Į juos žvelgė drakonų akys. Keliolika iš vandens išlipusių nardytojų judėjo lėtai ir neatitraukė akių nuo plėšrūnų. Jų mintyse dar buvo gyvas instruktoriaus pasakojimas apie tai, kaip drakonas mirtinai sukandžiojo berniuką.

Tačiau į egzotiškąją Komodo salą lietuviai vyko ne apžiūrėti pusketvirto metro ilgio apie 150 kilogramų sveriančių driežų, o povandeninio pasaulio gyvūnijos.

Tik kelios ekspedicijos

"Pinigus reikėjo sumokėti ne vėliau nei prieš 7 mėnesius, – "Kalba.Lt" valdybos pirmininkui Ryčiui Jurkėnui ir jo draugui Raimundui kelionė į Komodo ir Rinca salas kainavo po 2100 dolerių. – Per metus ten organizuojamos tik dvi-trys tokios povandeninės ekspedicijos."

Į geriausių pasaulio nardymo vietų penketuką patenkančiame nacionaliniame Indonezijos vandenų draustinyje povandeninis pasaulis – įspūdingas. Iš šešiolikos nardytojų, plaukusių tristiebiu burlaiviu "Serena", 14 vežėsi profesionalius fotoaparatus. Penki žmonės turėjo aukščiausią nardytojų mėgėjų, kiti – profesionalų rangus.

"Nors apie 70 procentų mūsų kelionės laiko buvo skirta makropasauliui, reginiai po vandeniu paliko didžiausią, tiesiog pritrenkiamą įspūdį, – prisiminimais neatsigėrėjo R.Jurkėnas. – Tiesa, nardyti nebuvo lengva, nes tose vietose labai daug srovių."

Susitikimas su rykliais

Greta plaukę lietuviai akimirksniu dingo vienas kitam iš akių: Rytį srovė nešė apie dešimt metrų žemyn, o Raimundą – aukštyn.

"Buvome perspėti plaukti 18 metrų gylyje ir tikėtis srovių, – jausmas, pasak R.Jurkėno, sunkiai apsakomas. – Dirbome plaukmenimis, o už rifo posūkio atsitrenkėme tarsi į sieną – dar viena iš priešakio tekanti srovė. Kelis kartus patekome į srovę, kuri nešė kartu su aplink plaukiojančiu būriu mantų."

Didelį įspūdį padarė Mantų alėja – toje vietoje ratus suka po 4-6 rajų būrio žuvis. Norėdami pamatyti neįtikėtiną kiekį žuvų reikėjo tiksliai nerti ir užsikabinti už 25 metrų gilyje esančio kalniuko. Vienu metu regėjimo lauke nardytojai matė trylika rifinių baltasparnių ryklių.

Adatažuvės, jūros arkliukai, keisčiausios medūzos, piršto nago dydžio krabai, sraigės be kiautų: dauguma neapsakomų formų vandens padarų buvo nuo 2 milimetrų iki 5 centimetrų dydžio.

Plėšrūnės varliažuvės

"Buvo keista ir komiška, kai keturioloka fotografų kantriai tūnojo už koralų krūmo ir nusileidus saulei laukė išplaukiančios poruotis 3-4 centimetrų dydžio mandarininės žuvytės, – juokėsi "Kalba.Lt" vadovas. – Fotografų medžiojamos žyvelės sutemoje suko ratus, paleido debesį ikrų, patinas apvaisino patelę ir staiga dingo."

Prie Indonezijos krantų lietuviai pamatė ir tris nematytas varliažuves. Jos ne plaukė, o tarsi ropojo, irdamosios ne pelekais, bet rudimentinėmis kojomis. Viena, ypatingai reta, buvo balta, kita – juoda, išmarginta rudomis ir baltomis dėmėmis.

Narai stebėjo, kaip varliažuvė apsimeta minkštu koralu, tačiau priplaukus grobiui, dažniausiai smulkiai žuvelei, akimirksniu pražioja didelę burną ir praryja auką.

