Keturiolikos romanų ir penkių apsakymų rinkinių autorė, airių romanistė Edna O’Brien gyvena egzilyje Londone. Viskas prasidėjo nuo to, kad tautiečiai kaip ereziją sudegino jos pirmąją knygą.

– Gal dar ir geriau, lengviau apie Airiją rašyti žvelgiant iš šalies?

– Jamesas Joyce’as visą gyvenimą praleido išeivijoje, tačiau kaip apsėstas rašė nuostabiausius dalykus apie Airiją. Jo kūnas buvo palikęs Airiją, bet siela – ne. Sakyčiau, ne daugiau nei manoji. Neatmetu galimybės kurį laiką pagyventi Airijoje, tačiau tai turėtų būti atoki vieta, kur mane suptų tyla ir ramybė. Kai rašai, labai svarbu būti laisvam, nesijausti taip, tarsi privalėtum pateisinti kieno nors lūkesčius. Vos pasijunti kažkam kažką privaląs, pradedi dusti. Šitaip negalima.

Mano pirmoji knyga "Kaimo mergaitės" buvo paprastutis neilgas pasakojimas apie dvi mergaites, kurios trokšta išsinerti iš mokyklinių uniformų, ištrūkti iš vienuolyno mokyklos, iš savo naminių gyvenimėlių į didelį miestą. Knyga supykdė daugelį žmonių, įskaitant ir mano šeimos narius. Ji buvo uždrausta; ją kaltino visų Airijos moterų apjuodinimu. Mūsų parapijos kunigas, stovėdamas prie altoriaus, paprašė, kad visi, kurie buvo tą knygą nusipirkę, atneštų ją į koplyčios požemį. Tą vakarą ten sudegintos knygos. Mano mama papasakojo, kad viena moteris apalpo. Pasakiau, kad turbūt nuo dūmų.

Kai parašiau antrą knygą "Vienišos mergaitės", visuomenė nusprendė, kad, palyginti su ja, pirmoji tebuvo maldaknygė. Mama peržiūrėjo visą knygą ir rašalu užtepė kiekvieną "užgaulų" žodį.

Taigi buvau priversta gėdytis, priversta jaustis taip, tarsi būčiau padariusi ką bloga. Jau gana sunku apskritai rašyti knygą – turi vis raustis gilyn į savo pasamonę, traukti iš ten kažką panašaus į istorijas, o kur dar kalbinė raiška, perteikiamos emocijos, skambesys... Norėtųsi bent trupučio paramos iš tų, kuriuos pažįsti. Galų gale, jei turi bent krislą savisaugos, paprasčiausiai dingsti iš tos vietos. Aišku, jei nori rašyti ir toliau.

– Jūs labai daug rašote apie karą. Apie karą namuose, karą žemėje, karą širdyje. Gal airiai iš tiesų karingesni?

– Mano įsitikinimu, airiai tikrai ūmesni, labiau pašėlę, – ir kalba jų tokia, ir būdas. Istorija juos ne kartą privertė iškentėti pragarą. Esu rašiusi apie motinos ir vaiko, vyro ir žmonos nesantaiką, o romane "Nuostabios atskirties namai" – apie dviejų tos pačios šalies dalių nesutarimus.

IRA (teroristinės organizacijos, pasivadinusios Airijos respublikonų armija) narys kartą man pasakė: "Kol šaudai, nieko nejauti. Pradedi jausti tik baigęs šaudyti. Tada dalis tavęs viliasi, kad juos nukovei, o kita dalis – kad gal vis dėlto ne. Juk viduje visi esame airiai." Man tai ir buvo tikroji istorija apie karą.

Karas, ar jis vyktų tarp vyro ir moters, ar tarp skirtingų vienos šalies dalių, ar tarp skirtingų tautų, visada yra kur kas sudėtingesnis dalykas nei tiesiog vieno kova su kitu. Kaip tik apie tai ir noriu rašyti. Svarbiausia čia – ta dilema, konfliktas, kuris glūdi po regimuoju konfliktu. Rašytojas, kuris turi bent menkiausią supratimą apie žmogaus psichiką, apie tai, ką iš viso reiškia būti žmogumi, tiesiog negali nerašyti apie karus. Nors ir pačius mažiausius. Nes taip jau yra – žmonės pykstasi vienas su kitu. Kartais jie vienas kitam atleidžia, bet paskui vėl susipyksta. Gyvenimas – ne pašildytas baseinas, gyvenimas yra audringa šėlstanti jūra, visi mes blaškomi jos bangų.

– Ar jūsų kūryba turi kokį nors tikslą? Ar yra pagrindinė idėja, kurią norite perteikti?

– Nežinau, ar turiu kokią pagrindinę idėją. Gal tą pačią, kurią perteikia Edvardo Muncho "Klyksmas". Tikslas? Labai sunku atsakyti į tokį klausimą. Svarbiausia man yra kalba. Ji paveikesnė už kokį nors branduolinį ginklą. Su ja galima daryti bet ką. J.Joyce’as ir darė. Galima ją išversti išvirkščią. Galima bet kaip persukti, galima iš jos sukurti galaktiką, skaitytojams galima sukelti tokius jausmus, tokį jaudulį, tokią ekstazę, kokios jie iki tol nė neįsivaizdavo. Mane nepaprastai džiugina net menkutė tikimybė, kad galbūt ir aš priklausau šią dovaną ar pašaukimą turinčių žmonių būriui.

– Kurie autoriai jus labiausiai žavi, daro jums didžiausią įtaką?

– Kas gi kitas, jei ne J.Joyce’as. Sakau tai ne iš patriotizmo. Tiesiog kai dar dirbau vaistinėje, vieną dieną už keturis pensus nusipirkau knygą "Įvadas į James’ą Joyce’ą" (parašytą Thomo Stearnso Elioto) ir atsiverčiau ten pateiktą ištrauką iš "Jaunojo menininko portreto" – tą apie Kalėdų vakarienę, su melsvai liepsnojančiu kalėdiniu pudingu. Iki tol rašiau kiek manieringai, vartojau daugybę būdvardžių, o kai perskaičiau tą ištrauką, supratau vieną dalyką – nesvarbu, apie ką sumanyčiau rašyti, man nereikia niekur blaškytis, nieko ieškoti, pakanka savo vidinio pasaulio, savos patirties. Neketinu lygiuotis su šv.Pauliumi, bet man tai buvo pats tikriausias nušvitimas.

Antras tokių autorių būtų Williamas Faulkneris. Jei tiedu dabar rojuje, kaip aš viliuosi, nors J.Joyce’ui nepatiktų, kad miniu tą vietą, tikiuosi, jog jie drauge geria, ir aš keliu taurę už tai, kad jie tokie puikūs, už viską, ką jie davė. Tai, ką jie suteikė mūsų gyvenimui, yra didinga.