Vers­li­nin­kų Jur­gi­tos ir Žyd­rū­no Kaz­laus­kų na­muo­se sve­čias ne­truks at­pa­žin­ti šei­mi­nin­kų aist­ros - jau trys šios šei­mos kar­tos skrai­do karš­to oro ba­lio­nais. Ap­vers­to la­šo for­mą su krep­šiu ga­li­ma pa­ma­ty­ti ant šil­ko nu­ta­py­ta­me pa­veiks­le, toks pat iš vy­te­lių pin­tas ob­jek­tas siū­buo­ja lan­ge, stik­li­niai ap­va­lin­ti ap­do­va­no­ji­mai ka­ra­liau­ja ko­mo­do­je, skry­džius į pa­dan­ges pri­me­na nuo­trau­kos. Sve­tai­nė­je ga­li­ma pa­si­jus­ti it oro ba­lio­nų var­žy­bo­se: ties lu­bo­mis pa­ki­bę dvy­li­ka bur­bu­lo for­mos švies­tu­vų. To­kia ap­švie­ti­mo idė­ja, pa­sak šei­mi­nin­kės, ne­bu­vo gre­tin­ta su šei­mos po­mė­giu, ky­lan­čius ba­lio­nus pa­lu­bė­je įžvel­gė sve­čiai.

Rin­ko­si kar­to­ti­nį pro­jek­tą

„Ne­kū­rė­me vien­ti­so sti­liaus, ne­si­sten­gė­me įrengti na­mų pa­ro­dai. Tu­ri­me daug at­si­tik­ti­nių daik­tų, įsi­gy­ja­me tai, kas mie­la šir­džiai. Na­mie tu­ri jaus­tis kaip na­mie, ne kaip sve­čiuo­se. Gy­ve­no­me daug kur, ta­čiau čia, Birš­to­ne, vi­si jau­čia­mės ypač ge­rai", - po­jū­čiais da­li­jo­si J.Kaz­laus­kie­nė, su vy­ru, dvy­li­ka­me­čiu sū­nu­mi Ig­nu ir de­šimt­me­te duk­ra Si­mo­na iš bu­to Kau­ne per­si­kė­lu­si į na­mą ku­ror­ti­nia­me mies­te.

Džiaug­da­ma­si gam­to­je už­plūs­tan­čia ener­gi­ja, ra­my­be, čia pat esan­čių gy­dyk­lų ma­lo­nu­mais mo­te­ris ne­ma­no, kad 40 km at­stu­mas nuo did­mies­čio yra trū­ku­mas.
Dvie­jų aukš­tų 150 kv. met­rų plo­to na­mas, į ku­rį šei­ma įsi­kė­lė prieš pu­sant­rų me­tų, pa­sta­ty­tas pa­gal ar­chi­tek­to Ar­vy­do Ake­lio kar­to­ti­nį pro­jek­tą.

„Iš išo­rės jis man ne­la­bai pa­ti­ko, ta­čiau vė­liau pa­si­ro­dė, kad šio na­mo vi­daus ­pla­na­vi­mas priim­ti­niau­sias", - pa­sa­ko­jo J.Kaz­laus­kie­nė. Šei­mi­nin­kės tei­gi­mu, na­mo pro­jek­tą te­ko de­rin­ti ir prie skly­po, nes šis siau­ras ir il­gas. Dėl šios prie­žas­ties ne­til­po erd­vus ga­ra­žas - da­bar ja­me išsiteko tik vie­nas au­to­mo­bi­lis.

J.Kaz­laus­kie­nė daž­nai gir­di klau­si­mą, ko­dėl na­me nė­ra pir­ties, ba­sei­no. Mo­te­ris at­ker­ta, kad kvai­la bū­tų juos tu­rė­ti, kai ša­lia sa­na­to­ri­jos. Vai­kai lan­ko ba­sei­ną, ma­ma ne­pra­lei­džia pro­gos pa­si­le­pin­ti mi­ne­ra­li­nio van­dens vo­nio­je.

Is­to­ri­ja dvel­kian­ti ap­dai­la

Vers­li­nin­kų na­mo sie­nų pa­grin­dą su­da­ro ke­ra­mi­niai blo­ke­liai, ta­čiau to ne­ži­nan­tys ma­no, kad jis ply­ti­nis. Mat fa­sa­do de­ko­rui pa­nau­do­tos se­no­vi­nės rau­do­nos ply­tos - tai bu­vo šei­mi­nin­kės idė­ja.

„Vy­ras ra­do skel­bi­mą, kad ar­do­mas, ro­dos, se­nas ma­lū­nas ir par­duo­da­mos mo­li­nės ply­tos. Ply­tas te­ko par­si­vež­ti iš Za­ra­sų", - pa­sa­ko­jo J.Kaz­laus­kie­nė. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, se­no­sios ply­tos tei­kia jau­ku­mo. Sė­dint lau­ko te­ra­so­je ga­li­ma ma­ty­ti, kad kai ku­rios jų yra su įspau­dais, ski­ria­si dy­dis ir spal­va.

Tarp ke­ra­mi­nių blo­ke­lių ir rau­do­nų ply­tų yra šil­ti­ni­mo me­džia­ga. J.Kaz­laus­kie­nės tvir­ti­ni­mu, to­kia na­mo konst­ruk­ci­ja la­bai pa­si­tei­si­no - na­me va­sa­rą kon­di­cio­nie­riaus be­veik ne­pri­rei­kia, o žie­mą šil­dy­ti ne­sueik­vo­ja­ma daug gam­ti­nių du­jų.

