Žaliuojančiame upės slėnyje iškilę piramidžių formos būstai, papuošti indėniškais simboliais, atsitiktinai čia užklydusius žmones verčia pasitrinti akis. Vinetu kaimas – ne miražas, o realybe virtusi klaipėdiečių svajonė.

Suvienijo jėgas

Kai prieš kelerius metus Jurgita ir Mindaugas Timinskai įsigijo tris hektarus žemės Klaipėdos rajono pakraštyje ir užsimojo čia įkurti indėnišką oazę, o ne tradicinę kaimo turizmo sodybą, daugelis tik kraipė galvas. „Pažais ir apsiramins“, – šyptelėdavo skeptiškai nusiteikę pažįstami.

Apsiraminimo ženklų kol kas nematyti. Timinskai iš už Atlanto atsiplukdė tris vigvamus, kuriuos patys Šiaurės Amerikos indėnai vadina „tipi“, pasiraitoję rankoves puolė ręsti pavėsines, sodinti gėles ir krūmus.

Sodyboje įdarbinti buvo ir giminaičiai bei poros bičiuliai. „Atsirado proga iš naujo įvertinti, kas yra tikra draugystė. Pamažu aplinkiniai užsikrėtė mūsų entuziazmu – sulaukėme ne tik pagalbos, bet ir naujų idėjų. Prie kelio pastatyta nuoroda į Vinetu kaimą, iš molio išdegti suvenyrai – draugų dovanos“, – džiaugėsi Timinskai.

Išsiverčia be elektros

Kol kas Vinetu kaimas – šeimos vasaros rezidencija. Du berniukus auginanti ir trečiosios atžalos besilaukianti pora Danės slėnyje puikiausiai išsiverčia be elektros, vonios malonumus atstoja pliuškenimasis upėje.

Rytą šeimai nereikia žadintuvo – klaipėdiečiai pabunda nuo pro langus besiveržiančio paukščių čiulbėjimo. Atsikėlę neskubėdami pusryčiauja gardžiuodamiesi pačių nuraškytomis braškėmis su pienu, aptaria darbus, kuriuos reikia atlikti.

Vakare Vinetu kaime įžiebiami fakelai, didžiajame „Aušrinės“ vigvame galima parymoti prie ugniakuro, kurio skleidžiamas kvapas susimaišo su smilkalų aromatais. Puse lūpų Jurgita prasitarė, kad miegas šioje indėniškais simboliais išmargintoje piramidėje ypatingas – sakoma, kad čia nakvojusiųjų svajonės išsipildo.

Klausantis sutuoktinių pasakojimų, regint jų atsipalaidavusius veidus paširdžiuose sukirba pavydas. Timinskai įsitikinę, kad prabanga būti santarvėje su gamta ir pačiais savimi – kiekvienam pasiekiama. Reikia tik drąsos įsiklausyti į širdies balsą ir nebijoti keisti savo gyvenimo.

Žinias ir patirtį panaudoja

Abu sutuoktiniai yra ragavę vadybininkų duonos, o klaipėdiečių profesijos neturi nė menkiausių romantiškų niuansų. Mindaugas įgijo metalo technologo ir laivų inžinieriaus specialybę, o Jurgita šturmavo ekonomikos ir buhalterijos mokslus.

Vis dėlto ir vienas, ir kitas į savo kasdienybę stengėsi neįsileisti rutinos. Mindaugui teko nemažai pakeliauti, Jurgita domėjosi sveika gyvensena, natūraliais gydymo metodais, pradėjo studijuoti „Ajurvedos akademijoje“.

„Nejučia pasiekėme ribą, kai tiesiog sprogome noru sukurti kažką savo. Ir mūsų protėviai, ir ajurvedos žinovai, ir indėnai laikėsi nuostatos, kad turime nenusigręžti nuo gamtos, iš kurios esame kilę, protingai naudotis jos turtais. Šis supratimas mums tapo varomąja jėga“, – dėstė sutuoktiniai.

Kuriant Vinetu kaimą jau įgyta gyvenimiška patirtis nenuėjo veltui – vadybos įgūdžių vis dar prireikia. Mindaugas inžinerines žinias pritaikė statydamas vigvamus, rišdamas jūrinius mazgus jų sutvirtinimams.

Turi egzotiškus vardus

Į sodybą atvykstantiems svečiams šeimininkai dovanoja galimybę nusimesti rimtumo kaukes ir prisiminti vaikystėje skaitytas istorijas apie indėnų nuotykius. Kompanijos susiskirsto į komandas, išsirenka savo vadus ir ypatingus vardus.

Timinskai prisipažino, kad į savo šeimos narius netgi kasdieniškose situacijose kreipiasi savaip. Mindaugas po vieningo giminės balsavimo gavo apačių genties vado Vinetu vardą. Jurgita yra Mėlynoji Gyvatė – ši būtybė indėnams asocijuojasi su drąsa ir išmintimi. Keturiolikmetis Deividas indėniškai šaukiamas Bėgančiu Jaučiu, o šešiametis Airidas pats sau išsirinko Raudonosios Strėlės vardą.

Specialius vardus atsižvelgus į tam tikras būdo savybes įgijo ir berniukų seneliai – atidumu, pastabumu pasižymintis M.Timinsko tėvas yra Žalioji Lūšis, o tarsi nematoma, tyliai triūsianti mama buvo tituluota Mėlynąja Pantera.

Idėjų badas negresia

Šeimininkai atvykėliams siūlo dalyvauti magiškuose šamano ritualuose, sušokti „Skrendančio erelio“ šokį, paragauti „ugninio“ vandens ir sveikuoliškos indėnų košės. Leistis į žvalgytuves slėnyje galima ne tik pėsčiomis, bet ir įsėdus į kanoją.

Indėniška pirtis kelia daugelio svečių nuostabą. Tradiciškai konstrukcija iš ilgų karčių būdavo apklojama plačiais lapais, kailiais, kad neliktų jokių plyšių. Timinskų variantas yra modernesnis, tačiau principas analogiškas. Dilgėlių vantos – lietuviška inovacija indėniškoje pirtyje. Anot šeimininkų, pakentėti verta, nes nuo seno žinomas teigiamas šių augalų poveikis sveikatai, ypač kvėpavimo takams.

Jurgita atviravo turinti minčių ateityje atidaryti savotišką SPA vigvamą, kuriame būtų atliekami masažai, įvairios procedūros su žolelėmis. Mindaugo užmojai – vyriški. Šeimininkas tikisi, kad kada nors šalia Vinetu kaimo atsiras ir kaubojų valdos su arklidėmis, salūnu ir kitokiomis civilizacijos apraiškomis.

Padovanojo tikrą vaikystę

„Ateityje norėtume čia įsikurti taip, kad jau nebereikėtų grįžti į didmiestį žiemą“, – kalbėjo M.Timinskas.

Prie egzotišku apdaru pasipuošusio basakojo tėvo sukinėjęsi sūnūs, atrodo, visai neprieštarautų tokiam sumanymui. Lankais ir strėlyčių spjaudykle apsiginklavę berniukai sodyboje veiklos turi į valias – kol daugelis jų bendraamžių valandas stumia prie kompiuterių ir televizorių ekranų, Timinskų atžalos dūksta pievose, renčia slėptuves medžiuose ir sūpuojasi ant lynų.

„Nesikišame į vaikų reikalus. Sūnūs ateina tik pranešti, kad jau galime apžiūrėti jų darbo rezultatą“, – juokėsi Deivido ir mažojo Airido mama.