Geros lietuvių literatūros gerbėjams – puiki žinia: po penkerių metų pertraukos pasirodė antrasis poeto, rašytojo Donaldo Kajoko romanas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys".

Persmelkta ankstesnės kūrybos ženklų ir intonacijų D.Kajoko knyga "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" – jau antrasis romanas žinomo poeto, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybos kelyje. Jame atpažįstami pirmojo romano "Kazašas" ir naujausio poezijos rinkinio "Kurčiam asiliukui" motyvai bei intonacijos.

Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII a. atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis "sąmonę lengvai haliucionuoti" ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę. Skaitytojams – trumpa romano ištrauka:

"Nubudo nuo kurtinamo paukščių ulbesio. Šoko prie lango – tuntai raudonomis kekėmis aplipusių šermukšnių, tolėliau – vos vos ribuliuojantis ežeras ir sala. Nedidelė, vis dėlto joje dunksojo lyg ir kokio rausvo statinio liekanos. Apšviestos ryškios saulės, jos tartum karūnos brangakmeniai žėrėjo pačiame ežero viduryje. O virš tos rausvos karūnos virpėjo skliautai ir kuorai, tiltai ir vartų arkos – ištisas kabantis miestas, nuaustas iš skaidraus rytmečio oro...

Vaizdas buvo stulbinantis.

Ko gero, vakarykštis rūkas mane atvedė tiesiai į Edeną, šyptelėjo Gabrielius.

Prie lieptuko išvydo moterį. Stovėjo į Gabrielių nugara šalia gelsvai rudo asilo, geriančio vandenį, ir glostė, o gal kasė jam paausius."