Pastarosiomis dienomis klaipėdietė aktorė Eglė Jackaitė ėmė dažnai lankytis Kaune. Pagrindinė priežastis – meilė. Tačiau ji žengia ne pro buto duris į mylimojo glėbį, o į repeticijų salę, kur intensyviai rengiasi spektaklio "Laisva meilė" premjerai.

Po spektaklio repeticijos ji buvo dar pilna energijos ir labai išalkusi. 15 mėnesių sūnelį Elijų trumpam patikėjo draugei Danutei.

Gėlėti marškinėliai, plati šypsena derinosi su pakilia jos nuotaika ir šiltu pavasarišku oru, o ir spektaklio pavadinimas buvo puikus pretekstas pakalbėti apie meilę.

– Taip, į Kauną dabar atvažiuoju dažnai, nes vyksta intensyvios repeticijos. Spektaklis pagal italų sutuoktinių Dario Fo ir Franca Rame pjesę vadinsis "Laisva meilė" arba "Laisvoji pora". Krizė, santykiai, ieškojimo keliai. Komedija su gilia potekste.

– Kokia tu spektaklyje – gudri, ištvirkusi, linksma, ištikima, kvaila, padori?

– Būsiu moteris. O ji būna visokia. Daug išgyvenusi, perėjusi pragarą, patyrusi ir tapusi stipri bei išmintinga. Daug situacijų, artimų man. Kartais, skaitydama savo herojės žodžius, galvoju, kad juos esu jau tarusi ir aš.

– Gali paminėti citatą?

– Tai – asmeniška, nesakysiu. Niekas nesužinos, kokius spektaklio herojės žodžius esu ištarusi.

– Egle, tu taip pat išgyvenai pragarą?

– Ne pragarą, bet panašių situacijų buvo.

– Už lango šviečia saulė, 25 laipsniai šilumos. Tave veikia pavasaris, šiluma?

– Mane džiugina pavasaris, man patinka saulė, šviesa, šiluma.

– Beje, o kas tau yra laisva meilė?

– Pjesėje vyras žmonai pasiūlo gyventi laisvai, jų guolis turėtų tapti visuomeninio naudojimo, jie abu gali turėti ką tik nori, bet sugrįš vienas pas kitą.

– Palauk, o kas laisva meilė tau asmeniškai?

– Oi, ne. Man laisva meilė nepriimtina. Tada išbraukčiau žodį meilė. Gali būti laisvi, neįpareigojantys santykiai. Tačiau tai man nepriimtina. Nenorėčiau, kad mano vyras taptų visų.

– O tu, jei būtų tokia galimybė, balsuotum už daugvyrystę?

– Ne. Tuomet būčiau nelaiminga moteris. Jei stipriai myli, negali išduoti. Patys laimingiausi žmonės, kurie patiria tą jausmą, sugeba jį išsaugoti, kurstyti ugnį, nepasiduoti. Kliūčių, nuosmukių, pagundų yra ir bus. Tačiau reikia jausti atsakomybę ir neišduoti. Tai – gal net aukščiau nei meilė.

– Taigi tarp meilės ir laisvos meilės lygybės ženklo mes negalime rašyti?

– Ne. Esu pakankamai liberali. Yra visokių žmonių. Jei jie gerai sutaria – tai jų pasirinkimas. Bet ar mylėti ir paleisti žmogų – meilė, ar tai turi ką nors bendro su šeima? Anksčiau ar vėliau tokia pora prieina liepto galą.

– Tačiau tarp meilės ir laisvės apskritai mes negalime rašyti lygybės ženklo, nes mylėdamas esi priklausomas ir susietas su kitu?

– Labai svarbu tarpusavio pasitikėjimas. Meilė neturi varžyti, jai turėtų būti svetimas nuosavybės jausmas. Mylimasis turi jaustis laisvas. Tačiau yra padorumo ribos. Negalima išduoti savęs. Jei mylėdamas išduodi kitą, pirmiausiai išduodi save. Tuomet geriau sąžiningai pasakyti "sudie".

– Esi sąžiningai tai pasakiusi vyrui?

– Niekada nemeluoju... Vis dėlto atsargiai tariu žodį "niekada". Nes po to likimas gali pajuokauti. Tačiau stengiuosi nemeluoti sau ir kitiems.

– Egle, o kas tau yra dabar banaliu žodžiu tapusi meilė?

– (Nušvinta). Meilė – gyvenimo variklis, viskas, kas stipriausia žemėje, dėl ko verta gyventi.

– Ar tiesa, kad tu dabar įsimylėjusi ar bent susižavėjusi?

– Visada esu susižavėjusi, myliu gyvenimą, man patinka būti. Asmuo? Didžiausia mano meilė – du brangiausi vyrai, mano vaikai. Elijui 15 mėnesių, Jokūbui netrukus sueis 15 metų. Dabar ypač mažyliui reikia mano meilės. Jis beveik visada būna greta, išskyrus mano repeticijas.

– O kas tas vyras, su kuriuo neva matė tave besibučiuojančią?

– Tebūnie intriga... – šyptelėja. – Nežinau, ką turi galvoje. Jei rimtai, tai – absurdas. Galbūt su kokiu nors pažįstamu draugiškai pasibučiavome?

– Tuomet tavo širdis laisva?

