Danijoje turinti šeimą, namus ir verslą lietuvė įsitikino, kad šios šalies vyrai patikimi ir šeimyniš ki, bet gana moteriški

Lina Ladekarl – juvelyrinių dirbinių salono „Yurga“ Kopenhagoje savininkė. Buvusi klaipėdietė prieš aštuonerius metus ištekėjo už dano ir ketverius metus su juo praleido Korėjoje.

Linos ir Morteno Ladekarl šeimoje auga du vaikai. Sūnui Lukui – šešeri, dukrai Laurai – ketveri metai.
–  Lina, kuo tau neįtiko lietuviai, kad ištekėjai už dano?
– Tautybė – tai ne prekinis ženklas, nei pasirinkau, nei kurį atstūmiau dėl jos. Prisipažįstu, kad kita kalba šnekantis, kitoje kultūroje augęs žmogus man, 23 metų merginai, atrodė žymiai įdomesnis, paslaptingesnis. O be to, mano vyras Mortenas turi užburiantį charakterį – ramus, dėmesingas, rūpestingas. Ir vyriškai savininkiškas. Sutikau jį Klaipėdoje, kur tuomet jis inspektavo laivus, o aš dirbau „Snieguolės“ studijoje dizainere. Kai tik susipažinome – pakvietė vakarienės, o paskui, pamenu, vis ruošdavo vakarienes man ir mano draugėms... Taip ir prisiviliojo – per skrandį (juokiasi). Mano kaprizai, eksperimentai ir kvaili mergaitiški jo atsidavimo išbandymai atsimušdavo į geležinę kantrybę ir meilę. Garsiai apie tai neskelbdamas, jis matė giliau ir toliau. Taip toli, kad net ir labai nenorėdama išvažiuoti iš Lietuvos, nesugebėjau nei jam atsispirti, nei nuo jo pabėgti.
– Kaip apibūdintum tipišką daną ar danę?
– Neseniai man į rankas pakliuvo Danijos Statistikos departamento brošiūra „Danija skaičiais 2007“. Kokį dano portretą galima susidaryti, vartant šią knygelę? Pagal statistiką tipiški danų vardai – Anne arba Jens, o pavardė – Jensen. Jis ar ji gyvena ir dirba mieste, vairuoja „Peugeot“, yra susituokęs, turi 1.85 vaiko ir balsavo paskutiniuose visuotiniuose rinkimuose. Jis nerūko, yra sporto klubo narys, kasdien žiūri televizorių po 2 valandas 31 minutę. Praėjusiais metais jis greičiausiai atostogavo Ispanijoje, kino teatre žiūrėjo „Casino Royal“, taip pat apsilankė Nacionaliniame muziejuje Kopenhagoje. Kai paklausinėjau pažįstamų danų, kaipgi jie apibūdintų savo nacionalinį charakterį, išgirdau įvairių atsakymų, bet dažniausiai pasitaikydavo šie: danai laiko save laisvamaniškų pažiūrų žmonėmis, turinčiais gerą humoro jausmą, mėgstančiais alų ir futbolą bei sunkiai suvokiančiais, kad kitų požiūris į gyvenimą gali skirtis nuo jų. Danai įsitikinę, kad viskas, ką jie gamina, yra aukščiausios kokybės. Žiemą laisvalaikį jie leidžia žvakių šviesoje ir prie televizoriaus, o vasarą – piknikuose gamtoje.
– O kokie asmeniniai tavo pastebėjimai apie danus, tarp kurių gyveni?
