Ji primena švedų rašytojo Stiego Larssono knygos „Mergina su drakono tatuiruote“ heroję Salander. Lieknutė, tamsiaplaukė, itin ryškiai pasidažiusi, impozantiška šukuosena, su keliolika auskarų ausyse, liežuvyje, provokuojamais drabužiais. Tik nugarą puošia ne drakono, bet vabalo maldininko patelės tatuiruotė.

Seksuali ir pensininkams

„Kai manęs klausia, kas aš esu, iš pradžių atsakau: dviejų vaikų mama“, – kiaurai žvelgia raudonai, juodai, pilkai ir dar kažkokiomis spalvomis akių vokus pasidažiusi Vytauto Didžiojo universitete menotyrą studijuojanti, indiškų patiekalų restorane dirbanti ir puspenktų metų dvynes Viktoriją bei Vitaliją auginanti 26-erių Irina Lavrenova.

Ukrainiečių šeimoje Radviliškyje gimusios, Kijeve iki šešerių metų augusios ir dabar Kaune gyvenančios Irinos gatvėje nepastebėti neįmanoma.

Moteris prisipažįsta, kad jai patinka vyrų dėmesys. Ir gatvėje ji iškart sukelia gausybę apkalbų ir emocijų: pyktį, pavydą, susižavėjimą, nuostabą, pasibjaurėjimą, geismą. Štai neseniai vienas susižavėjęs pensininkas jai prisipažino, kad pirmą kartą gyvenime mato taip seksualiai atrodančią moterį.

„Ryškus, šiek tiek agresyvus, seksualus ir moteriškas“, – taip savo stilių įvertina savimi pasitikinti moteris.

Tarp kojų – ne įrodymas

„Kaune yra daug stilingų žmonių“, – žavisi per pastaruosius metus į teigiamą pusę besikeičiančiais kauniečiais Irina. Vis dėlto kai kurios kauniečių įvaizdžio detalės ją glumina: „Jei mergina avi kariškais batais, kartais ji užmiršta, kad yra moteris. Tai – liūdina. Gali užsimesti bulvinį maišą, bet nepamiršk, kad esi moteris!“

Elgesys, manieros, mandagumas, pagarba, eisena, mąstymas, mintys. Tai žmonėms labai svarbu. Irina ironiškai nusišypso: „Jei vyras tarp kojų turi pasididžiavimą, tai toli gražu dar nereiškia, kad jis – vyras.“

Ir savikritiškai pripažįsta, kad ir ji, išsiskyrusi su vyru prieš ketverius metus, buvo pernelyg stipri ir nemoteriška. „Mokėjau naudotis atsuktuvu, namie pasikeisti elektros lemputes. Kokia aš kieta – maniau! Vėliau suvokiau, kad turiu to gėdytis. Esu moteris. O tai – šiluma, moteriškas silpnumas, vaikai. Tebūnie kartais ir nagų lakas, kuris moterims svarbesnis nei atsuktuvas“, – mano Irina.

Ji įsitikinusi: moterys dažnai klysta manydamos, kad gatvėje reikia atrodyti nuostabiai, o namie – bet kaip. Ir ypač dažnai taip galvoja būdamos nėščios ar pagimdžiusios. Jos nuomone, ir tokiu metu apsileidimas, susivėlę plaukai – nepateisinama.

„Atsikelk pusvalandžiu, valanda anksčiau! – patarė dvi dukras auginanti moteris. – Nevaikščiok prieš vyrą apšiurusiu chalatėliu ir su plaukų suktukais. Juk gali pasipuošti kaspinu, šlepetės gali būti rožinės!“

Prie veidrodžio – dvi valandos

Ypatingą dėmesį aprangai ir spalvoms Irina skyrė nuo mažens. Dar lankančią vaikų darželį kankindavo klausimas: geriau dvi ar viena kasytė? Paauglė lakstė vilkėdama ryškiu it žiogas, dabar jos nemėgstamos žalios spalvos lietpalčiu.

„Jei į mane reaguoja, vadinasi, esu gyva, o jei gatvėje nepažvelgtų – kažkas ne taip“, – juokėsi daugybę įvairiausių spalvų drabužių, seksualių apatinio trikotažo komplektų, korsetų turinti Irina.

