Vingiuotais gyvenimo keliais
L. Maculevičiaus gyvenimo istorija prasidėjo Lietuvoje, tačiau labai greitai įgavo tarptautinį mastą.
„Man 54-eri, turėjau gana spalvotą ir įdomų gyvenimą“, – sako jis, tarsi pats stebėdamasis savo nueitu keliu. Dar sovietmečiu, prieš pat egzaminus, jis priėmė sprendimą, kurio iki šiol iki galo nepaaiškina: metė mokslus ir 1989-aisiais išvyko į JAV. „Nežinau, kodėl taip padariau. Pats savęs kartais klausiu“, – atvirauja.
Po dešimtmečio Amerikoje Laimonas grįžo į Lietuvą, kur įsitraukė į šeimos veiklą – dirbo fotografu tėčio leidykloje. Kūrybinis žvilgsnis, kaip pats sako, greičiausiai paveldėtas iš tėvo. Tačiau ramybė ilgai netruko – greitai jis pradėjo važinėti į Jungtinę Karalystę (JK), dirbti viešbučiuose ir restoranuose, kaupti patirtį, ieškoti savo kelio.
2000-ieji tapo lūžio tašku. Automobilio avarija Lenkijoje privertė sustoti ir iš naujo įvertinti gyvenimą. „Teko iš naujo mokytis gyventi“, – prisimena jis. Tais pačiais metais Laimonas įstojo į Kauno kolegiją, studijavo turizmą ir viešbučių administravimą, o mokslus derino su darbu užsienyje.
Baigęs studijas, Laimonas išvyko į Londoną, kur pradėjo naują etapą. Iš pradžių – darbas viešbučiuose, vėliau – visai kitoks pasaulis: Gatviko oro uostas. Čia jis praleido net aštuoniolika metų, per kuriuos išbandė daugybę skirtingų pareigų.
„Oro uoste dirbau įvairius darbus – pradėjau nuo avialinijų registracijos agento, vėliau dirbau avialinijų atstovu oro uoste, paskui perėjau į oro uosto apsaugą, o galiausiai rūpinausi įvairiais oro uosto reikalai – nuo vėluojančių skrydžių iki eilių nukreipimo, informacijos ir pirmosios pagalbos teikimo“, – pasakoja jis. Tai buvo ne tik darbas, bet ir gyvenimas, kuriame kiekviena diena galėjo būti nenuspėjama.
Būtent čia prasidėjo ir jo kelionių bumas. Per daugiau nei dešimtmetį Laimonas aplankė 76 šalis – nuo Pietų Amerikos iki Azijos: Peru, Bolivija, Mongolija, Kinija, net Šiaurės Korėja – jo žemėlapyje atsirado vietos, apie kurias daugelis tik svajoja.
Kelionės jam tapo ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu. Tačiau net ir toks intensyvus judėjimas vieną dieną sustojo pasaulį sukausčius COVID-19 pandemijai.
Darbas nuvedė į Graikiją
Pandemija pakeitė daugelio gyvenimą, ne išimtis buvo ir Laimonas. Sumažėjus darbui oro uoste, uždarius terminalus ir pradėjus siūlyti išeitines kompensacijas, jis nusprendė pasukti kitu keliu. Naujas darbas telekomunikacijų įmonėje jį atvedė į Graikiją.
„Atėnuose pasiūlė apmokėti skrydį, viešbutį, draudimą, padėjo rasti gyvenamą vietą. Tai ir nusprendžiau išvykti iš JK“, – pasakoja jis. 2020 m. lapkričio 25 d. Laimonas su dviem katinais atvyko į Atėnus.
Pirmieji patyrimai nebuvo lengvi. „Atvykus per pandemiją viskas atrodė baisu, nejauku. Grafičiai ant kiekvieno kampo, pandemija niekam nė motais – vakarėliai, šokiai gatvėse... Buvo šokas – ir kūnui, ir galvai“, – prisimena. Be kalbos, be pasiruošimo, naujoje aplinkoje jis turėjo iš naujo mokytis kasdienio gyvenimo.
Didžiausi iššūkiai buvo biurokratija ir požiūris į užsieniečius. „Kai paskambini į banką ar ofisą ir prakalbi angliškai – iš karto padeda ragelį“, – sako jis. Tačiau laikui bėgant atsirado žmonių, ryšių, supratimas, kaip viskas veikia.
Nepaisant sunkios pradžios, Atėnai pamažu atsivėrė. Laimonas atrado tai, kas jam iš tiesų svarbu – galimybę dirbti su kelionėmis ir žmonėmis. „Kai įsikūriau Atėnuose, atsirado galimybė daryti tai, ką mėgstu – keliauti po Graikiją ir dirbti kelionių vadovu bei gidu“, – pasakoja jis.
Miestas jį sužavėjo savo kontrastais. „Čia viskas kvepia istorija, daug spalvų ir skonių“, – sako Laimonas. Ypač jam artimas rajonas, kuriame gyvena – „labai atėnietiškas, kažkas panašaus į Vilniaus Užupį“.
Atėnai jam – ne tik turistinis objektas, bet ir gyvas organizmas. „Atėnai – tai miestas, kuris sujungia senovės istoriją ir modernų gyvenimą“, – teigia jis. Pasivaikščiojimai po Plakos, Psiri ar Monastirakio rajonus leidžia pajusti tikrąją miesto dvasią – su gatvės menininkais, jaukiomis kavinėmis ir nuolatiniu judesiu.
