Nemaža dalis bažnytinio paveldo metams bėgant dingo ar buvo sunaikintas. Tačiau tai, kas liko, dabar bus prieinama visiems Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje.

Naujasis muziejus įsikūrė sostinėje, Šv. Mykolo bažnyčioje, kurioje kadaise buvo įsikūręs bernardinių vienuolynas, vėliau čia veikė architektūros muziejus. Nuo sekmadienio čia bus laukiami visi, kuriems įdomi religijos ir meno istorija.

Parodos muziejuje nuolat keisis. Pirmoji paroda nustebins supažindindama lankytojus su Arkikatedros lobynu, kitose bažnyčiose rastais turtais. Apie bažnytinį paveldą Lietuvoje kalbamės su istoriku daktaru Mindaugu Pakniu.

– Kokia bažnytinio paveldo padėtis Lietuvoje? Ar daug jo pražuvo?

– Pražūsta daugelis dalykų. Liturginiai daiktai dažniausiai būdavo iš aukso, sidabro, todėl būdavo perdaromi, išlydomi, iš jų buvo daromi nauji daiktai. Buvo kaupiami keliasdešimt metų, o paskui kur nors panaudojami, todėl neišvengiamai vyko nykimo procesas. Taip pat per karus, miestelių gaisrus degė bažnyčios, todėl paveldas smarkiai nukentėjo.

Kita vertus, daugelis bažnyčių turi tęstinumą, kurio neturi, pavyzdžiui, dvarai. Paprastų meno kūrinių pranykę kur kas daugiau. Kuri bažnyčia ką gavo, tą saugojo ir daug kas yra likę. Nors tą procentą nusakyti sunku. Mes, meno istorikai, kurie domimės senąja daile, pastebime, kad dauguma senųjų meno kūrinių yra bažnytinė dailė: altoriai, liturginiai daiktai, paveikslai.

– Kokie įspūdingiausi eksponatai išliko iki šių laikų?

– Išlikę daiktai labai gerai matyti šiame muziejuje. Čia yra visiškai autentiška aplinka, visas koncentratas, ką galėtumei rasti tyrinėdamas bažnytinį meną. Tai unikalūs altoriai, liturginiai drabužiai ir reikmenys, įvairūs procesijų reikmenys. Vienas antkapis yra ir durys į zakristiją. Jis turbūt išvis išskirtinis, vienintelis Lietuvoje. Antkapis, įrengtas duryse, simbolizuoja perėjimą iš vieno gyvenimo į kitą. Kadangi šis muziejus yra vienuolyno patalpos, galima užeiti į zakristiją – to paprastoje bažnyčioje nepadarysi.

– Pabrėžiama, kad muziejuje bus pristatomas Arkikatedos lobynas. O kaip kitos bažnyčios, ar jose irgi yra vertingų kūrinių?

– Taip, šiuo atveju netgi manau, kad didesnė dalis eksponatų yra iš kitų bažnyčių. Matau daiktų iš Šv. Petro ir Pauliaus, kitų bažnyčių. Gerai, kad jie čia atsiduria. Kitaip guli užslėpti kur nors bažnyčios zakristijoje ar palėpėje, o naudojami būna naujesni ir gerai sutvarkyti daiktai.

– Iš kur dažniausiai atkeliauja bažnytinio paveldo eksponatai? Ar jie sukurti Lietuvoje?

– Didžioji dalis pagaminta Lietuvoje, tačiau nebūtinai vietos meistrų. XVII–XVIII a. daugelis geresnių, brangesnių meistrų buvo atvykėliai, bet jie kurdavo vietoje. Nemažai auksakalystės dirbinių atvežtų iš Augsburgo, kuris garsėjo šiuo menu, taip pat iš įvairių Lenkijos centrų. Tačiau paveikslai, altoriai dažniausiai būdavo daromi vietoje.

– Ar šiais laikais dar sukuriama vertingų religinių kūrinių?

– Kuriama, bet pats atlikimas kitoks. Stengiamasi įvairiomis progomis sukurti kokį nors išskirtinį kūrinį. Formos nebus barokinės, atitiks šį laiką. Neseniai buvusioje Arkikatedros lobyno parodoje, kuri eksponuota Lenkijoje, buvo nuo pačių seniausių daiktų – šv. Stanislovo relikvijoriaus iki kardinolo A.J.Bačkio inauguracijos taurės. Daiktai kelių ar keliolikos metų senumo, tačiau tai rodo kūrybos tęstinumą, kad bažnytinis paveldas nebūtinai turi būti kelių šimtmečių senumo meno kūrinys.

Bažnytinio muziejaus paveldo atidarymas spalio 18 d. 15 val. Šv. Mykolo bažnyčioje.

Parodos lankymas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Kaina: 8 litai, studentams ir senjorams – 4 litai.