Tarus, kad dažnai spalvos, drabužiai kalba apie mūsų sielą, emocijas, Irina purtė galvą: „Ne, man vis dėlto ne 16 metų. Bet net ir avėdama militaristinio stiliaus batais visada velkuosi suknelę ir niekada nepamirštu, kad esu moteris!“

Ji šypsodamasi prisiminė Airijoje matytą vaizdą: apsilankiusi solidžiame banke pamatė kostiumu vilkintį skiauterėtą darbuotoją, o salėje skambėjo ritmenbliuzas.

Ji nieko bendra neturi su gotais, tamsa ir pesimizmu, nors vienu metu ir imponavo kai kurios gotiško stiliaus aprangos detalės. Be to, jai patinka ir gotų mėgstamos spalvos – juoda, raudona, violetinė.

„Kartą viena draugė pasakė, kad mano išorė juoda, o vidus – rožinis. Kiti sako, kad aš po kaukėmis ir drabužiais nesislepiu. Esu tokia, kokia esu“, – paaiškino pašnekovė.

Taip. Ugninga, seksuali, tiesi, besišypsanti, temperamentinga, moteriška. Kasdien dušui, kavai ir veidrodžiui neskubėdama ji skiria dvi valandas. „Mama, tu dar ne princesė, neskubėk“, – kartais sako stilingos moters mažylės.

Pravardžių nemėgstanti Irina (graikiškai – Kalno viršūnė) dvynėms parinko neatsitiktinius vardus: Viktorija reiškia pergalę, Vitalija – gyvenimą: „Kartais man atrodo, kad žmonės pravardžiuojami, kai tėvai netinkamai parenka vardus.“

Kitokia išvaizda įpareigoja

„Išvaizda dar nesako, kad neturi smegenų! Juk dauguma mokslininkų, menininkų yra bepročiai, nes tik tokie žmonės gali sukurti ką nors beprotiškai nuostabaus. O kitokia išvaizda dar labiau įpareigoja ginti save, mąstyti ir būti pranašesnei už kitus. Tai tarsi spyris į užpakalį – apgink savo įvaizdį“, – nukirto Irina.

Pamačiusi, kad apžiūrinėju sidabrinius žiedus ant jos pirštų, moteris atskleidė, kad mėgsta kokybišką juvelyriką: „Geriau vienas papuošalas, bet geras, o ne požeminėje perėjoje parduodama vienkartinė bižuterija.“

Irina nemėgsta sąmyšio, lėkimo ir primena katiną, kuris vaikšto vienas ir leidžiasi glostomas tik tuomet, kai pats to nori.

„Esu valdinga, bet moteriška, – patikslino. – Ir visada nusilenkiu prieš tikrus vyrus. Jie gali būti plaukuoti ar pliki. Viską pasako jų manieros, kūno kalba, mandagumas, plastika, akys.“

Ji mėgsta tobulėti, o tam ribų nėra – jei manysi, kad esi pasiekęs piką, žlugsi. Be to, Irina įsitikinusi, kad problemos neegzistuoja. Yra tik skirtingas požiūris į situacijas.

„Namas sugriuvo, bet reikia pažvelgti iš kitos pusės – gal yra galimybė statyti naują?“ – filosofavo ekstravagantiškoji pašnekovė.

Ji neabejinga ir menui: aštuonerius metus muzikos mokykloje mokėsi groti fortepijonu, o dabar rengia savo tapybos parodas. „Tiesa, parodose jaučiuosi nejaukiai – tarsi apnuoginčiau savo sielą“, – prisipažino. Dar viena jos silpnybė – ekstremalus sportas.

Apsivalymas per skausmą

Apie skausmingas skyrybas moteris nekalba. Tik pabrėžė, kad tai buvo vyras, kuris draugavo ir su teptuku, ir su mašinos varikliu.

Nenorėdama daugiau klausimų tęsė: „Didžiuojuosi ir esu laiminga, kad vaikai gimė nuo mylimo žmogaus. Tikiu vienintele meile gyvenime, jei ji praeina – tai nebuvo meilė. Bet nesuprantu, kaip žmonės gyvena kartu dešimt, dvidešimt metų ir apgaudinėja vienas kitą? Jie taip praranda savo tapatybę.“

Kardinalūs pasikeitimai po skyrybų? Ne, ne, paneigė ji spėjimą. Paskui ji norėjo būti tik dar moteriškesnė nei prieš tai.

O bene po dešimt auskarų ausyse, du liežuvyje ir net... ten... nebuvo iššūkis ar noras vieną dieną kardinaliai pasikeisti?