Miestas atsiskleidžia pamažu
Laimonas neabejoja – Atėnai verti dėmesio. „Siūlyčiau tautiečiams apsilankyti Atėnuose dėl unikalios šio miesto energijos ir istorinio paveldo. Miestas paliks įspūdį ne tik savo grožiu, bet ir gyvybe, kurią jame galima pajusti kiekviename žingsnyje. Atėnai yra vieta, kur praeitis susitinka su dabartimi, ir tai tikrai verta patirti“, – sako jis.
Pašnekovas rekomenduoja miestui skirti bent 3–5 dienas, kad būtų galima jį pajusti. Per šį laiką galima aplankyti svarbiausias vietas ir bent trumpam tapti miesto dalimi.
„Akropolis, Akropolio muziejus, Plaka, Psiri, Syntagmos ir Monastiraki aikštės, trys Atėnų kalvos: Filopapo, Pnyko ir Arėjo, nuo kurių atsiveria nuostabūs Atėnų vaizdai“, – sako jis. Tačiau svarbiausia, anot pašnekovo, ne tik lankytinos vietos, bet ir pats buvimas mieste – jo ritmas, kvapai, garsai.
Ne mažiau svarbi ir virtuvė. „Souvlaki, gyros, moussaka, dolmadakia... Tai patiekalai, kuriuos būtina paragauti, skoniai, kuriuos būtina patirti“, – vardija jis. Prie jų – feta, tzatziki, baklava ar loukoumades, o vakarui – ouzo ar graikiškas vynas.
Be to, jis siūlo nepamiršti ir aplinkinių vietovių – salų ar istorinių miestų, kuriuos lengva pasiekti iš Atėnų.
Nors Atėnus galima pažinti savarankiškai, Laimonas tiki, kad vietinio gido pagalba gali atverti visai kitą miesto sluoksnį. „Mano ekskursijos vyksta atsipalaidavus, be streso ir su poilsio pertraukėlėmis“, – sako jis.
Jis siūlo ne tik pažintines ekskursijas, bet ir individualius maršrutus, rekomendacijas, net restoranų ar barų sąrašus. „Atsiunčiu visą reikalingą informaciją – nuo atvykimo iki salų lankymo, – pasakoja Laimonas. – Būnu pasiekiamas visos kelionės metu, jei prireiktų pagalbos.“ Tokia patirtis leidžia keliautojams jaustis saugiai ir užtikrintai net ir nepažįstamame mieste.
Informacija apie miestą ir jo gyvenimą vyras dalijasi ir savo „Facebook“ paskyroje „Spoon In My Suitcase“.
Stereotipai ir tikrovė
Gyvendamas Atėnuose, Laimonas susidūrė su ne vienu stereotipu. Vienas jų – kad miestas nesaugus. „Atėnai yra labai saugus miestas. Nei aš pats, nei mano keliautojai niekada neturėjome jokių problemų“, – tikina jis.
Kitas mitas – kad viskas sukasi tik apie Akropolį. Tačiau, anot jo, miestas turi daug daugiau: modernų meną, gyvą naktinį gyvenimą, įvairių bendruomenių.
Taip pat dažnai manoma, kad visi graikai kalba angliškai, tačiau realybė kitokia. „Nemažai žmonių vis dar kalba tik graikiškai“, – pastebi jis.
Vis dėlto svarbiausia, anot Laimono, ne stereotipai, o asmeninė patirtis. „Šie stereotipai dažnai kyla iš paviršutiniško pažinimo, – sako jis. – Atėnai yra vieta, kur praeitis susitinka su dabartimi – ir tai tikrai verta patirti.“
Lankytini objektai
• Akropolis – senovės Graikijos simbolis su Partenono šventovė.
• Akropolio muziejus, kuriame saugomi radiniai iš Atėnų Akropolio.
• Plaka, Psiri, Monastiraki kvartalai – seni, žavingi rajonai su siauromis gatvelėmis ir tradicinėmis tavernomis.
• Syntagma aikštė – priešais Parlamento rūmus galima pamatyti Garbės sargybos gvardiečių pasikeitimo ceremoniją.
• Lykabeto kalnas – puikus taškas panoraminiams miesto vaizdams ir saulėlydžiui.
• Anafiotika – mažas, itin vaizdingas kvartalas Atėnų senamiestyje, įsikūręs Akropolio šlaituose.
• Nacionalinis sodas – ramybei ir atgaivai nuo miesto triukšmo.
• Romėnų ir Senovės agoros, kurios kvepia istorija ir pasakoja apie antikinių Atėnų gyvenimą.
• Sokrato kalėjimas.
Verta paragauti
• Souvlaki – mėsos kepsniai ant iešmo, dažniausiai patiekiami su pita (graikiška duona).
• Gyros – mėsa (dažniausiai kiauliena arba vištiena), kepta ant vertikalaus griliaus, supjaustyta plonais gabalėliais ir patiekiama su pita ir daržovėmis.
• Moussaka – sluoksniuotas patiekalas su baklažanais, mėsa ir bešamelio padažu.
• Dolmadakia – vyniojamieji vynuogių lapai, dažniausiai užpildyti ryžiais ir mėsos faršu.
• Feta sūris – tradicinis sūris, dažnai naudojamas salotose ar kaip užkandis.
• Tzatziki – jogurto padažas su agurkais ir česnaku, puikiai tinka kaip užkandis.
• Saldumynai – baklava ar loukoumades.
(be temos)