– Mano nuomone, danų visuomenė yra labai vienalytė. Mokesčių sistema ir išvystytos socialinės garantijos lemia, kad labai turtingų ar labai skurstančių čia beveik nėra. Toks įspūdis, kad danai tiesiog mėgsta būti vienodi, jiems nepatinka ambicingi žmonės, tokius jie laiko išsišokėliais. Čia nepriimta girtis ir savo pasiekimais. Man danai atrodo gana koservatyvi tauta, nors ir laikanti save laisvamaniais. Jie gerbia savo valstybę ir tradicijas, net savo gimtadienio proga kieme kelia danų vėliavą. Danams patinka tvarka ir paprastas, aiškus gyvenimo ritmas. Jie mėgsta kalbėti ir gali kalbėti daug, bet jausmų tema – savotiškas tabu. Jie kalba apie faktus, bet ne apie emocijas, kurias tie faktai sukelia. Tas jų nesentimentalumas yra vienas bruožų, prie kurių man priprasti sunkiausia, nes atrodo, kad durys į dano sielą yra sunkiai atveriamos.
– Kokia yra tipiška danų šeima?
– Tipiška danų šeima – tai dvi lygiavertės būtybės, kurios viena kitai padėdamos ir absoliučiai po lygiai dalydamos visus nuobodžius buities darbus, augina du tris vaikelius. Kadangi niekas čia iš senelių pagalbos nelaukia ir retas kuris gali sau leisti turėti auklę, jauni tėvai atsisako daugumos pomėgių ir malonumų, su viltim, kad atsigriebs vėliau, kai vaikai paaugs.
– Kuo danai vyrai skiriasi nuo lietuvių?
– Mūsų akim žiūrint, jie – moteriški. Tuose dideliuose kūnuose slepiasi labai jautrūs, šeimyniški, tolerantiški žmogeliukai, kurie yra be galo patenkinti savo ramiu paprastu gyvenimu. Jei aš savo vyrui papriekaištauju, kad jis jau seniai nesilankė sporto klube ar nežaidė savo numylėto golfo, jis man atsako, kad jam yra žymiai maloniau praleisti vakarą su mūsų mažamečiais vaikais.
– O danų moterys?
– O moterys, nuo 1960-ųjų aršiai kovojusios už lyčių lygiateisiškumą, jį gavo, bet kartu kai ką ir prarado. Savo moteriškumą. Gražios, vyriškai tvirtos ir kategoriškos, jos dirba atsakinguose postuose ir priima daugelį sprendimų namuose. Jos kelia ne tik pagarbą, bet ir baimę – pardavinėdama papuošalus pastebėjau, kaip nedrąsiai danas perka dovaną savo mylimai moteriai.
– Ketverius metus gyvenai Pietų Korėjoje, kaip ten atsidūrei ir kokius įspūdžius paliko ši šalis?
– Atsiradau ten paprastai – vyras gavo pasiūlymą ten dirbti. Metus pragyvenę mažame Danijos miestelyje būtumėm važiavę bet kur, o čia dar tokia egzotiška šalis pasitaikė. Ilgai nesvarstėme ir su pusės metų kūdikiu išvažiavome.
Išsivystymo lygiu Korėja sparčiai bando prisivyti Japoniją. Viskas joje nuolatos keičiasi – vietoj lūšnelės per pusmetį gali išdygti dangoraižis, kioskelius ir mažutes parduotuvėles keičia milžiniški amerikietiški supermarketai, pramonėje diegiamos sudėtingiausios technologijos. Žinoma, dėl tokios skubos priveliama gausybė klaidų, sutrupa naujų namų pamatai, ką tik pastatyti laivai net negali išplaukti iš uosto ir taip toliau. Bet korėjiečiai – darbšti vieninga tauta, jie savo tikslą pasieks. Vyrai daug dirba, vaikai be galo daug mokosi. Net lego Korėjoje yra ne žaislas, bet mokymo priemonė ir vaikas gali pradėti „studijuoti“ lego nuo trejų metų. Su rimtu mokytoju, žinoma.
Kaip atsvara tokiam kintančiam gyvenimui yra tradicijos, kurių skupulingai laikomasi. Nors bet kurioje baldų parduotuvėje rasi lovų ir stalų, dauguma korėjiečių ir toliau miega ir valgo ant žemės. Vakarietiško maisto yra baidomasi, tad ir mums teko priprasti prie vietinio. Korėjiečiai laiko save nereligingais, bet pagrindinių budistinių principų laikosi to neafišuodami. Kai rengėmės grįžti į Europą, vienas mūsų rūpesčių buvo, kaip vėl teks priprasti rakinti automobilius – Korėjoje mes to nedarydavom.