"Keistai atrodė ir įvairiaspalvės sraigės be kiautų. Vienoje pusėje rageliai, kitoje – spalvingos žiaunos. O pažvelgus į skaidrias sraiges kiaurai matėsi vidaus organai", – 1–5 centimetrų skersmes gyviais žavėjosi R.Jurkėnas.

Neprašytas svečias laive

Įstabių reginių keliautojai išvydo ir sausumoje. Pamačiusi žmones, didžiausio pasaulio driežo varano patelė, kurios ilgis siekė beveik tris metrus, išlindo iš išrausto urvo, iškišo ilgą dvišakį liežuvį, ėmė šnypšti ir kojomis su ilgais aštriais nagais it arklys kanopomis ėmė rausti žemę. Taip driežė parodė savo nusiteikimą, jei prireiks, žūtbūtinai ginti savo palikuonis.

Dažniau Komodo drakonais nei varanais vadinami driežai – plėšrūnai. Alkani maistą jaučia 10 kilometrų spinduliu. Dažnai medžioja ir buivolus, kartais puola žmones. Laiku kreipusis pagalbos į gydytoją, nuo Komodo drakono įkandimo jau nemirštama. Anksčiau mirčių būdavo sąlyginai daug, dažniau ne nuo drakonų nuodų, o nuo plėštinių žaizdų.

Prieš kelerius metus Komodo varanai apkandžiojo vaiką, kuris mirė nuo pernelyg smarkaus nukraujavimo. Neseniai Rincos saloje drakonas įsiropštė į namelį ant polių ir miegančiam vyrui įkando į alkūnę.

"Savo laive jų pamatyti nenorėjome", – prisiminęs instruktoriaus pasakojimą šypsojosi R.Jurkėnas. Pernai, pajutęs vištos kvapą, į "Sereną" atplaukęs Komodo drakonas užlipo laipteliais į laivo denį.

Ir kuo gi baigėsi susitikimas su grėsmingu keturkoju čiabuviu? Rytis juokiasi: vištą išmetė už borto, o trimetrinį drakoną virėjai išvijo šluotomis.

Tikrieji salos šeimininkai – ropliai

Indonezijai priklausanti Komodo sala yra 35 km ilgio ir 15 km pločio, jos plotas – apie 280 kv. km. Saloje gyvena kiek daugiau nei 2 tūkst. gyventojų.

Sala yra tarp Sumbavos ir Floreso salų, 200 km į rytus nuo Balio. Komodo sala kalvota, šiaurinėje jos dalyje yra aukščiausias salos taškas – Satalibo viršukalnė (735 m). Salai būdingas palmių savanos peizažas, kai kur želia tropiniai miškai, o aukštikalnėse – bambukų giraitės.

Saloje gyvena didžiausias pasaulyje driežas, garsusis Komodo drakonas (varanus komodoensis). Dar čia galima sutikti elnių, laukinių buivolų, šernų, beždžionių, laukinių arklių. Visus stambiuosius žinduolius čia apgyvendino žmonės, o tikrieji salos šeimininkai yra varlės, gyvatės ir driežai.

Čiabuvėmis galima laikyti ir Komodo žiurkes. Saloje suka lizdus per 150 paukščių rūšių. Jie čia atskrenda iš Azijos ir Australijos. Tipiškais vietiniais paukščiais laikytini karūnuotieji karveliai, erelis žuvininkas ir maleo. Parko teritoriją juosiančiuose vandenyse veisiasi per 1000 žuvų ir jūrų žinduolių rūšių.

Komodo saloje iškrenta mažiausiai kritulių visoje Indonezijoje. Lietaus sezonas čia tęsiasi vieną mėnesį – sausį. Kitu metų laiku parke sausa ir šilta. Temperatūra gali pakilti iki 43ºC, o žemiausia temperatūra būna rugpjūčio mėnesį, tada gali atvėsti iki 17ºC.