„Vieni apsivalo medituodami šventykloje, o aš – per skausmą, – kartą per metus ji veriasi auskarus, lankosi pas tatuiruočių meistrą Šiauliuose. – Kūnas dega, skauda, bet jaučiu apsivalanti, šviesėjanti. Tai tas pats, kaip kambaryje atidarome langą ir įleidžiame gryno oro.“

Paklausiau, kad psichologas, matyt, sugrąžintų ją į vaikystę ir kadaise patirtą didelį skausmą?

„Galbūt, – iš dalies pripažino. – Bet nesigilinkime į smulkmenas. Vieniems tai būtų pasaulio pabaiga, o kiti gyvena toliau. Svarbu save pažinti ir atrasti.“

Nekenčia agresijos

Sektos, religijos, kraštutinės organizacijos? Oi, ne, purtė galvą Irina. Ji nemėgsta tuštybės, jos namuose nėra televizoriaus, nes filmuojami stereotipai, pesimizmas ir tuštybės kupinos laidos – ne jai.

„Gyvenu Žemėje, pagal Žemės taisykles, – gurkštelėjusi vandens teigė I.Lavrenova. – Žmogaus gali būti visoks, bet tik ne agresyvus. Jauti kylančią agresiją – daužyk namie indus, rėk miške ar išsitatuiruok užpakalį, bet nekenk kitiems.“

Ji neturi laikrodžio, nemėgsta kalendorių. Šie dalykai, pasak Irinos, žmones taip pat įspraudžia į rėmus.

„Kai atsikeliu, tuomet man ir diena. Nesvarbu, saulė šviečia ar ne“, – šypsojosi netradicinė moteris.

Taip ji auklėja ir savo dukreles? Irinos akys spindi: ji beprotiškai myli savo vaikus ir tikina suteikianti dukrelėms laisvę: „Nedraudžiu, bet jų nespausdama kontroliuoju. Joms negalima vadovauti. Su jomis galima tik susitarti.“

Įžeidimas savivaldybėje

Irina mėgsta nardyti, anot jos, tarp žmonių. Nesvarbu kur – Muzikiniame teatre, požeminėje alinėje ar populiariuose klubuose.

„Fifos ir berniukai saldainiukai – taip pat savotiška subkultūra. Tik kodėl jie žmones šokiruoja mažiausiai? – nuoširdžiai stebėjosi I.Lavrenova. O paskui nusijuokusi prisiminė, kaip kartą į vieną klubą jos neįleido ne dėl aprangos, bet dėl... atsuktuvų rankinėje. “Išeidama taisiau durų spyną ir atsuktuvus įsidėjau į rankinę", – kvatojo moteris.

Kartais Irina išgirsta ir piktų replikų – ją pavadina kūtvėla, žiurke, o Šiauliuose teko bėgti nuo jaunų vaikinukų ir džiaugtis, kad tuomet avėjo ne aukštakulniais.

Skaudžiausią įžeidimą išgirdo, kai su Viktorija ir Vitalija lankėsi Kauno savivaldybėje, kur jai buvo pasakyta: „Ir tokie žmonės dar gimdo vaikus?“

„Tokiems žmonėms aš neturiu ką pasakyti, – ironiškai šypsojosi apie aktorystę, o ypač vaidybą pantomimos teatre, svajojanti moteris. – Žodžiai yra mažiausia, kuo žmogus gali save išreikšti.“

Išjautė kiekvieną centimetrą

Prakalbus apie dar nebaigtą tatuiruotę, kuri bus ant visos nugaros, užpakaliuko ir kojų, Irina nutilo.

„Dar niekam nesakiau, kas tai. Tik mama sužinojo, – po pauzės prisipažino. – Ne, tai ne drakonas, kaip mano daugelis. Tai – maldininko patelė. Moteriškos galios, kovingumo, valdžios simbolis. Skaičiau apie tai gražų mitą. Kai miršta žmogus, reinkarnuodamasis jis persikelia į maldininką, kuris yra ir vyro, ir moters sąjunga.“

Ji nesmerkia žmonių, kurie tatuiruojasi zuikučius, saulytes, tačiau jų nesupranta. Irina įsitikinusi, kad tatuiruotę turi išjausti.

„Tai negali būti mada, nes tai – ne auskaras, kurį gali išsiverti. Tatuiruotė lieka visam gyvenimui“, – aiškino I.Lavrenova.

Ir tuoj pat šyptelėjo prisiminusi senelės žodžius, kai ši pirmą kartą pamatė tatuiruotę: „Vaikeli, ką tu darysi senatvėje?“

Irina atsakė akimirksniu: „Nusipirksiu gražiausią paminklą.“