Vie­nin­te­lis Kaz­laus­kų rū­pes­tis - vo­ra­tink­liai. Vo­rai jų na­mą iš išo­rės raiz­go be pa­lio­vos, o kaip su jais ko­vo­ti, re­cep­to nie­kas ne­pa­sa­ko. „Va­ka­re nu­va­lai, iš ry­to jau nau­jas kū­ri­nys ka­ba. Sa­ko­ma, kad vo­rai lai­mę ne­ša, dėl to jų ne­mu­ša­me", - šyp­so­jo­si šei­mi­nin­kė.

Pers­ta­to daik­tus

Kaz­laus­kai in­ter­je­ro di­zai­ne­rio ne­sam­dė, iš­klau­sė ar­chi­tek­to A.Ake­lio pa­ta­ri­mų ir idė­jų, vė­liau na­mų ap­lin­ką kū­rė pa­tys. Ar­chi­tek­to siū­ly­mas sve­tai­nė­je pri­ka­bin­ti bur­bu­lo for­mos švies­tu­vų ypač pa­si­tei­si­no - ko­ne vi­si sve­čiai ža­vi­si to­kiu pa­pras­tu, ta­čiau efek­tin­gu su­ma­ny­mu.

„Rin­ko­mės pa­pras­tus švies­tu­vus, o ne žy­mių ga­min­to­jų, nes pa­sta­rų­jų kai­na bū­tų bu­vu­si pa­sa­kiš­ka", - pri­si­pa­ži­no šei­mi­nin­kė. Sve­tai­nė­je pa­slėp­ti švie­sos šal­ti­niai, ku­rias lem­pas deg­ti, pa­si­ren­ka­ma pa­gal po­rei­kį.

Šei­mi­nin­kė ypač džiau­gia­si, kad vir­tu­vė ne­su­jung­ta su sve­tai­nė, kaip kad pa­sta­ruo­ju me­tu da­ro­ma nau­ja­ku­rių na­muo­se. J.Kaz­laus­kie­nės įsi­ti­ki­ni­mu, sve­čiai ne­tu­rė­tų ma­ty­ti ne­tvar­kos, ku­ri neiš­ven­gia­mai at­si­ran­da vie­to­je, kur ruošiamas maistas.

Mo­te­ris tei­gė, kad kai ku­rie daik­tai dar ke­liau­ja ir ieš­ko sa­vo vie­tos namuose. Sup­la­nuo­ti ir nau­ji pir­ki­niai. Ko­ri­do­riu­je tarp sve­tai­nės ir prieš­kam­ba­rio, ti­ki­ma­si, sto­vės pia­ni­nas, ku­riuo sva­jo­ja skam­bin­ti jau­nė­lė.

Į dar­bą - pės­čio­mis

Birš­to­ne abu su­tuok­ti­niai bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, čia iki šiol gy­ve­na abie­jų tė­vai, to­dėl iš­mė­gi­nę gy­ve­ni­mą Kau­ne no­rė­jo grįž­ti į vai­kys­tės vie­tas. „Su ma­žais vai­kais gy­ven­ti ty­lo­je ir ra­my­bė­je, prie pu­šy­no - nie­ko ne­ga­li bū­ti ge­riau", - šyp­so­jo­si J.Kaz­laus­kie­nė. Mo­te­ris tu­ri dar­bą Birš­to­ne ir į jį ei­na pės­čio­mis. Taip pat ir at­ža­lų ne­rei­kia vež­ti į mo­kyk­lą. Tik šei­mos gal­vai kas­dien rei­kia au­to­mo­bi­lio va­žiuo­ti į Kau­ną.

„Die­ną pa­bu­vu­si did­mies­ty­je pa­vargs­tu, lyg bul­ves bū­čiau ka­su­si. Po dar­bo su vy­ru sė­da­me ant dvi­ra­čių ir le­kia­me į pu­šy­ną, Ne­mu­no kran­ti­nę - kaip­mat dings­ta bet koks dar­bi­nis nuo­var­gis", - ti­ki­no mo­te­ris. Dar di­des­nę po­rci­ją ro­man­ti­kos šei­ma pa­sii­ma sa­vait­ga­liais - įli­pę į „krep­šį" ir pa­ki­lę į pa­dan­gę.

Pa­sak J.Kaz­laus­kie­nės, pa­ly­gin­ti su ki­tais ku­ror­ti­niais mies­tais, Birš­to­ne la­bai ra­mu. No­rin­čių kel­tis čia gy­ven­ti kau­nie­čių yra ne­ma­žai, būs­tų kai­nos Kau­ne ir Birš­to­ne pa­na­šios. Ta­čiau Birš­to­no val­džia ne­no­ri, kas ku­ror­tas virs­tų Kau­no gy­ve­na­muo­ju ra­jo­nu. Tad neužs­ta­ty­tus plo­tus sieks iš­sau­go­ti rek­rea­ci­jai, o ne gy­ve­na­mų­jų na­mų sta­ty­bai. Kau­nie­čiai daž­niau­siai per­si­ke­lia į Birš­to­ną įsi­gi­ję bu­tus se­nos sta­ty­bos dau­gia­bu­čiuo­se.