– Galime ir taip pavadinti.

– Galime?

– Nedetalizuosiu, – atsidūsta, šiek tiek įsitempia. – Jaučiasi, kad širdies žaizdos dar neužgijo. Esu išgyvenusi stiprius jausmus, o jei stipru – nesibaigia. Mėgaujuosi gyvenimu, priimu akimirkas. Bet save saugau ir dabar stengiuosi su niekuo nesusisaistyti.

– Tu emocinga, viduje it vulkanas. Tokios moterys greitai susižavi ir įsimyli.

– Esu emocinga, jausminga, bet save saugau, kontroliuoju. Kartais norėčiau būti spontaniškesnė. Anksčiau buvau paprastesnė. Bet duok Dieve, kad dar atsirastų riteris. Norėčiau. Mano širdies durelės praviros.

– Bet visi vyrai ištižėliai. Atrodo, taip sakei apie mus?

– Ne, ne, ne... – gestikuliuoja. – Sakiau, gaila, kad yra ištižėlių, kurie susimauna, kai po kojomis patenka akmenėlis. Tai – liūdina. Bet tokie ne visi.

– Atleisk, bet kokia esi moteris, jei "užsirauni" ant ištižėlių? Gal problemos tavyje?

– Gyveni ir mokaisi. Kaip galima gyventi ir kažkuo netikėti? Pasitikiu žmonėmis. Gal tai – mano trūkumas?

– Trūkumas – pasitikėjimas ar nemokėjimas atsirinkti?

– Turbūt tai – likimas. Yra nulemtų dalykų. Tačiau viskas – į gera, niekas nebuvo klaida. Paskutiniai santykiai (su buvusiu mylimuoju Karoliu Malinausku Eglė susilaukė sūnaus Elijaus, bet išsiskyrė, kai sūneliui tebuvo mėnuo) taip pat atnešė laimės, nes turiu nuostabų sūnų.

– Ar Elijaus tėtis Karolis bendrauja su sūnumi, lanko jį?

– Žinoma. Tiesa, nelanko, bet visada susitinka, kai būnu Vilniuje.

– O pirmojo sūnaus tėtis?

– Labai gražiai bendraujame. Mūsų santykiai puikūs, draugiški. Esame kolegos, aktoriai. Jis mane palaiko. Tačiau šių situacijų nesulyginsi, dabartinė dar nenusistovėjus, jautri, skausminga.

– Ar su tave įsimylėjusiu ir kvietusiu pas save turtuoliu, gyvenančiu už Atlanto, palaikai santykius?

– Pasakyčiau tiesmukai, tačiau užteks – "next", kitas klausimas.

– Pasaulis keičiasi. O meilė lieka ta pati?

– Keičiasi viskas. Dabar žmonės labiau atsipalaidavę, jiems lieka mažiau šventų dalykų. Duoti priesaiką prieš Dievą yra labai daug. Tačiau dabar žvelgiama paprasčiau, o tai – labai liūdina. Gaila, kad sumažėjo atsakomybės. Nelieka meilės saugojimo, puoselėjimo, pastangų ir pasitraukiama. Beje, prieš Dievą priesaikos dar nedaviau, mano santuoka buvo civilinė.

– Galbūt reikia pažvelgti ir į save? Gal esi valdinga egoistė?

– Kalbėjau bendrai. Taip, žinoma, reikia viską pradėti nuo savęs. Ir nesakau, kad tai nepavyko. Klaidos? Tai greičiau patirtis. Ir nieko nebūna per daug ar per mažai...

Kai man buvo 25-eri, buvau vienokia, dabar, kai 36-eri, esu kitokia. Daugiau atsakomybės, išminties, bet daugiau ir abejonių. Nenoriu nieko įžeisti, bet gamtos turbūt taip užprogramuota, kad vyras išsilaksto ir subręsta po 30 metų. Taip, yra išimčių. Bet jaunesni greičiau susižavi, netrukus tu gali būti jau ne vienintelė. Brandus žmogus net ir suklydęs turės daugiau jėgų, noro, ryžto kažką pakeisti, ištaisyti. Nes nieko nėra nepataisomo, jei to nori abu žmonės.

– Ką tau sako žodžiai "tik nuotykis"?

– Ne, ne. Esu prieš nuotykius. Jei man būtų 18 metų – taip, bet man 36. Esu atsargesnė, išmintingesnė.

– Ar tiki Fredericu Beigbeder, pareiškusiu, kad meilė trunka trejus metus?

– Ne, netikiu, – ryžtingai purto galvą. – Kiekvienas atvejis individualus. meilė neturi jokių taisyklių.

– Viena, regis, yra: sakoma, kad iš tikrųjų mylėti galima tik kartą.

– Ne. Galima kelis kartus, bet ta meilė skiriasi. Vienokia meilė, kai tau 15 metų, kitokia – aštuoniolikos, dar kitokia – didžioji meilė. Kinta tik jos formos. Ir tai mane džiugina – kad dar turiu galimybę įsimylėti. Kadaise išgyvenau stiprius jausmus, kokių iki tol nebuvau patyrusi. Bet mylėti, tiesa, ne taip, dar galiu. Aš ir pati kitame amžiaus tarpsnyje esu kitokia.

– Juolab kad dar reikia dukrytės?

– Ir bus! Žinau!