– Ar korėjiečių moterys atitinka Europoje egzistuojantį azijiečių moterų įvaizdį, ar išties jos tokios paslaugios ir nuolankios vyrams?
– Taip, jos paslaugios, nuolankios ir priklausomos nuo vyrų. Ir į mus, vakarietes, korėjiečiai kreipdavosi vyro vardu – Misis Mortenas, Misis Maiklas. Moters vieta visuomenėje yra tiksliai apibrėžta. Nors dauguma jų yra išsilavinusios, reta kuri savo profesinėje karjeroje pakyla auksčiau sekretorės pareigų. O šiaip moteriai būtina pagimdyti sūnų – korėjiečiai tiki, kad tik taip jie gali pratęsti savo giminę.
Kai mums Korėjoje gimė dukra, dauguma vyro kolegų net neskubėjo sveikinti. Tik išgirdę, kad jau mes turime sūnų, suskubdavo spausti ranką.
– Kur tau buvo sunkiau adaptuotis – Korėjoje ar Danijoje?
– Korėjoje adaptuotis nereikėjo! Tik atvažiavus tu iškart atsiduri čia dirbančių europiečių žmonų globoje. Esi tuoj įtraukiama į klubus pagal pomėgius, gali siuvinėti, tapyti, sportuoti ar kartu studijuoti Bibliją. Esi kviečiama į damų pietus ir arbatos gėrimo popietes.
Susirasti draugų korėjiečių taip pat nesunku. Korėjiečiai tave priima kaip kitokį, bet tai jiems kelia pagarbą ir susidomėjimą (išimtis – korėjiečių požiūris į kinus ir japonus, kurie čia nemėgstami dėl istorinių realijų). Korėjiečiai su užsieniečiais bendrauja kaip lygūs su lygiais.
Danijoje visai kitaip. Lyg ir atrodo, kad čia turi būti savas, nes nei išvaizda, nei odos spalva, nei elgesiu labai nesiskiri. Tačiau savu čia netapsi, net ir mokėdamas kalbą. Danai – tiesiog laiminga tauta, jie patenkinti savimi ir savo gyvenimu, todėl svetimi jiems neįdomūs ir nereikalingi. Kam gi dalytis sava laime? Žinoma, jie to neakcentuoja, gatvėje priešiškumo tikrai nepajusite, netgi atvirkščiai – danai mandagūs, malonūs ir lengvai bendraujantys anglų kalba. Tačiau į jų ratą lengvai nepateksi. Reikia keletos metų, kad susirastum danų draugų.
Pamenu, kaip desperatiškai ieškojau darbo, kai sugrįžome iš Korėjos į Daniją. Buvau pasiryžusi pamiršti savo specialybę ir bent kokioje parduotuvėje keletui valandų įsidarbinti. Išsiuntinėjau krūvas paraiškų – viskas veltui. Manęs, kaip užsienietės, net į pokalbį darbdaviai nepakviesdavo. Buvo taip skaudu ir liūdna, kad norėjosi viską mesti, pasiimti vaikus ir grįžti į Lietuvą. Tada vyras ir nutarė pakloti nemenką sumą ir išnuomoti parduotuvę Kopenhagos centre. Likimas suvedė ir su Jurga Karčiauskaite-Lago, kuri taip pat tuo metu norėjo savo juvelyrinius dirbinius pristatyti skandinavams. Taip Kopenhagoje prieš metus ir gimė „Yurga“. Iš pradžių lengva nebuvo, bet verslas įsibėgėja, dabar salone pristatomi net keleto juvelyrų darbai. Prie Kopenhagos taip pat priprantu, bet sava tarp danų taip ir nesijaučiu.