EKSTREMALĖ: GALVOJAU, KAD IŠ AFRIKOS SUGRĮŽTI GYVAI NEPAVYKS

„Mirties nebijau nuo 2011-ųjų metų“, – sako ekstremalių įspūdžių mėgėja, kaunietė verslininkė, trijų vaikų mama Marija Dubickienė. Taip drąsiai kalbėti ir elgtis ji pradėjo po susidūrimo su sunkia liga – skydliaukės vėžiu. Anot Marijos, po tokios patirties ji gyvenimą semia godžiai vertindama kiekvieną turimą akimirką.

Šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo... Iki...“ Marija dalinsis įspūdžiais iš savo kelionės Afrikos bekelėmis prieš pat karantinui uždarant sienas. Moteriai pavyko užfiksuoti išskirtinių kadrų iš vietų, kuriose anksčiau nėra buvę turistų. Televizijos žiūrovai išvys kvapą gniaužiančių vaizdų iš tokių atokių kampelių, kurių gyventojai paskutinį automobilį matė prieš gerą dešimtmetį. Tiesa, tai moteriai kainavo nemažai jėgų. Savo gyvenimo ekspedicijos metu keliautoja Marija vos nežuvo net keletą kartų. Didžiąją dalį šio žemyno džipu pravažiavusi Marija iš arti susidūrė su kariniais konfliktais šalies viduje, ginkluotais vietiniais, teko pasiklysti džiunglėse ir serpentinuose, išgyventi kolegos mirtį ir, deja, pasiduoti nebaigus kelionės, visą pasaulį surakinus koronavirusui.

„Afrika yra labai organiškas žemynas, kuriame gali laukti visko. Ten nėra pagalbos telefono ir pasiklydus ar patekus į ekstremalią situaciją išeities turi ieškoti pats. Ten negali per daug planuoti, nes nežinai, koks naujas iššūkis laukia už kampo. Buvo momentų, kai galvojau, kad iš Afrikos sugrįžti gyvai nepavyks“, – sako Marija.

Mes į Afriką išsiruošėme keturiese, o grįžome tik trise. 

Vienas sunkiausių ekspedicijos momentų – žuvęs kolega iš kartu keliavusio lietuvių ekipažo. „Mes į Afriką išsiruošėme keturiese, o grįžome tik trise. Mūsų automobiliai atsiskyrė pirmoje kelionės dalyje, ir patys, įstrigę kažkur džiunglių viduryje, sužinojome, kad kartu kelionę pradėję bendražygiai susirgo maliarija ir atsidūrė Nigerijos ligoninėje. Kaip tik tą naktį sugebėjome pasiklysti ir nuvažiavome ne ten, kur reikia. Pernakvojus Dievo užmirštame kampelyje, kažkur džiunglėse netoli Kamerūno sienos, mus ryte pasiekė žinia apie Anapilin iškeliavusį draugą“, – pasakoja Marija. Ji neslepia – tą rytą kelionę norėjosi nutraukti ir viską metus tuoj pat važiuoti namo. Tačiau moteris, pasitarusi su savo kartu keliavusiu draugu Vyčiu, nusprendė, kad mirusiam draugui jie nebepadės, ir ekspedicijos nutraukimas būtų tarsi jų visų pasidavimas.

„Apsisprendę pajudėjome link Kamerūno sienos, ir nors draugai telefonu jau skalambijo apie koronavirusą, Afrikoje jo nejautėme. Atrodė, kad žemyno virusas nepasiekė. Tačiau visa situacija apsivertė per vieną akimirką“, – pasakoja Marija. Tą kartą net ir ekstremalių įspūdžių mylėtojai nuotykių pasirodė per daug. „Kamerūne itin griežtas karantinas paskelbtas per parą, vietinių draugiškumas akimirksniu pavirto į valandomis augantį priešiškumą, pajutome, kad nebeturime kur trauktis. Dėl vietinių agresijos pasidarė baisu net eiti į parduotuvę pirkti duonos. Uždarius visas sienas, pradėjome netekti vilties, kad iš čia pasprukti nebepavyks“, – sako Marija.