Giedrė Kilčiauskienė „Didžiojo chorų mūšio“ pusfinalyje buvo nušvilpta

Ir nors scenoje ji jaučiasi tvirtai, šįkart Giedrės laukia visai kitoks vaidmuo – ne dainuoti, o vertinti. Kaip pati prisipažįsta, tai jai – vienas atsakingiausių momentų.

„Jaučiu jaudulį, nes šiemet yra pirmieji metai, kai nebedirbu pedagoginio darbo, ir visus metus buvau absoliučiai švari – švarios sielos, nereikėjo nieko vertinti, o ypač muzikos. Atvažiavau nusiteikusi, kad norėčiau sausa išlipti“, – prieš šou prisipažins G. Kilčiauskienė.

Studijoje netrūks ir šmaikščių replikų. Rolandas Mackevičius, pristatydamas vakaro viešnią, juokaus, kad šįkart Giedrė „nebus kirvis“, o Inga Jankauskaitė džiaugsis, jog choro pasirodymą analizuos „po pedagoginės detoksikacijos atvykusi Giedrė“.

Tačiau vos prasidėjus muzikos kovoms aiškės, kad Giedrė į vertinimą žiūri ne tik jautriai, bet ir labai muzikaliai – ji girdės ne tik natas, bet ir tai, kas slypi giliau.

Po dzūkiškai atliktos dainos Giedrė pasidalins itin gražia mintimi apie muzikos kalbą: „Kai klausiausi šios dainos versijos, prisiminiau tokį dalyką, ką pati visada galvodavau. Buvo mada dainuoti angliškai ir galvoti, kad mes kažkur prasimušime, o aš viduje visada turėjau mintį, kad jeigu muzika yra, ji tave pasieks bet kuria kalba. Aš pusės teksto nesupratau, bet jeigu mane pasiekė – tai tada puikiai.“

Po Panevėžio choro pasirodymo Giedrė išskirs ir solistę Aistę, kuriai negailės ne tik komplimentų, bet ir švelnaus pastūmėjimo pirmyn. „Man buvo solinis desertas. Yra Aistė, kuri pradėjo šią dainą dainuoti... Pasiilgau tavo dainavimo. Tu labai gerai dainuoji. Pasinaudok tuo, kuo aš dabar naudojuosi – eteriu – ir eik į tikrą muzikinį mūšį“, – sakys ji.

Ne mažiau įsimintina bus ir Giedrės reakcija po Kauno choro pasirodymo, kuriame ji pajus ne vien varžybų azartą, bet tikrą muzikos malonumą. „Ties Kauno choru pajutau, kad čia nebe varžybos. Arba žaidimas, bet ne vaikiškas – gerąja prasme. Aš pabuvau ne varžybose, o muzikoje“, – sakys Giedrė.

Tiesa, viename iš vertinimų Giedrė nebijos būti ir griežtesnė. Po vieno pasirodymo ji pastebės, kad muzika kartais gali pernelyg slysti į paprastesnį kelią. „Einama į pigesnę popmuziką“, – pasakys ji, o studijoje iškart pasigirs žiūrovų reakcijos – nepatenkintųjų baubimas. Tačiau pati dainininkė į tai sureaguos ramiai ir atvirai: „Kad man taip šauktų, neatsimenu, kada buvo. Juk nieko blogo nepasakiau. Kaip galima be žmogaus atsidavimo iki galo muziką palikti nenešančią šventumo?“

Vakaro pabaigoje, kai emocijos pasieks aukščiausią tašką, Giedrė jautriai kreipsis ir į Kauno choro kapitoną Martyną Kavaliauską. „Martynai, neliūdėk. Turi būti finalas. Būkit aktyvūs ir išmintingi“, – kreipdamasi į balsuojančius namuose sakys ji.

Giedrė neslėps – pusfinalio vakaras ją paliko su labai stipriu įspūdžiu. „Pasimėgauti spėjau. Negaliu atsidžiaugti, kad tai buvo vienkartinis vertinimas – įšokau į vieną laidą, man viskas gražu, viskas nuklota žibutėmis. O vertintojams linkiu tik vieno – nenumušti žmonėms noro dainuoti“, – sakys Giedrė Kilčiauskienė.

Kas iškovos vietą finale, o kam svajonė baigsis visai prieš pat finišą? „Didžiojo chorų mūšio“ pusfinalis – šį sekmadienį, 19.30 val., per LNK.