsikišusios. Tai sugriautų visą erdvę“, – pasakoja M. Vilčinskaitė, nutarusi virtuvės baldus nišoje užsisakyti pagal individualų projektą.

Ne mažiau svarbi buvo ir tokiai specifinei erdvei kuriamų baldų spalva. „Sutapo, kad virtuvę rinkomės labai panašią, kokią turime namuose. Ypač pasiteisinęs sprendimas – šviesus jos fasadas, prižiūrėti tokios spalvos baldus itin lengva. Taigi mano patarimas – nesibaiminti baltos spalvos. Ją pasirinkusi šiam naujam virtuvės projektui, rezultatu esu be galo patenkinta“, – šypsosi M. Vilčinskaitė.